Lietuva, pirmoji iš sovietinių respublikų atkūrusi nepriklausomybę, paskutinė įsives eurą ir yra paskutinė daugelyje integracijos į ES procesų.

Sąjūdžio laikų intelektualai, nukaršę ir nesugebantys susiorientuoti sparčiai besikeičiame pasaulyje, vis tebepuoselėja tautinio lito, šventos ir neliečiamos Lietuvos žemės bei smetoniškos diktatūros viltis, taip atimdami iš piliečių galimybę gyventi modernioje ir konkurencingoje Lietuvoje, gebančioje leisti susikurti savo piliečiams orų gyvenimą. Kokios to priežastys? Ir kokios pasekmės?

Pasibaigus 2013-iesiems Lietuvoje buvo išreikšta daug nuomonių, su kokiomis problemomis Lietuva susidurs 2014 metais. Vieni kaip didžiausią problemą mato nesiliaujančią emigraciją, kiti – žemės pardavimą užsieniečiams, treti – euro įsivedimą, ketvirti – tautinės valstybės praradimą ir liberalių Vakarų vertybių įsigalėjimą, nuo kurių reikia apsaugoti mūsų tėvynę. Tai matydami piliečiai ir toliau sparčiai ištisais kaimais, miesteliais palieka šalį ir su visomis šeimomis įsikuria tose valstybėse, nuo kurių „supuvimo“ mus bandoma apsaugoti.

Amerikiečių žinių gigantas CNBC Vienoje surengė garsių verslininkų, politikų, ekonomistų, demografų iš Centrinės ir Rytų Europos forumą, kuriame buvo bandoma įvertinti viso mūsų regiono ateities potencialą. Net 60 proc. forumo dalyvių mano, kad didžiausia viso regiono tolesnės ekonominės plėtros rizika yra regiono valstybių vyriausybės ir politinis elitas. “Erste Group Bank” vadovas Andreas Treichlas apibendrino paprastai: „Šiam regionui reikia psichiatrinės klinikos, skirtos politikams. Tam reikia didelės ligoninės, su mažiausiai 600 lovų.“

Kaip didžiausią problemą forumo dalyviai mato mūsų nesugebėjimą blaiviai matyti ateities ir jai tinkamai pasiruošti priimant racionalius sprendimus. Politikai vadovauti centriniams bankams ir valstybės įmonėms skiria ne kompetetingus vadovus, o sau palankius asmenis, nesugeba nuosekliai parengti ir įgyvendinti reformų, užtikrinti tinkamos visų lygių švietimo sistemos, dirbti su emigruoti susiruošusiais asmenimis ir kovoti su korupcija.

Forume buvo pristatyti demografų pranešimai, kurie liudija, kad iki 2060 m. Lietuvos gyventojų sumažės dar 24 proc., tai yra Lietuvoje liks tik šiek tiek daugiau nei 2 mln. gyventojų. Todėl energingų ir talentingų piliečių išlaikymas mūsų valstybėje yra daugiau nei labai rimta problema. Šalyje nuolat didės pensininkų ir socialiai išlaikomų žmonių dalis, nes darbingi ir jauni išvažiuos.

Forumo dalyviai pateikė ir aiškų receptą, kaip savo šalyse išlaikyti jaunus žmones ir iš kitur jų pritraukti. Tam reikia mažinti įsidarbinimo galimybių barjerus, gaminti pigią energiją plėtojant skalūnų dujų išgavimą, sugebėti statyti nebrangius, bet kokybiškus būstus, kuriems turi būti užtikrintas ilgalaikis finansavimas, ES parama turi būti koncentruojama į perspektyvius ekonomikos sektorius.

Prisidedant prie Šveicarijos bankininko reikėtų patikslinti, kad tokia ligoninė su visomis 600 vietų Lietuvai tikrai praverstų, ir kuo greičiau. Juk Lietuva vėl įvelta į beprasmį ginčą dėl stojant į ES prisiimtų įsipareigojimų atsisakymo. Mūsų politikai, nei dešinieji, nei kairieji, nepadarė nieko, kad Seime atsirastų Žemės pardavimo užsieniečiams įstatymo projektas, kuris sukurtų racionalius ir realius barjerus būsimai spekuliacijai žeme, neleistų žemės pirkti neatsakingiems asmenims, neketinantiems jos dirbti.

Tai, kad populistinėms politinėms partijoms tikroji politinė veikla yra nuolatinis vandens drumstimas ir piliečių sąmonės audrinimas, – suprantama, bet kad sisteminės socialdemokratų, konservatorių ir liberalų politinės partijos nesugeba užkirsti kelio pigiam populizmui, laiku pasiūlydamos europietišką žemės pardavimo užsieniečiams ribojimo įstatymą, yra ne tik nepateisinama, bet ir nusikalstama.

