Lenkijos Seimo rinkimai sukėlė dvi sensacijas: „Teisės ir teisingumo“ (lenk. PiS) partija laimėjo triuškinamai ir viena valdys šalį; antra, už Seimo ir Senato borto liko „Jungtinė kairė“. „Lenkijoje baigėsi postkomunizmas!“ – pareiškė žurnalo „Krytyka Polityczna“ vyriausiasis redaktorius Sławomiras Sierakowskis. Kas toliau?

Posakis „Gerbiamos ponios ir ponai, 1989 metų birželio 4-ąją Lenkijoje baigėsi ko­munizmas!“ lenkams yra simbolinis. Šią frazę spontaniškai ir grakščiai ištarė garsi aktorė ir rašytoja Joanna Szczepkowska Nacio­na­li­nėje televizijoje, pagrindinėje žinių laidoje, kai šalis kunkuliavo permainų nuotaikomis.

Tiesa, 1989 m. birželio 4-oji ne visiems lenkams yra komunizmo žlugimo data. Nepai­sant to, kad švenčiant 25 metų permainų jubilie­jų į Varšuvą būtent tą dieną buvo atvykęs JAV prezidentas Barackas Obama ir kiti pa­saulio lyderiai.

Dalis buvusio „Solidarumo“ veikėjų manė ir mano – tą yra linkę tvirtinti jaunesni dešinie­­­ji politikai, net kai kurie intelektualai, – kad 1989 m. apskritasis stalas neišstūmė ko­mu­­nistų ir buvusių saugumiečių iš politinio ir eko­nominio gyvenimo. Pasak jų, senojo režimo atstovai liko prie valdžios, tik neoficialiai, pu­­siau slaptai, transformavosi ir integravosi į vi­­sas valdžios struktūras.

Šio požiūrio besilaikantieji tvirtina, kad Lechas Wałęsa ir jo bendraminčiai tada ap­skri­­ta­jame stale išdavė opozicijos idealus, o Len­­kijoje keleriems metams įsitvirtino postko­­mu­nizmas. Todėl Nobelio premijos laureato L.Wa­­­­łęsos labai nemėgsta Jarosławas Kac­zyńs­­kis ir jo partija. Savo ruožtu „So­li­da­ru­mo“ įkūrė­jas sko­lingas nelieka – nors retai pa­sirodo vie­šo­joje erdvėje, nepamiršta pažerti aršios kri­tikos „Teisei ir teisingumui“.

Garsi dešiniųjų pažiūrų sociologė prof. Jad­­wiga Staniszkis parašė knygą „Post­ko­mu­niz­mas“, kuri tapo bestseleriu ne tik mokslinin­­kų sluoksniuose. Pasibaigus rinkimams ji taip pat viešai pareiškė, kad  2015 m. spalio 25-oji jai tikrai simbolinė diena, – Lenkijoje bai­­gėsi postkomunizmas.

Neįmanoma paneigti, kad rinkėjų simpatijos Lenkijoje ilgą laiką buvo postkomunistų, kurie susibūrė Demokratinės kairės sąjungoje, pusėje. Tačiau kairė, suburta iš buvusių „So­­­­lidarumo“ veikėjų, Darbo unija, labai gretai neteko populiarumo. Apskritai iš visų po­ko­­munistinių šalių tik Čekijoje buvo atkurta iki­karinė Socialdemokratų partija, o Čekoslova­kijos komunistams į ją buvo užvertos duris. Vi­sur kitur – Vengrijoje, Bulgarijoje ar Slo­vė­ni­­­­joje po socialdemokratų iškaba sėkmingai vei­­­­­kė (daug kur iki šiol veikia) buvusių komunistinių partinių aparatų darbuotojai.

Postkomunistams Lenkijoje ilgai sekėsi. Jų kandidatas Aleksandras Kwasniewskis net du kartus iš eilės buvo išrinktas šalies prezidentu, be to, iki šiol išlieka vienu populiariausių Len­ki­jos politikų. Spalio 25-ąją, rinkimų vakarą, PiS lyderis  J.Kaczyńskis pareiškė: „Šios perga­lės laukėme 25 metus.“

Kaip žinoma, Demokratinės kairės sąjungos buvimą valdžioje 2002 m. sudrebino vadinamasis Lewo Rywino skandalas, kurio metu pa­aiš­kė­jo šio prodiuserio korupciniai ryšiai su kai­riai­siais. Kaczynskių partija tada perėmė val­džią Sei­me, bet trumpam – vos dvejiems me­­tams. Po pir­malaikių rinkimų valdžia aš­tuo­­­neriems me­tams atiteko liberalams – Pi-lie­čių platformai.

