Lietuvos politika niekada nebuvo švari. Tarkime, Pirmosios Lietuvos Respublikos net ir su didžiausia pagarba bei meile savo tėvynei negalime vadinti demokratine. Tai buvo Antano Smetonos, tapusio viskuo – ir prezidentu, ir perversmininku, ir Konstitucija, ir parlamentu, režimas. Tarpukariu Lietuva geriausią savo Konstituciją turėjo jau 1922 m., bet vėlesni režimo metai pagimdė karinį perversmą, o 1938 m. buvo priimta ir režimo interesus atitinkanti antidemokratinė Konstitucija.

Bet šiam savo istorijos laikotarpiui Lietuva turi pateisinimą. Juk ir didžioji dalis senosios Europos tarpukariu nebuvo demokratinė, didelė dalis Europos gyveno nacizmo tamsoje, pagimdžiusioje Antrąjį pasaulinį karą. Pasiteisinimo neturi I Respublikos inteligentija ir politikai, lengvai susivilioję honorarais, kuriuos mokėdavo Rusijos ambasada Kaune. Jie nesuprato, kad ilgainiui jų sovietinis kairuoliškumas ir Maskvos saulė pražudys mūsų valstybę. Ir pražudė.

Bet mūsų II Lietuvos Respublika, net ir 23-iaisiais savo nepriklausomybės gyvenimo metais pamažu žengianti politikos kriminalizavimo keliu, nebeturi jokių pasiteisinimų. Šiandien Europoje klesti demokratija, sugebanti apsivalyti ir atsinaujinti, įveikdama vis naujus iššūkius. Ir mes gyvename laisvės bei politinio savarankiškumo metu. Bet apvalyti savo demokratiją nuo politinių sukčių, šlykščių manipuliatorių mums nepavyksta. Gyvename kažkokioje pusinėje, šluboje, viena akimi reginčioje demokratijoje, kurioje reikšminga dalis institucijų ir politikų kuria demokratinio gyvenimo iliuziją. Tokie buvo kone visi 22 nepriklausomos valstybės metai. Ir tai buvo galima pateisinti. Buvome jauna valstybės, jauna demokratija. Bet praėjo jau 22 metai. Lietuva, kaip respublika, niekada nėra gyvavusi ilgiau.

Tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje, pavadinti Lietuvos politikos kriminalizacija nėra joks perdėjimas. Ar tie kone 300 tūkst. Lietuvos rinkėjų, kurie balsavo už teisiamųjų suole sėdinčią Darbo partiją ir taip legalizavo politikos kriminalus, suvokia, už ką jie balsuoja? Ar tie manipuliatoriai ir politiniai sukčiai, viešumoje sakantys viena, o užkulisiuose darantys visai ką kita, rinkėjų balsų pirkėjai, algų vokeliuose mokėtojai, žiniasklaidos priemonių savininkai, perkantys ne tik rinkėjų balsus, bet ir noriai savo sielą velniui parduodančius žurnalistus, yra verti 29 mandatų Lietuvos valstybės parlamente? Net ir pats tamsiausias, pikčiausias ir geresnio bei oresnio gyvenimo galimybę praradęs žmogus neturėtų taip žiauriai elgtis su savo valstybe. Bet elgiasi.

Ar tai nėra panašu į norą sunaikinti savo valstybę? Jiems sunku. Tai galima suprasti, bet vargu ar galima pateisinti. Juk iš esmės Viktoro Uspaskicho išrinkimas į nacionalinį parlamentą yra ne tik Lietuvos parlamento, bet ir visos valstybės įžeidimas. V.Uspaskicho rinkėjai ir norėjo įžeisti. Tik tokia reakcija suprantama, atsižvelgiant į jų būseną. Kokia ta būsena? 22 naujos valstybės metai gyvenimą apvertė aukštyn kojom. Sovietmečiu buvo kažkas, kas viskuo „rūpinosi“. Visi buvo daugmaž vienodi, ir džiaugsmai, ir vargai – taip pat vienodi. O dabar atsirado tokių, kuriems geriau. Jų yra visokių – ir sąžiningų, ir sukčių, ir talentingų, ir vagių.

