- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Lietuvių pėdsakai Armėnijoje

Autorius: veidas.lt | 2017 05 12 @ 08:42 | Aktualūs komentarai | 1 Comment

Erikas PETRIKAS

Lietuvos ambasadorius Armėnijoje

Jeigu Jerevano gatvėje užkalbinsite vietinį gyventoją ir paklausite, ką jis žino apie Lietuvą, nustebsite sužinoję, kad žino gana daug. Armėnas tikrai nesupainios Lietuvos su kaimyninėmis Baltijos šalimis, o dažnas su nostalgija prisimins laikus, kai svečiuotasi Lietuvoje: tarsi į Vakarus skrista į nebrangią turistinę ar populiarią povestuvinę kelionę tada dar kasdieniu reisu Jerevanas–Vilnius, prekiauta gvazdikais ar Jerevano „Nairi“ gamykloje pagamintais spalvotais bateliais, anuomet turėjusiais didelę paklausą, ar lankyti sovietinėje armijoje Lietuvoje tarnaujantys tautiečiai.

Šiandien paprastam armėnui Lietuva yra pirmoji pasaulyje valstybė, 1991 m. pripažinusi Armėnijos nepriklausomybę, ir vienintelė iš Baltijos šalių, 2005 m. pripažinusi didžiąją armėnų tautos tragediją – 1915 m. genocidą. Dažnas mėgina lyginti mūsų šalis, kaip nuolat istorijos vingiuose išnaudotas ir daug kentėjusias, tačiau sugebėjusias išsaugoti savo kalbą, kultūrą ir papročius, kaip pirmąsias sovietines respublikas, kuriose kūrėsi nepriklausomybės judėjimai.

Nors Armėnijos Respublikos gyventojų skaičius yra artimas Lietuvos gyventojų skaičiui, tačiau Armėnijos diaspora vienija net septynis milijonus tautiečių, tarp jų – daug žinomų mokslininkų, menininkų, bankininkų ir įtakingų verslininkų. Nemaža dalis užsienyje gyvenančių armėnų per savo sukurtus paramos fondus ir projektus siekia padėti tėvynei, o giminaičiams siunčiamos piniginės perlaidos sudaro ženklią dalį šalies bendrojo vidaus produkto ir gerokai palengvina sunkius laikus išgyvenančių tėvynainių gyvenimą.

Armėnijai, kaip ir Lietuvai, šiandien ypač aktuali mig-racijos problema: būtų sunku rasti šeimą, ypač regionuose, kurios vyras ar sūnus nebūtų išvykęs ieškotis darbo į užsienį, dažniausiai į Rusiją.

Lietuvai ir Armėnijai atgavus nepriklausomybę abiejų šalių likimai susiklostė skirtingai: Lietuva siekė kuo greičiau susigrąžinti europines vertybes, tapti lygiaverte Europos šeimos dalimi, kartu savo ateities saugumą siedama su NATO aljansu. Armėnijos nepriklausomybės kelią apsunkino daugybė istorinių, geopolitinių priežasčių, todėl šiandien ši valstybė tebėra glaudžiai susijusi su savo strategine partnere Rusija, o nuo 2015 m. tapo ir Eurazijos ekonominės sąjungos nare. Vis dėlto politinis dialogas su Europos Sąjunga nėra nutrūkęs – tą puikiai įrodo neseniai parafuota nauja ES ir Armėnijos sutartis dėl visapusiškos ir glaudesnės partnerystės bei ką tik prasidėjusios derybos dėl ES ir Armėnijos laisvosios aviacijos sutarties. Europos Sąjunga išlieka didžiausia Armėnijos donorė ir viena pagrindinių prekybos partnerių.

Nepaisant skirtingų nepriklausomybės kelio patirčių, ryšiai tarp abiejų tautų niekada nebuvo nutrūkę. Armėnija, kaip ir Lietuva, atmena ir didžiuojasi ne vienu iškiliu lietuviu, palikusiu svarų pėdsaką abiejų tautų kultūroje.

Pernai netekome dviejų garsių abi tautas siejusių asmenybių – Marytės Kontrimaitės, lietuvių rašytojos, poetės, publicistės, Stasio Lozoraičio premijos laurea-tės, Armėnijos mokslų akademijos garbės daktarės, apdovanotos Grigoro Narekaci medaliu, Giumri miesto garbės pilietės, visa širdimi mylėjusios Armėniją ir išvertusios į lietuvių kalbą žymiausius Armėnijos literatūros kūrinius, bei Geghamo Grigoriano, iškilaus Lietuvos ir Armėnijos operos tenoro. Jie buvo nuolatiniai Lietuvos ambasados Jerevane pagalbininkai ir savo širdyje negausios lietuvių bendruomenės Armėnijoje nariai.