Pasak „Teisės ir teisingumo“ partijos, libera­lai taip pat yra nelaisvė. Kiekvienų metų ba-lan­džio 10-ąją, minint Smolensko katastrofos, per kurią žuvo prezidentas Lechas Kac­zyńs­kis, metines, šios partijos gerbėjai gieda seną baž­nytinę giesmę „Laisvą Tėvynę sugrąžink mums, Viešpatie!“

Šią giesmę galima buvo išgirsti ir kitomis pro­­gomis.

Nedomino PiS veikėjų ir buvusio prezidento Bronisławo Komorowskio bajoriška praeitis, jo rimtas atsidavimas Ukrainos demokratiza­cijos procesui ir NATO pozicijų stiprinimui Lenkijoje. „Teisės ir teisingumo“ apačiose ne kartą galima buvo išgirsti „Komoruski“. Su­prask – parsidavėlis rusams.

2007 ir 2011 m. rinkimų kampanijose do­mi­­navo liustracijos ir kovos su Rusija tematika, o šiais metais „Teisės ir teisingumo“ partija šiuos šūkius nukišo tolyn, o į pirmą vietą iš­kėlė socialinius reikalus.

Vietoj didelį priešiškumą Lenkijoje sukelian­čio J.Kaczyńskio rinkimų sąrašo viršūnėje at­sidūrė dar prieš ketverius metus visiškai ne­ži­­noma Beata Szydło. Ji ne tik jaunesnė, bet ir sim­patiškesnė, atviresnė, šiltesnė bendraudama su rinkėjais.

B.Szydlo politinis stažas neįspūdingas – iki iš­­rinkimo į Seimą etnologijos studijas Jo­gai­lai­čių universitete baigusi premjerė dirbo ne­di­delio Bžeščių miestelio netoli Krokuvos kultūros centro vadove ir miestelio burmistre. Ta­čiau ji vis tiek sugebėjo rasti kelią į lenkų širdis.

Panašiai kaip ir visa „Teisės ir teisingumo“ partija. Atidėdama į šalį liustracijos kardą, ji iš­­kėlė socialistams būdingus šūkius: papildomas bankų ir prekybos tinklų pelno apmokesti­nimas, 500 zlotų kiekvienai šeimai už kiekvieną vaiką, pensinio amžiaus sumažinimas, ne­­­­­mokami vaistai skurstantiems pensininkams, didesnis anglių kasyklų dotavimas iš vals­­tybės biudžeto.

Tuo metu Jungtinės kairės (Demokratinės kairės sąjunga (SLD), Lenkijos socialistų partijos, Darbo unijos ir Palikoto judėjimo koalici­ja) rinkimų šūkiai skambėjo  neįtikinamai. Ma­žai kas tikėjo, kad socialinė gerovė rūpi post­komustiniams baronams iš SLD, mažai ką pri­traukė ir Januszo Palikoto „arkliukai“ – be­są­lyginė kova už seksualinių mažumų teises ir ryš­kus antiklerikalizmas.

Iš Jungtinės kairės rankų „Teisė ir teisingumas“ išmušė visus socialinius kozirius. Is­pa­ni­joje ši partija vadintųsi „Podemos“, Lenkijoje ji priskiriama konservatoriams. Nors sėkmingai galėtų vadintis krikščionimis demokratais arba tautininkais.

Kodėl taip yra, irgi aišku. Labai silpna yra len­­­­kų konservatizmo politinė tradicija. Tiesa, prof. Bohdanas Szlachta, Jogailaičių universiteto Politikos mokslų fakulteto dekanas, regulia­­riai leidžia XIX ir XX a. pradžios konservaty­vio­sios minties atstovų darbus ir yra įsteigęs Kro­­ku­voje keletą visuomeninių institutų, ku­rie puo­selėja konservatizmo idėjas. Be to, pa­lai­ko glau­džius ryšius su euroskeptikais iš Tarp­­tau­tinių san­tykių ir politikos mokslų instituto Vil­niu­je.

Ačiū Dievui, tarp PiS kandidatų į sveikatos apsaugos ministrus yra Lietuvos kunigaikštis Konstanty Radziwiłłas. Jei ne šis Radvilų ats­to­vas, iš viso sunku būtų su konservatizmu J.Kac­­zyńskio partijoje.

Taigi, ponios ir ponai, Lenkijoje baigėsi post­komunizmas! Tačiau kodėl tik nedaugelis iš jūsų kelia šampano taures?