Į “Veido” klausimus atsako žemės ūkio ministras prof. Vigilijus Jukna.

VEIDAS: Lietuvos žemės ūkyje, kaip ir kituose sektoriuose, prioritetai keičiasi sulig valdančiųjų kaita. Tad įdomu, kokius ilgalaikius tikslus keliate jūs?
V.J.: Nuo šios Vyriausybės darbo pradžios mes kalbame apie didesnį dėmesį gyvulininkystei, kad čia įvyktų proveržis ir ateityje ji sparčiau plėtotųsi. Žinoma, kad sulauktume pirmųjų pokyčių, reikia bent trejų metų. Svarbu, kad ūkininkai jaustų rūpinimąsi ir matytų aiškią Vyriausybės kryptį, nes nieko nėra blogiau už dažnus pokyčius. O žemės ūkyje pastovumo ypač reikia.
Nereikia pamiršti ir kitų žemės ūkio šakų, bet tradicijos rodo, kad gyvulininkystė kuria didesnės vertės produktus, formuoja ilgesnę gamybos grandinę, taigi ir daugiau darbo vietų. O jei daugiau dėmesio skirsime gyvulininkystei, pieno gamybai, ilgainiui mums galbūt atsivers ir JAV, ir Kinijos rinkos.
Todėl mes skatiname ir ateityje skatinsime mėsos perdirbimą, smulkiųjų ir vidutinių ūkių kooperaciją. Kadangi rezultatų galima pasiekti tik turint lėšų, naujuoju ES finansiniu laikotarpiu pirmumo teisę ir intensyvesnę paramą numatome teikti kooperatyvams, kad lėšos būtų naudojamos efektyviau.
VEIDAS: O kaip manote, kada lietuviškų maisto produktų pamatysime JAV ar Kinijos parduotuvėse?
V.J.: Pasakyti konkrečią datą sunku. Žemės ūkio ministerijos kanclerės vadovaujama delegacija Kinijoje jau aptarė galimybes tiekti lietuvišką produkciją. Kaip palengvinti jos kelią į JAV, taip pat nuolat ieškoma būdų. Kiek reikės laiko, kad mūsų produktai ten įsitvirtintų, priklausys ir nuo verslininkų aktyvumo, o mes, kaip valdžia, stengiamės atverti užsienio rinkas lietuviškiems produktams.
VEIDAS: Ar pastarieji įvykiai Rusijos muitinėse yra signalas, kad mums teks ieškoti kitų rinkų žemės ūkio produktams eksportuoti?
V. J.: Manau, kad reikia dirbti su visomis rinkomis, nepamirštant nei Rytų, nei Vakarų. O kuria kryptimi pasuks mūsų perdirbėjai ir gamintojai, lems ekonominės sąlygos.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, Lietuvai naudingiau eksportuoti galutinį produktą ar tiekti žaliavas?
V.J. Skatiname produkcijos eksportą. Kuo daugiau jo bus, tuo daugiau darbo vietų turėsime ir tuo lengviau bus spręsti socialines problemas.
VEIDAS: Neseniai neformaliame susitikime bendravote su ES žemės ūkio ministrais. Kokias problemas aptarėte, kokia bendra ES žemės ūkio perspektyva regima?
V.J. Plačiai nediskutavome, pagrindinė tema buvo šeimos ūkių (prekinių, gaminančių, perdirbančių ir realizuojančių produkciją) vaidmuo. Šis ūkininkavimo modelis populiarus Europoje, todėl gerai, kad visos valstybės narės sutinka remti ir skatinti prekinius šeimos ūkius. Lietuvoje jų gerokai sumažėjo, nors būtent šeimos ūkiai yra vidurinis sluoksnis kaime.
Vis dėlto negalime apskaičiuoti, kokia ūkių struktūra būtų tinkamiausia Lietuvai. Mat yra puikiai veikiančių stambių ūkių, kurie diegia moderniąsias technologijas, yra gerai besiverčiančių vidutinių, taip pat ir smulkiųjų ūkių, kurie sukuria trumpesnę gamybos grandinę, bet greičiau reaguoja į vartotojo poreikius. Tad noriu pabrėžti, kad Lietuvoje galimybių dirbti turi įvairaus dydžio ūkiai, nematau tarp jų konkurencijos.