Laisvas kapitalo judėjimas yra mūsų įsipareigojimas ES, bet, kaip rodo ES valstybių nacionalinės teisės pavyzdžiai, jis gali būti griežtai ribojamas. ES piliečiui norint įsigyti žemės Italijoje tektų ją pačiam dirbti, o norinčiam ūkininkauti Vokietijoje ten tektų pragyventi kelerius metus žemę nuomojantis ir gauti vietos bendruomenės sutikimą įsigyti žemę nuosavybės teise. Niekas tokių apribojimų netrukdo įvesti ir Lietuvai. Tai užkirstų kelią elementariai spekuliacijai Lietuvos žeme ir neatsakingų asmenų investicijoms. Bet sisteminiai politikai ramiai stebi, kaip Lietuvoje vėl bus sukeliama konstitucinė krizė pažeidžiant mūsų įsipareigojimus ES.

Nors Vyriausybė jau pritarė euro įvedimo įstatymui ir netrukus jis atsidurs Seime, o premjeras Algirdas Butkevičius pažadėjo atsistatydinti, jei Lietuva nuo 2015 m. sausio 1 d. neįsives euro, populistų politinė diskusija dėl euro įvedimo vis dar primena smulkių suktų turgaus spekuliantų ginčą svarstant, kada geriausia parduoti gautas kalėdines dovanas: ar iškart, ar palaukti, kol ateis kitos Kalėdos, ir dovanos pabrangs. Po įstojimo į ES Lietuva sulaukė jau dešimčių milijardų litų ES paramos, tai kasmet sudaro beveik trečdalį šalies nacionalinio biudžeto pajamų. Nežinia, kaip be šių pinigų atrodytų Lietuvos žemės ūkis, keliai, tiltai, mokyklos ir ligoninės, bet smulkieji sukčiai svarsto, ar mums nebus per brangu įmokėti į Euro stabilumo mechanizmo fondą vieno milijardo eurų.

Politikos populistai, nukaršę Sąjūdžio laikų intelektualai, niekaip nesugebantys žengti į priekį kartu su laikmečiu, gąsdina tautinio vertingojo lito praradimo pavojumi ir augsiančiomis kainomis, taip ir nesupratę, kad ir su litu Lietuva savarankiškos pinigų politikos seniai neturi, nes litas susietas su euru pastoviu kursu, o centrinis šalies bankas yra tik centrinio banko regimybė.

Daugiau nei 80 proc. šalies BVP sudaro eksportas. Vien keisdami valiutas eksporto dalyviai kasmet praranda milijonus, kurie nusėda bankininkų kišenėse. Lietuvos banko paskelbtoje ataskaitoje pateikiami skaičiavimai rodo, kad lietuvių paimtos paskolos po euro įvedimo atpigs 1,2 mlrd. litų dėl mokamų mažesnių palūkanų (dėl “Vilibor” ir “Eurobor” skirtumų pigesnio skolinto euro naudai).

Bet dėl viešojo diskurso skurdo net 49 proc. lietuvių yra prieš euro įsivedimą. Ir tai nepaisant to, kad daugiau nei pusė milijono tautiečių pasinaudojo laisvo darbo jėgos judėjimo ES principu ir gali mėgautis senųjų Europos valstybių pelningomis darbo rinkomis, o esat reikalui naudotis ir jų socialinio modelio globa. Ką jau kalbėti apie tai, kad dalis lietuvių Vakarų socialiniais modeliais naudojasi nieko į juos neinvestavę.

Jei žemės pardavimas užsieniečiams, euro įvedimas būtų blokuojami, Lietuva neabejotinai pelnytų ES marginalo vardą. Jei Lietuva į ES žiūrės kaip į partnerį, iš kurio galima imti abiem rankomis, bet atsisakyti savo įsipareigojimų, pasekmės bus liūdnos. Lietuvos politikai, užsižaisdami ir pamiršdami savo atsakomybę už valstybės ateitį, dažnai praranda laiko pojūtį.

Žmogaus gyvenimas turi laiko ribą. Šiandien lietuvis – laisvas ir atsakingas už savo likimą žmogus. Tik su modernia ir laisva tėvyne savo likimą susies racionalūs, gerai išsilavinę, savo jėgomis pasitikintys žmonės. Nematant aiškių šalies perspektyvų, šalyje vyraujant nuolatiniam politiniam chaosui, nekreipiant dėmesio į nuolat prarandamą laiką viduramžiško atsilikimo ginčuose, piliečiai išvažiuoja į šalis, kurių politikams nereikia psichiatrinių ligoninių pagalbos. Taip politikoje nepateisinamai sugaištas laikas pamažu naikina Lietuvos valstybę.