- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Kurios „Lituanicos“ skrydžio detalės tėra legenda?

Autorius: veidas.lt | 2013 07 19 @ 16:00 | Istorija | 1 Comment

Liepos 14 d., paminėjome Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 80-metį. “Veido” pakalbinti aviacijos istorijos tyrinėtojai atskleidžia ne vieną naują šio Lietuvai ir pasauliui reikšmingo įvykio faktą.

Bene daugiausiai spėlionių, kurios vėliau tapo faktais nepagrįsta legenda, sukėlė mįslinga „Lituanicos“ katastrofa 1933 m. liepos 17 d. tuometinės Vokietijos teritorijoje, Soldino apylinkėse (dabar Lenkijos Pščelniko kaimas).
Priminsime, kad Lėktuvas sudužo nuo skrydžio praėjus pusantros paros, o abu lakūnai S.Darius ir S.Girėnas žuvo, kai iki Kauno buvo likę vos 650 kilometrų. Kadangi Lietuvos valdžia ilgai delsė pranešti tragedijos priežastis, pasaulio žiniasklaidoje mirgėjo pranešimai, kad „Lituanica“ buvo pašauta vokiečių. Atsirado net liudininkų, kurie neva matė, kad į lėktuvą buvo paleisti šūviai. Kiti pasakojo, kad vokiečiai iš anksto buvo parengę tinklus ir „Lituanica“ į juos įsipainiojusi nukrito.
Tokios tragedijos versijos įsitvirtino ilgam, nes iki šiol nebuvo rastas komisijos, tyrusios katastrofos priežastis, surašytas dokumentas su priedais, brėžiniais ir detaliais nelaimės paaiškinimais. Tik praėjusiais metais šie svarbūs dokumentai pateko į aviacijos istorikų rankas.
„Minint 79-ąsias “Lituanicos” metines, į vieną tiesioginę Lietuvos televizijos laidą paskambinusi moteris pasakė, kad turi šiuos dokumentus, kuriuos jai saugoti perdavė dėdė kunigas. Jam dokumentus po katastrofos patikėjo kažkoks kariškis“, – kaip atsirado svarbūs dokumentai, pasakoja Lietuvos aviacijos istorijos muziejaus Aviacijos istorijos ir leidybos skyriaus vedėjas Gytis Ramoška.
Dalis iš trisdešimties rastų dokumentų jau yra detaliai išanalizuoti ir patvirtina, kad pašovimo versija buvo sukurta dirbtinai. G.Ramoškos žodžiais, jau kitą dieną po nelaimės atvykę pirmieji komisijos nariai, vadovaujami aviacijos inžinieriaus konstruktoriaus, pulkininko, vėliau gavusio generolo laipsnį, Antano Gustaičio, protokoluose užfiksavo katastrofos priežastis ir nubraižė įvykio schemą.
Paaiškėjo, kad lėktuvo variklis buvo užkimštas aliuminio drožlėmis, todėl pradėjo blogai veikti. Norėdami išvengti nelaimės lakūnai ieškojo lygios vietos nusileisti, tačiau tuo metu buvo labai tamsu, lynojo, tvyrojo rūkas, ir palietusi spygliuočių viršūnes „Lituanica“ jas prilenkė, ėmė laužyti, nukirto šešias pušis, rėžėsi į žemę ir apvirto. „Prieš pat nelaimę jie skrido vos 150 metrų aukštyje, nors turėjo būti 2 km aukštyje. Tai labai pavojinga, todėl neabejojama, kad taip juos pasielgti vertė rimtos priežastys“, – aiškina G.Ramoška.
Istorikas priduria, kad medicinos specialistai, tyrinėję žuvusiųjų kūnus, nerado jokių šūvių pėdsakų. Aviatoriai taip pat jų neaptiko nei lėktuvo variklyje, nei benzino ir alyvos bakuose.