Savo neišsenkama energija armėnus ir Lietuvos ambasadą Armėnijoje vis dar stebina Antanina Povilaity-tė-Mahari, 93 metų rašytoja, Nepriklausomybės kovų dalyvė, žymaus armėnų poeto Gurgeno Mahari, mirusio 1968 m., našlė. Dar tremties Sibire metu ji pamilo taip pat ištremtą ligotą armėnų poetą, „liaudies priešą“, ir susiejo su juo savo likusį gyvenimą. Taip pat ji pažadėjo, jei tik likimas lems, sugrįžti iš tremties į mylimo vyro tėviškę ir jos niekada nepalikti.

Ši nepaprastos stiprybės lietuvė iki šiol gyvena Jerevane, G.Mahari bute-muziejuje, kažkada mačiusiame visus žymiausius to meto Armėnijos kultūros veikėjus. Ji yra išleidusi keletą apsakymų ir apybraižų, skirtų savo mylimo vyro ir anksti išėjusių vaikų Rūtos bei Gurgeno atminimui. Šiandien ją dar aplanko vidurinių mokyklų mokinukai ar literatūrą studijuojantis jaunimas, kai susipažįsta su į mokymo programas įtraukta G.Mahari kūryba.

Mažai kas žino ir apie dar vieną iškilų lietuvį Jurgį Baltrušaitį jaunesnįjį (1903–1988), pirmojo Lietuvos ambasadoriaus Maskvoje Jurgio Baltrušaičio (1874–1944) sūnų, studijavusį Sorbonos universitete, tapusį tarptautiniu mastu pripažintu menotyrininku, praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje palikusį ženklų pėdsaką Pietų Kaukaze. Dar būdamas Sorbonos absolventas jis 1927–1928 m. keliavo po Pietų Kaukazą ir, talkinamas Armėnijos ir Gruzijos archeologų bei architektų, tyrinėjo šių šalių viduramžių dailės istoriją ir architektūrą.

1928 m. J.Baltrušaičiui, besilankančiam Armėnijoje, pavyko prasmukti į „uždaras“ senosios Džuhos (šiandien Azerbaidžanui priklausanti Nachičevanės sritis), kažkada turtingo, ant Šilko kelio stovėjusio armėnų pirklių miesto, kapines. XVII a. pradžioje persų šachas Abasas visus Džuhos gyventojus perkėlė į Persiją, o patį miestą sunaikino, tačiau lankydamasis išlikusiose jo kapinėse J.Baltrušaitis fotojuostoje sugebėjo užfiksuoti kai kuriuos išlikusius armėnų akmeninius kryžius, vadinamus chačkarais.

Ilgą laiką manyta, kad šios fotografijos pradingo, tačiau 1986 m. Galusto Gulbenkiano fondas Lisabonoje išleido nedidelį leidinį anglų kalba. Pasirodo, J.Baltrušaičio mokinys prof. Dikranas Kojumdžianas, iki šiol gyvenantis Paryžiuje, padėjo J.Baltrušaičiui, dėl silpno regėjimo jau nebegalėjusiam rašyti, susisteminti ir aprašyti visus jo nuotraukose užfiksuotus akmeninius kryžius. Senosios armėnų kapinės Džuhoje sulygintos su žeme tik 2005 m., tad J.Baltrušaičio darytos ir išlikusios nuotraukos įgyja dar didesnę vertę.

Sugrįžęs į Paryžių J.Baltrušaitis apie savo tyrinėjimus parašė dvi knygas prancūzų kalba – „Armėnijos ir Gruzijos viduramžių dailės studijos“ (1929 m.) ir „Kryžminių arkų problema ir Armėnija“ (1936 m.).

Įdomu, jog J.Baltrušaičio mokytojas, o vėliau uošvis, žymus prancūzų menotyrininkas Henri Focillonas skatino savo mokinį domėtis krikščioniškuoju Kaukazu dar ir todėl, kad mokinys galėjo pasinaudoti savo lietuvišku užsienio pasu keliaudamas ten, kur Vakarų mokslininkams buvo sunku patekti.

H.Focillonas parašė įžangą J.Baltrušaičio Paryžiuje 1929 m. pasirodžiusiai pirmajai minėtai knygai apie Gruzijos ir Armėnijos viduramžių dailės studijas, o pati knyga turėjo didžiulį pasisekimą tarp Paryžiaus, Londono ir JAV armėnų inteligentų. Knyga sulaukė puikiausių vertinimų 1930 m. JAV ir 1934 m. Vienos Mhitaristų kongregacijos žurnale, taip pat buvo pažymėta Prancūzijos įrašų akademijos aukščiausiąja premija.

