Netikėta Rusijos agresija prieš Ukrainą parodė, kaip pakeitė visą Lietuvos gyvenimą prieš du dešimtmečius priimtas sprendimas siekti narystės NATO, kurio išsipildymo dešimtmetį minėsime šią savaitę.

Įsivaizduojate, su kokia baime trečią savaitę gyvena ne tik Rusijos puolamos Ukrainos, bet ir Gruzijos, kurios šiaurinėse užgrobtose provincijose penkti metai stovi didžiulė Rusijos karinė grupuotė, ar Moldovos, į kurios maištingąją Padniestrės sritį vienu metu su operacija Kryme Rusija permetė specialiosios paskirties brigadą, gyventojai? Kas vakarą eidami miegoti jie spėlioja: ar ryte atsikėlę per langą neišvys „žalių žmogeliukų“, riedančių nerangiais šarvuotais visureigiais? Kuri buvusi sovietinė respublika ar jos dalis taps kitu Rusijos agresijos taikiniu? Atsakymo į šiuos klausimus nėra, užtat žinoma, kad vien Kryme fašistinis Vladimiro Putino režimas nesustos – apetitas atsiranda bevalgant, o revanšistinės euforijos apimta Rusijos visuomenė reikalauja: dar!
Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, yra tikriausiai vienintelės Rusijos kaimynės, apie kurių pakartotinį užgrobimą sovietų revanšistai atvirai svajoja du dešimtmečius, bet kurių gyventojai gali miegoti daugmaž ramiai – mus jau dešimtmetį saugo NATO skydas. Žinoma, nėra ramu matyti kaimynystėje siautėjantį lokį, tegu ir už grotų, nes nežinia, kiek tvirti prieš penkis dešimtmečius suvirinti jų virbai. Tačiau skubiai į Vilnių atvykęs JAV viceprezidentas Joe Bidenas patikino: grotos tvirtos, o jei kas, atsiras ir didelis vėzdas lokiui per letenas užtvoti. Kalbėdamas Vilniuje antrasis asmuo Amerikos valdžios hierarchijoje pasakė aiškiai: „Mes duosime atkirtį“, o baigdamas pridūrė: „Te Dievas saugo jūsų tautas ir mūsų kariuomenes.“ Išskyriau šį žodį, kad geriau suvoktume jo reikšmę – Lietuvą saugo ne tik tegu narsi, bet nedidelė sava kariuomenė, bet ir Jungtinių Valstijų kariuomenė, kuri, nepaisant visų mažinimų, tebėra galingiausia pasaulyje. Ir Jungtinės Valstijos pasirengusios ją panaudoti, kad apgintų savo sąjungininkus NATO.
Ką tai iš tikrųjų reiškia? Pirmiausia tai, kad trečią savaitę nuo Rusijos agresijos pradžios mūsų gyvenime, o svarbiausia – šalies ekonomikoje iš esmės niekas nepasikeitė: verslas ima paskolas bankuose už tokias pat palūkanas kaip ir iki karo, tiekėjai tariasi su užsienio partneriais dėl ilgalaikio prekių tiekimo kreditan, mūsų eksportuotojai pasirašinėja ilgalaikius prekių tiekimo kontraktus, verslininkai derasi su užsienio partneriais dėl investicijų į bendrą verslą Lietuvoje.
Dabar įsivaizduokime, kad Lietuva – ne NATO narė, o, kaip isteriškame interviu putojosi Londone ekstradicijos į Lietuvą laukiantis finansinis aferistas Vladimiras Antonovas, „mažytė Rusijos pafrontės valstybė“. Kas tokiai duotų ilgalaikių kreditų, kas tiektų prekes be išankstinio apmokėjimo, kas rizikuotų investuoti čia savo pinigus, jei bet kada viską galėtų užgrobti Rusija? „Šį rytą, prieš pat pasirašant įsigijimo sutartį, užsienio investuotojas pasakė: „Niekuomet neinvestuotume į Baltijos šalis, jeigu jos nebūtų NATO dalimi“, – kovo 14-ąją savo feisbuko paskyroje užrašė Mykolas Majauskas, finansų patarėjas ir Pasaulio ekonomikos forumo Vilniaus branduolio kuratorius.
Tokia tiesa: nuo kovo 1-osios, kai pasaulis išvydo Rusijos „žalius žmogeliukus“ Kryme, už kiekvieną užsienio investicijų litą, už kiekvieną litą, kurį Lietuvoje paliks užsienio turistai ar kurį Lietuvos įmonės gaus pagal ilgalaikį eksporto kontraktą, turėsime būti dėkingi NATO ir tiems, kurie Lietuvą į Aljansą kone stumte įstūmė.
