- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Kur eini, Vytauto Didžiojo universitete?

Autorius: veidas.lt | 2017 02 20 @ 06:52 | Studijos | No Comments

Lietuvos aukštąjį mokslą krečia drugys. Stojančiųjų į aukštąsias mokyklas mažėja ir artimiausiu metu dar mažės. Aukštųjų mokyklų, pretenzingai pasivadinusių universitetais, skaičius yra neadekvatus, daugumos stojančiųjų į universitetą parengimo lygis, jų nusiteikimas kūrybiškai studijuoti ir toliau profesionaliai dirbti – žemas, absolventų parengimo kokybė dažnai netenkina studijų programose numatytų reikalavimų ir neatitinka konkurencingo verslo lūkesčių. Valstybės skiriamas finansavimas yra žemiau universitetų oraus akademinio gyvenimo ribos.


Istorija mus šio to moko ir kartu įpareigoja. Tikslinga vieno, man gerai žinomo,
Lietuvos universiteto atgimimo ir vystymosi istoriją pasitelkti kaip modelį, kuris iliustruoja šalies universitetinio gyvenimo raidą atgavus nepriklausomybę. Vytauto Didžiojo universitetas (VDU), atkūrimo laikotarpiu įgyvendinęs aukštus akademinės laisvės ir universiteto autonomijos principus, pastaruoju metu dėl partiniu mąstymu grįsto aukštojo mokslo ir studijų administravimo ir iš dalies dėl oportunistinės pačių Lietuvos akademinių institucijų veiklos atsiduria rizikos erdvėje tapti eiliniu, ES pakraščio universitetu.

Akademinė bendruomenė inicijuoja VDU atkūrimą

VDU atkūrimas prasidėjo kartu su Sąjūdžiu. Iniciatyvinė grupė, atstovaujanti kelioms Kau-no akademinėms institucijoms, 1988 m. kovo 30 d. surengė visų Kauno aukštųjų mokyklų bei mokslinių tyrimo institutų darbuotojų susirinkimą. Atvyko 120 mokslininkų, kurie slaptu balsavimu išrinko 30 narių Atkūrimo tarybą. Dėl sudėtingos to meto politinės situacijos į Atkūrimo tarybą dar buvo inkorporuota 12 narių, tarp jų to meto Kauno aukštųjų mokyklų rektoriai.

Atkūrimo eigoje išaiškėjo, kad dauguma rektorių autonominio VDU atkūrimo idėjai iš esmės nepritaria ir remia Kauno A.Sniečkaus vardo politechnikos instituto (KPI) rektoriaus Vladislavo Domarko ryžtingą siūlymą atkurti Kauno universitetą KPI pagrindu, papildomai įsteigus jame humanitarinės-sociologinės krypties fakultetus. Tokiai idėjai pritarė ir Lietuvos kompartijos Centro komitetas su Algirdu Brazausku priešakyje.

Atkūrimo tarybai pradėjus kryptingą veiklą pakartotinai iškilo neatidėliotinas uždavinys išgryninti atkuriamo universiteto įvaizdį, tikslus bei numatomas vystymo kryptis. Sprendžiant šią problemą ženklią įtaką turėjo Kauno akademinio jaunimo klubo „Aukuras“ inicijuota konferencija „Tautinė aukštosios mokyklos koncepcija ir Kauno universitetas“, kuri vyko 1989 m. balandžio mėn. 26–28 d. Konferencijoje dalyvavo 250 mokslininkų iš tometinio Lietuvos akademinio elito ir 20 gerai žinomų išeivijos akademikų, dauguma iš JAV. Įvairių sričių pripažinti mokslininkai perskaitė 38 pranešimus.

1989 m. rugsėjo 1 d. 12 valandą į iškilmingą atkurto Vytauto Didžiojo universiteto atidarymą Kauno muzikiniame teatre susirinko pirmieji studentai, būsimieji dėstytojai, ištikimi savo alma mater – sovietų valdžios uždaryto VDU absolventai, rėmėjai ir svečiai. Iškilmingai, emocionaliai sugiedota „Tautiška giesmė“ patvirtino istorinį įvykį: VDU vėl Kaune.

Universitetas buvo atkurtas visais požiūriais tuščioje erdvėje: neatgavo nė vieno jam priklausiusio pastato, nė vienos knygos iš jo turtingos, didelės bibliotekos ir, svarbiausia, neturėdamas jokios materialinės valdžios paramos. Taigi buvo nutarta prašyti finansinės paramos iš visuomenės per tuometinę Kauno spaudą. Neįtikėtina – per porą mėnesių į VDU kasą įplaukė per pusę milijono rublių, kuriuos paaukojo Kauno gamyklos, kooperatyvai, įstaigos bei privatūs asmenys. Buvęs tremtinys Kazimieras Skebėra paaukojo 13 tūkst. rublių iš jam skirtos nukentėjusiojo nuo represijų išmokos.

1990 m. gegužė mėn. Atkuriamasis senatas išrenka VDU rektorių, Kalifornijos universiteto profesorių Algirdą Avižienį. Svarus buvo išeivijos mokslininkų indėlis naujų VDU fakultetų kūrimo ir administravimo darbe. Ilinojaus universiteto filosofijos daktaras Arvydas Žygas buvo išrinktas studentų reikalų dekanu, o Arizonos universiteto menotyrininkas prof. Paulius Žygas atvykęs organizavo Menų fakultetą ir dvejus metus buvo jo pirmuoju dekanu.

Atkuriamojo senato iniciatyva ir pritarimu per pirmuosius dvejus veiklos metus buvo įkurti penki fakultetai: Biologijos, Informatikos, Socialinių mokslų, Menų, Teologijos, studentų skaičius nuo 178 išaugo iki 920, o po 10 metų VDU dešimtyje fakultetų studijavo 9482 studentai.