VEIDAS: Vadinasi, santykis, kad 2 proc. ūkininkų valdo 40 proc. žemės ūkio paskirties plotų, yra normalus?
V.J.: Tokių ūkių susiformavimas yra ir tam tikros ydingos agrarinės politikos pasekmė. ES paramos įsisavinimo praktika rodo, kad didieji ūkiai daugiausia verčiasi augalininkyste. Juk būtent augalininkystės sektorius 2007–2013 m. įsisavino dvigubai daugiau paramos lėšų, todėl sumažėjo gyvulių. Tie ūkiai plėtėsi didindami žemės plotus, o šiandien visi galvoja, kaip uždirbti daugiau, žemės ploto neplečiant. Tad tikėtina, kad struktūra po truputį keisis ir tie 2 proc. persiskirstys arba plėtos kitas žemės ūkio šakas.
VEIDAS: O ar perspektyvu skatinti smulkiųjų ūkių gyvavimą?
V.J.: Deja, jie nyksta, bet galimybių veikti atsiranda kooperuojantis ir diversifikuojant veiklą. Esti pavyzdžių, kai smulkieji ūkiai dirba tiesiogiai su vartotojais ir pasiekia gerų rezultatų. Aš įsitikinęs, kad net ir labai smulkiems ūkininkams reikia sudaryti sąlygas įsitvirtinti gamybos grandinėje, juk negalime dalies žmonių nustumti į užribį. Žinoma, modernią įrangą, robotus, šėrimo ir mėšlo šalinimo technologijas lengviau pritaikyti stambiuosiuose ūkiuose, bet vidutiniams ūkiams stiprėjant ir juose galima taikyti naujoves. ES ministrai įsitikinę, kad šeimos ūkiams taip pat reikia sudaryti sąlygas diegti inovacijas.
VEIDAS: Mūsų ūkininkai vis dažniau prasitaria, kad geriau jau niekas negautų ES išmokų, nei jos būtų nevienodos. Kaip jūs vertinate tokius pareiškimus?
V.J.: Tai nėra fantastikos sritis, bet reikėtų įvertinti, kiek kainuotų maisto produktai, šią paramą praradus. Mes turime suprasti, kad nors parama skiriama žemės ūkiui, realiai visi gyventojai gauna galimybę pigiau įsigyti maisto produktų.
VEIDAS: Bet kad jie nėra pigūs ir kasmet vis brangsta. Juk didėja ir pieno produktų, ir jautienos, ir duonos gaminių, ir uogų kainos.
V.J.: Tačiau be paramos maisto produktai būtų dar brangesni. Sąnaudas reikėtų padengti, todėl daliai žemės ūkių grėstų bankrotas arba reikėtų didinti kainas.
O jautienos kainos Lietuvoje didelės dėl to, kad gyvulininkystė pas mus nebuvo skatinama, sumažėjo galvijų, tad ir jautiena pabrango. Manau, kad ilgainiui, didėjant mėsinių galvijų pasiūlai, jos kaina turėtų mažėti. Bet tai ne viščiukus užauginti, todėl reikia ne vienų metų.
VEIDAS: Ūkininkai su nerimu laukia gegužės, kai baigsis draudimas parduoti žemės ūkio paskirties žemę užsieniečiams. Jūsų nuomone, kokių permainų tada reikėtų tikėtis?
V.J.: Saugikliai pirmumo teisę įsigyti žemės suteiks mūsų ūkininkams, dirbantiems žemę, nes pardavėjai pirmiausia ją pirkti pasiūlyti turės bendraturčiui, žemės sklypo naudotojui ir kaimynui. Deja, jau dabar nemažai žemės per statytinius Lietuvoje pateko į užsienio koncernų rankas.
VEIDAS: Lietuva vis blaškosi: anksčiau aiškinta, kad Lietuvai neverta būti agrariniu kraštu, dabar jau įrodinėjama, kad verta. Ką jūs manote?
V.J.: Be abejonės, verta. Lietuva buvo, yra ir turi būti agrarinis kraštas. Mes turime geras tradicijas ir galimybes, kad žemės ūkis būtų gyvybingas ir konkurencingas. Tada daug žemės ūkio produkcijos galėsime eksportuoti, tada ir žemės ūkio sektoriuje daugės darbo vietų.