Taip išėjo, kad prieš du dešimtmečius buvau tarp pirmųjų, sužinojusių, jog Lietuva ketina siekti narystės NATO. Tuomet dirbau Lietuvos radijo studijos Seime redaktoriumi, buvo antradienis, 1994-ųjų sausio 4-oji, tylus pirmos ponaujametinės savaitės antradienis, kai dauguma įstatymų leidėjų, jų padėjėjų ir visų kitų gausių tuomet viename pastate įsikūrusių Prezidentūros ir Seimo rūmų gyventojų tebegyveno šventinėmis nuotaikomis. Praradęs viltį rasti nors kokią naujieną popietės žinių laidai, užsukau išgerti arbatos pas tuometį prezidento Algirdo Brazausko referentą užsienio politikos klausimais (dabar – Lietuvos ambasadorių Ukrainoje) Petrą Vaitiekūną. Pasiguodžiau, kad veikti nėra ką, teks eiti namo. „Palauk, neskubėk, – paslaptingai pasakė šis. – Šiandieną bus naujiena, tik luktelėk kokią valandą.“
Daugiau tuokart išpešti nepavyko, bet džiaugsmingai žibančios akys ir akivaizdi įtampa šiaip visuomet ramaus P.Vaitiekūno balse liudijo, kad palaukti verta. Tiesa, ne valandą, o kokias tris, bet žinia buvo verta laukimo: Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas nusiuntė laišką NATO generaliniam sekretoriui Manfredui Wörneriui su oficialiu prašymu priimti Lietuvą į Aljansą. Po trijų savaičių jau NATO būstinėje Monse stebėjau, kaip Lietuva viena pirmųjų iš pokomunistinės Vidurio ir Rytų Eropos šalių pasirašo Partnerystės vardan taikos sutartį su NATO.
Šiandien pakanka Kremliaus propagandos papūgų, aiškinančių, kad Lietuvos įstojimas į NATO esą buvęs „nulemtas geopolitikos“, esą mus ten „amerikiečiai įtraukė“ kone prieš Lietuvos žmonių valią. Suprask – narystė Aljanse Lietuvai teko lengvai ir kone už dyką. Kaip savo akimis matęs (ir pagal išgales prisidėjęs), kaip sunkiai Lietuvai teko skintis kelią į narystę didžiausią saugumą šiame pasaulyje užtikrinančioje karinėje organizacijoje, galiu pasakyti, kad buvo priešingai: nepaisant visų mūsų, mūsų draugų, partnerių ir sąjungininkų pastangų, kiekvienas žingsnis į NATO pavykdavo itin sunkiai.
Toli gražu ne vien dėl tuomečio Lietuvos skurdumo ar menko karinio pajėgumo. Visomis išgalėmis trukdė Rusija, jos draugai Vakaruose ir jos įtakos agentai Lietuvoje. Baltijos šalims buvo siūlomas neutralitetas, buvo siūlomos „kryžminės saugumo garantijos“ iš Rusijos ir NATO pusės (kaip ir tos, kuriomis naiviai 1994-aisiais pasitikėjo Ukraina ir atsisakė branduolinio ginklo), buvo gąsdinama, esą įstojusios į NATO Baltijos šalys sugadins gerus santykius tarp Europos ir Rusijos, buvo grasinama branduoliniu karu, bandoma surengti referendumą dėl narystės (Rusijos krizės tuo metu nukamuotoje Lietuvoje rezultatas būtų buvęs žinia koks), galiausiai bandyta per Konstitucinį Teismą uždrausti Lietuvoje dislokuoti NATO sąjungininkų pajėgas. Tas pačias, kurios jau dešimt metų kildamos į orą iš Zoknių oro uosto saugo taikią Lietuvos padangę.
Lietuvos priešams neišdegė: mūsų šalis 2004 m. balandžio 29-ąją įstojo į NATO, nors dar 2002-ųjų pavasarį niekas nebuvo aišku. Tačiau tikrąją narystės Aljanse vertę pajutome tik dabar, nors gal dar ne visi įsisąmoninome.

Už kiekvieną užsienio investicijų litą, kiekvieną litą, kurį Lietuvoje paliks užsienio turistai ar kurį Lietuvos įmonės gaus pagal ilgalaikį eksporto kontraktą, nuo šiol turėsime būti dėkingi NATO.