Žemas politinės kultūros lygis sukūrė situaciją, kuriai esant tradicinė, daug solidžių politikų turinti Socialdemokratų partija drąsiai ir energingai žengia į koaliciją su šiurkščiai Konstituciją pažeidusio Rolando Pakso “tvarkiečiais” ir sukčiavimu kaltinama V.Uspaskicho kišenine partija, Seimo pirmininko kėdę užims Respublikos prezidentei grasinantį raštą pasirašęs sukčiavimu kaltinamos Darbo partijos narys Vydas Gedvilas. O štai baudžiamojoje byloje nuteistas būsimasis aplinkos ministras Valentinas Mazuronis po keleto mėnesių, Lietuvos pirmininkavimo Europos Tarybai metu, turės vadovauti visos ES aplinkos apsaugos ministrams. Jo kolega „tvarkietis“ Kęstas Komskis, taip ir nesugebėjęs atsikratyti kontrabandos organizatoriaus titulo, turėtų tapti Seimo vicepirmininku. Kitas kaltinamasis Darbo partijos byloje Vytautas Gapšys taip pat užims Seimo vicepirmininko kėdę.

Ar gali demokratinėje valstybėje kaltinamųjų suole sėdinti Darbo partija grasinti Respublikos prezidentei Daliai Grybauskaitei surengti masinio protesto akcijas, išvedant šalies piliečius į gatves, jei sukčiavimu kaltinamai partijai nebus sumokėta milijoninė valstybės dotacija? Ar tikrai Seimas, nesulaukęs asmeninio prezidentės dalyvavimo priesaikos priėmimo ceremonijoje, gali apeliuoti į prezidentės sąžinę ir politinę kultūrą, kai Seimo pirmininku renkamas jai grasinantį dokumentą pasirašęs Seimo narys?

Tolesnei Lietuvos politikos kriminalizacijai gali būti panaudojamos net ir konstitucinės priemonės. Jei naujasis Seimas, balsuodamas dėl politinių sukčių Daro partijos narių V.Uspaskicho, V.Gapšio ir Vitalijos Vonžutaitės imuniteto panaikinimo, pasirinks slaptą balsavimo procedūrą, net nežinosime, kurie Lietuvos parlamento nariai susitaiko su tolesniu Lietuvos politikos kriminalizavimu. Lietuvos parlamentas per 22 savo veiklos metus nesugebėjo rasti laiko kreiptis į Konstitucinį Teismą ir išsiaiškinti, kada jie gali, o kada negali balsuoti slaptai. Lietuvos parlamento nariai iki šiol mano, kad turi teisę tyčiotis iš Lietuvos Konstitucijos, laiku nesugebėdami pataisyti Konstitucijos neatitinkančių įstatymų, nematydami reikalo nusistatyti savo atostogų tvarkos.

Tokie kriminaliniai „politikai“, kaip V.Uspaskichas, yra pagimdyti ne tik rinkėjų – mūsų žurnalistų gildija taip pat turi prisiimti didelę dalį atsakomybės už šio asmens politinį legalizavimą. Dėl paviršutiniškų ir neatsakingų žurnalistų asmeninio žavėjimosi „kietu vyruku“ šis „politikas“ turi dominavimo žiniasklaidos pranešimuose privilegiją. Su juo yra kalbama apie rimtus valstybinius darbus ir sprendimus, pamirštant, kas jis yra ir kokia jo veikla atvedė jį bei jo kišeninę politinę partiją į valdžios olimpą.

Kas bus, jei šis parlamentas visiškai legitimizuos kriminalinę politiką? Bus tai, kas blogiausia gali nutikti Lietuvos valstybei, – kriminalinė politika Lietuvoje įvykdys kriminalinę revoliuciją. Ir turėsime ne demokratinę Lietuvą, o kriminalinę, kurioje bus veikiama taip pat kaip Baltarusijoje, Rusijoje ar Venesueloje. Viena sakoma, o kita daroma, viešieji interesai įgyvendinami tik tada, kai jie atitinka tam tikrų asmenų privačius interesus. Tokioje valstybėje būtų nužudytas tikėjimas ir pasitikėjimas. Tokia valstybė šiandien neturi jokio pateisinimo ir jokios prasmės.