Savo darbuose ir pranešimuose J.Baltrušaitis ne kartą lygino senąją Armėnijos ir gotikinę Prancūzijos, Italijos bei Ispanijos architektūrą, nuolat pabrėždamas jų tarpusavio sąveiką. Kartu jis tikino, kad europinės gotikos architektūros esminių konstrukcijų prototipai remiasi net keliais šimtmečiais senesnių armėniškų bažnyčių atitinkamais principais. Pasak J.Baltrušaičio, kai kurie Lombardijos ir Prancūzijos gotikinių šventovių statybos elementai yra perimti iš armėnų architektūros. Kaip pavyzdį jis pateikė X amžiaus Armėnijos sostinės Ani bažnyčios arkinius skliautus, vėliau konstruktyviai pritaikytus gotikinėje Vakarų architektūroje.

J.Baltrušaitis pabrėždavo, kad armėnams judant į Vakarus čia atkeliavo ir architektūriniai sprendimai. Vis dėlto čia jie buvo taikomi ne tiek dekoratyviai, kiek konstruktyviai, atliepiant vakarietišką dvasią. Tačiau šie lyginamieji darbai buvo itin svarbūs apginant gotikos prigimtį, nes kai kurie mokslininkai tuo metu mėgino įrodyti, kad tai mauriškosios architektūros padarinys. Todėl sakoma, kad J.Baltrušaitis apgynė gotikos europietiškumą ar vakarietiškumą. Įdomu ir tai, kad iki pat gyvenimo pabaigos menininkas paskelbė tik nedidelę dalį savo 1928–1929 m. kelionėse po Armėniją surinktos medžiagos.

Praėjusių metų pabaigoje Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, buvo atidaryta paroda „Baltrušaičio rankraščiai. Visiems ir niekam“, kurioje lankytojai turėjo unikalią galimybę susipažinti su iki šiol neeksponuota J.Baltrušaičio jaunesniojo archyvine medžiaga. Parodos proga išleistame leidinyje garsus menotyrininkas apibūdinamas kaip „žemaitiško būdo lietuvis, gimęs Maskvoje, miręs Paryžiuje. Pasišventė mokslui, atradimo džiaugsmui ir vienumai. Domėjosi Europos ir viso pasaulio kultūra. Publikuodamas prancūziškas knygas, pabrėžė lietuvišką kilmę. Atsisakė Prancūzijos pilietybės. Kaip vaizduotės atpirkėjas sugrįžo į tėviškę, su nuostabiais rankraščiais ir iškiliais darbais“.

Turbūt nedaug kam žinoma ir diplomatinė J.Baltrušai-čio jaunesniojo veikla: 1931 m. jis dirbo Lietuvos ambasados Paryžiuje kultūros atašė, o sovietams okupavus Lietuvą liko egzilyje ir atstovavo Lietuvai keliose tarptautinėse organizacijose – Pavergtų Europos tautų asamblėjoje ir Kultūros laisvės kongrese.

Kadangi J.Baltrušaitis turėjo nemažai konkurentų tarp uošvio mokinių, šiam mirus nebegavo nuolatinių pareigų jokioje institucijoje, tačiau būdamas nepriklausomas tyrėjas galėjo visiškai savarankiškai ir originaliai žvelgti į meno istoriją. Visada pabrėždavo, kad yra Kauno universiteto profesorius. Iki karo Vytauto Didžiojo universitete (VDU) ėjo docento pa-reigas, skaitė meno istorijos paskaitas Varburgo institute Londone, VDU, Metropoliteno meno muziejuje Niujorke, buvo vizituojantis dėstytojas JAV Kolumbijos ir Jeilio universitetuose.

2015 m. garsiame Jerevano rankraščių muziejuje „Matenadaran“ Lietuvos ambasados Jerevane inicia-tyva ir vietos rėmėjų bei Lietuvos draugų Armėnijoje pastangomis visuomenei pristatytas J.Baltrušaičio ir D.Kojumdžiano bendro darbo, skirto senosios Džuhos akmeniniams armėnų kryžiams, vertimas iš anglų į armėnų kalbą. Kadangi sulaukta itin šilto Armėnijos kultūros visuomenės dėmesio J.Baltrušaičio asmenybei, tikimės, kad netrukus Jerevano nacionaliniame architektūros ir urbanistikos universitete bus papildomai įvertinti mūsų žymaus meno istoriko nuopelnai ir įsteigta J.Baltrušaičio vardo metinė stipendija bei jo vardo atminimo kambarys.

Nors Lietuvą nuo Armėnijos skiria gerokai daugiau nei keli tūkstančiai kilometrų, tačiau įvairiais laikmečiais lietuvių palikti pėdsakai šioje šalyje ir šiandien byloja apie nematomus kultūrinius tiltus, jungiančius dvi nedideles istorijos verpetuose savo tapatybę ir pagarbą vienai kitai išsaugojusias tautas.

 

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/lietuviu-pedsakai-armenijoje

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.