Pakilo meistriškai ir tiksliai

„Lituanicos“ pakilimas iš Niujorko Floido Beneto oro uosto 1933 m. liepos 15 d. skrydžiui į Lietuvą taip pat apipintas įvairiomis interpretacijomis. Remiantis liudininkų pasakojimais, dažnai pabrėžiama, kad lėktuvas ant pakilimo tako buvo blaškomas, vos nuo jo nenuslinko, dukart bandė atsiplėšti, ir tik priartėjus prie pat tako galo vargais negalais tai pavykę padaryti. „Susirinkę žmonės „Lituanicos“ pakilimą stebėjo nuo tako, kurio ilgis daugiau kaip 1 km, galo. Tad natūralu, kad ne viską įžiūrėjo. Amerikos archyvuose istorikams radus nufilmuotą pakilimo medžiagą, paaiškėjo daug naujų detalių“, – paaiškina G.Ramoška.
Pasirodo, S.Darius, kuris pilotavo lėktuvą, pakilimą atliko meistriškai ir labai tiksliai. Jis sąmoningai iš karto nekėlė lėktuvo, bet greitėdamas visą laiką tiesiai riedėjo iki pat tako galo, kad pasiektų optimalų greitį. Be to, uodega visą laiką buvo atkelta nuo žemės vienodu atstumu, tai reiškia, kad lėktuvas nebangavo ir nevinguriavo po taką. Nebuvo ir bandymo per anksti atsiplėšti nuo žemės.
Vis dėlto pakilti nebuvo lengva, nes lėktuvas buvo perkrautas degalais, ir dėl to galėjo užsidegti ar tapti nevaldomas. Taip atsitiko patyrusiam italų pilotui rekordininkui generolui Frančeskui de Pinedui, kuris, norėdamas perskristi Atlanto vandenyną ir pasiekti Bagdadą, praėjus šešioms savaitėms po „Lituanicos“ skrydžio tokiu pat lėktuvu nuslydo nuo to paties pakilimo tako, lėktuvas sudužo ir sudegė.
Pats S.Darius, duodamas interviu to meto žurnalistams, ne kartą yra pabrėžęs, kad jeigu pavyks pakilti, tai 95 proc., jog skrydis bus sėkmingas.
G.Ramoškos žodžiais, prieš skrydį S.Darius ir S.Girėnas buvo vadinami oro chuliganais, nes nebuvo gavę leidimų skristi, tačiau jau pats startas tapo dideliu įvykiu aviacijos istorijoje.

Kas ir kodėl paslėpė lakūnų kūnus

Aviacijos istorikas Jonas Čepas ir operatorius Stasys Dargis, šiuo metu baigiantys montuoti dokumentinį filmą apie S.Dariaus ir S.Girėno palaikų kelionę į amžinojo poilsio vietą, atskleidė naujų faktų ir apie dvidešimtmetį slėptus lakūnų kūnus.
Po lėktuvo katastrofos praėjus kelioms dienoms, S.Dariaus ir S.Girėno palaikai buvo parskraidinti į Lietuvą. Vyriausybės nutarimu jie buvo balzamuoti ir iki 1944 m. saugoti specialiai Kauno senosiose kapinėse pastatytame mauzoliejuje. Tačiau Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, artėjant frontui, Kauno karo muziejaus darbuotojai nusprendė, jog reikia paslėpti ne tik brangias istorines relikvijas, bet ir S.Dariaus bei S.Girėno kūnus, kad atėję rusai arba besitraukiantys vokiečiai jų neišniekintų.
„Profesorius Vaclovas Šaulys ir dar keturi žmonės, kurie galėjo laisvai judėti po tuometinį Kauno medicinos institutą, užkalbino vokiečių karo policijos pareigūnus (jie tuomet saugojo institutą) ir nuleido karstus į rūsį liftu, naudojamu kūnams į krematoriumą gabenti. Vaišino ir kitaip užėmė budėtojus, kol susinešė plytas bei smėlį, reikalingą karstams užmūryti“, – pasakoja J.Čepas.
Užmūrijus karstus visos rūsio sienos buvo ištinkuotos, kad nesiskirtų viena nuo kitos. Palaikus slėpę žmonės susitarė, kad apie šią operaciją niekam neprasitars, tad dvidešimt metų nebuvo žinoma, koks likimas ištiko lakūnų kūnus.
Sušvelnėjus sovietiniam režimui palaikų pradėjo ieškoti S.Dariaus dukra Nijolė Dariūtė-Maštarienė. 1963 m. jai pavyko rasti liudininką, parodžiusį, kuriame Kauno medicinos instituto rūsyje paslėpti karstai. Tačiau ardyti sieną ir palaidoti kūnus Aukštųjų Šančių karių kapinėse Kaune tuometinis Lietuvos komunistų partijos vadovas Antanas Sniečkus leido tik po metų. Mat sovietmečiu buvo draudžiama S.Darių ir S.Girėną vadinti didvyriais, jų nuopelnai buvo menkinami.

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/kurios-%e2%80%9elituanicos%e2%80%9c-skrydzio-detales-tera-legenda

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.