Užsienyje dirbantys lietuviai mokslininkai turi ryškų bendrą bruožą: jie nusiteikę dalytis savo patirtimi ir stiprinti Lietuvos mokslą.

Dalies mokslininkų karjera užsienyje susiklostė natūraliai, nes į išeiviją jie dar būdami vaikai pasitraukė bėgdami nuo karo, dalis ten gimė, na, o dar viena grupė karjerą ne Lietuvoje pasirinko dėl palankesnių sąlygų plėtoti savo mokslo kryptį.
Tad šiandien užsienyje dirbantys lietuviai mokslininkai skaičiuojami jau šimtais, o daugiau pasiekę – dešimtimis. Apžvelgus užsienyje dirbančių mokslininkų spektrą galima teigti, kad vyrauja tikslieji taikomieji mokslai, kurie šiuo metu pasaulyje bando padaryti revoliuciją ir įveikti tokias kol kas nepagydomas ligas, kaip vėžys, ar įgimtus sutrikimus, taip pat geriau ištirti visatą.
Lietuvos gyventojai menkai pažįsta mūsų šalies mokslininkus ir jų laimėjimus, o dar mažiau supratimo turi apie užsienyje dirbančius lietuvius mokslininkus. Tad “Veidas” šiame numeryje bent trumpai supažindina su septyniais iškiliais mokslininkais, kurie sužibo netgi tarptautiniu lygmeniu.
Beje, nors esame įpratę virkauti, kad mūsų valstybę kankina protų nutekėjimas, tačiau toks protų nutekėjimas turi daugiau pliusų nei minusų, nes duoda mūsų šaliai daug naudos. Štai JAV besidarbuojantis ir ten savo laboratoriją turintis biofizikas Feliksas Bukauskas jau padėjo ne vienai Lietuvos mokslo institucijai ir pavieniams mokslininkams.
Priminsime, kad F.Bukauskas dar 1983 m. tapo biologijos mokslų daktaru. Nuo 1971 m. dėstė Kauno medicinos universitete, tapo profesoriumi, tačiau 1991 m. Šveicarijos mokslininkų kvietimu mokslinės veiklos išvyko tęsti Berno universitete. O nuo 1998 m. dirba Einsteino medicinos koledže, vienoje garsiausių medicinos mokyklų JAV. Dėl savo ilgametės patirties bei laimėjimų F.Bukauskas vadovauja JAV nacionalinio sveikatos instituto stipendijų fondams, todėl suteikia galimybę savo laboratorijoje stažuotis Lietuvos mokslininkams.
Šis mokslininkas yra parašęs daugiau nei šimtą mokslinių straipsnių, o tiria jis tarpląstelinius ryšius per plyšines jungtis, ypač jį domina vėžinės ląstelės. 1994 m. mokslininkas su kolegomis pirmieji pastebėjo, kad plyšiniuose kanaluose veikia dviejų tipų reguliacija – greitieji ir lėtieji vartai. Šis atradimas leido mokslininkams tyrinėti koneksino baltymų mutacijas, o tai leidžia aiškintis įgimtų ligų priežastis. F.Bukausko laboratorija yra viena pirmaujančių šioje mokslo tyrimų srityje.

“Veidas” nusprendė pakalbinti patį mokslininką ir pasiteirauti, kokios jo sąsajos su Lietuva ir kaip jis padeda Lietuvos mokslininkams.
F.B.: Jau daugiau nei dešimtmetį kolegos iš Lietuvos, ypač iš Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kardiologijos instituto, taip pat dr. Skeberdžio laboratorijos, kasmet stažuojasi mano laboratorijoje. Prieš tai, vykdant vadinamąją „Twinning“ programą, pas mane po keletą mėnesių dirbo dr. Kalvelytė iš Biochemijos Instituto ir jos aspirantė, dabar jau daktarė Imbrasaitė. O šiuo metu vadovauju Nerijaus Paulausko doktorantūrai, kuri oficialiai yra LSMU.
VEIDAS: Kas jus patį paskatino rinktis mokslininko kelią?
F.B.: Priežasčių buvo kelios: pirmiausia tai, kad studijavau Kauno medicinos institute biofizikos specialybę, o karjeros pradžioje patekau į labai dinamišką ir kūrybingą grupę TSRS MA Biofizikos institute. Vėliau atsirado galimybė panašius darbus tęsti Kauno medicinos institute, kuriame sutikau daugybę žmonių, tapusių man gero mokslininko pavyzdžiu, – jie leido daryti tai, ką norėjau. Tada supratau, o ir dabar tuo vadovaujuosi, kad moksle neturėtų būti „prievartos“, ir planuojami eksperimentai su vadovu turi būti aptariami kolegiškai.
VEIDAS: Kaip vertinate mokslo kokybę užsienyje ir ar galite ją palyginti su Lietuvos?
F.B.: Užsienis yra labai įvairus. Jei lyginsime su Šveicarija ir JAV, kur man teko dirbti, Lietuvoje mokslo lygis, deja, yra gana žemas. Tačiau kiekvienoje šalyje yra ir stiprių, ir silpnų laboratorijų. Mano nuomone, kriterijus, rodantis, kad Lietuva iš tiesų padarė pažangą mokslo srityje, yra mokslinių straipsnių, kurių autorius būtų nurodęs Lietuvos mokslo instituciją, tarptautinio lygio žurnaluose skaičius. Tai plačiai pripažintas kriterijus, rodantis, kokioje šalyje ir kurioje mokslo įstaigoje buvo iškeltos ir patvirtintos straipsnio idėjos.
VEIDAS: O kokie Lietuvos mokslo laimėjimai jums atrodo svarbūs? Kokiose srityse, jūsų vertinimu, galime nustebinti pasaulį?
F.B.: Tie, kurie sugebėjo mokslą pritaikyti praktiškai. Tai galėtų būti biochemija, lazeriai, kai kurios medicinos sritys. Iš tiesų mokslo progresą lemia fundamentalūs tyrimai, o tai Lietuvoje daryti gana sudėtinga. Ne vien dėl mokslinės įrangos stygiaus, nes struktūriniai ES fondai labai pagerino šią situaciją. Deja, santykinai mažai buvo investuota į žmones, o skirstant fondus prioritetai buvo ne visai teisingi. Manau, kad netolimoje ateityje būtų galima ar net būtina paklausti, kur buvo padarytos esminės klaidos. Tokia analizė tikrai padėtų geriau finansuoti mokslą bent ateityje.
Moksle labai svarbu asmenybės, galinčios generuoti tikrus proveržius, o jos subręsta ne per vienus metus. Jaunas žmogus, atsidūręs kūrybingoje atmosferoje, tikėtina, išaugs į pasaulinio lygio mokslininką. Kitu atveju jis gali parašyti daug straipsnių į mažai skaitomus leidinius.
Nuo to ir priklauso, kur Lietuvos mokslas bus ateityje. Siūlyčiau nesistengti nustebinti pasaulio. Mokslininko pripažinimas ateis anksčiau ar vėliau, jei jo darbus spausdins pripažinti ir įtakingi moksliniai žurnalai.