Artes liberales VD universitete

Pradėjus studijas iškilo aštrus klausimas: kuo atkurtas universitetas bus originalus, kuo VDU skiriasi nuo Vilniaus universiteto ir kitų Lietuvos aukštųjų mokyklų, pasivadinusių universitetais? Čia veiksminga buvo Atkuriamojo senato remiama rektoriaus A.Avižienio idėja studijas VDU organizuoti pagal Harvardo universiteto artes liberales (AL) kolegijos modelį.

Jau pirmo žvilgsnio vertinimas demonstruoja išskirtinį Harvardo universiteto talentingų dėstytojų potencialą, konkursine tvarka iš viso pasaulio surinktų gabių studentų įvairovę ir pagaliau mums sunkiai suvokiamą nuolatinę verslo finansinę paramą universitetui. Privačių rėmėjų (daugiausia tai universiteto absolventai) vidutinė kasmetinė finansinė parama yra keli šimtai milijonų dolerių. Kartu su valstybės skiriamomis lėšomis tai sudaro 4,5 milijardų dolerių metinį biudžetą.

Pirmaisiais metais studijos, paremtos artes liberales konceptu, VDU veikė tartum sėkmingai. Tai galima iliustruoti keliais Gamtos mokslų fakulteto studentų karjeros pavyzdžiais: bakalaurai Skirmantas Kriaučionis ir Aleksas Gutmanas, pastiprinę privalomas pagrindines studijas papildomomis studijomis iš biofizikos srities, pasirodė esą pajėgūs laimėti magistrines, o po jų – sėkmingas doktorantūros studijas geruose ES universitetuose. Prieš kelerius metus vienas jų konkurso tvarka tapo laboratorijos vadovu Oksfordo, kitas – Kembridžo universitete. Atrodo, tai pirmieji atvejai, kai Lietuvos universitete bazinį išsilavinimą įgiję jauni mokslininkai vadovauja tyrimams universitetuose, priklausančiuose pasaulio geriausiųjų penketukui.

Per pastarąjį dešimtmetį sustiprėjo poveikis dar kelių objektyvių veiksnių, kurie smarkiai veikia studijų efektyvumą Vytauto Didžiojo universitete.

Stojančiųjų į universitetą skaičius. Galima prognozuoti, kad 6 tūkst. studentų yra ta raudona riba, žemiau kurios VDU, kaip savarankiško universiteto, išlikimas taptų problemiškas. Nekyla abejonių, kad stojančiųjų mažėjimą lemia neuniversitetinės prigimties objektyvūs veiksniai, tokie kaip vidurines baigusiųjų mažėjimas ir emigracija. Antra vertus, negalima ignoruoti ir pačių universitetų negebėjimo siūlyti ir įgyvendinti naujų mokslo bei verslo poreikius atitinkančių studijų programų įtakos.

Mažėja stojančiųjų, blogėja jų parengimas. Studentais tampa vidurinėje mokykloje blogai parengti moksleiviai, kurie siekia ne išsilavinimo ir žinių, o diplomo. AL studijos, reikalaujančios intensyvaus kūrybinio darbo ir atsidavimo, daugumai jų yra per sunkios ir nepatrauklios. Tokių studentų žinios ir gebėjimai pasirodo esantys žemiau reikiamos kvalifikacijos ribos, tačiau universitetams siekiant išgyventi jie gauna diplomą. Pasekmė: tam tikrų sričių kultūroje ir rinkoje kartu su kvalifikuotais dalyko žinovais atsiranda diplomuotų mėgėjų.

Apie univesitetų jungimo peripetijas


Jei prisiminsime sovietinio laikotarpio Kauno gyvenimo grimasas, kai jo atskiruose geografiniuose kampuose riogsojo ir vegetavo tokie pramonės gigantai, kaip Radijo gamykla, Dirbtinio pluošto kombinatas, Šilko-pliušo kombinatas, Staklių gamykla bei kiti monstrai, ir priimsime domėn vaidmenį vieno iš pradininkų – Kauno politechnikos A.Sniečkaus vardo instituto, kurio absolventai šiuos monstrus kūrė ir jiems vadovavo, viskas tartum patvirtina siekiamybę – didelis yra gerai. Galbūt dėl panašių idėjų įtakos KTU rektorius prof. Petras Baršauskas susodino prie vieno stalo Kauno universitetų rektorius, ryžtingai siekdamas jų pritarimo integruoti visus Kauno universitetus po bendra KTU vėliava.
Idėja sujungti Kauno universitetus į vieną buvo nesėkminga. Derybų eigoje išryškėjo daugumos šio simpoziumo dalyvių vertybių norma, kuri, liaudiškai tariant, sako: aš pasiruošęs derėtis su pačiu velniu, jeigu už to slypi pakankamai dideli pinigai. Verta pridėti, kad panaši universitetų jungimo filosofija nesvetima ir kai kuriems Vilniaus universitetams. Akivaizdu, tokį mąstymą sunku pavadinti akademiniu, o tuo labiau valstybiniu.
Tačiau niekas nepaneigs, kad galima ir kita, patrauklesnė strategija: universitetai  susitars. Dviejų Lietuvos universitetų – VDU ir Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) administracija ir akademinė bendruomenė realiai suvokė susidariusią sudėtingą padėtį ir galimos universitetų integracijos studijas pradėjo dar 2016 m rudenį. Atlikus namų darbus ir parengus naujo statuto projektą abiejų universitetų senatai 2017 m. vasario 6 d. ratifikavo sutartį, kurios pagrindinis paragrafas teigia:  „Lietuvos edukologijos universitetą reorganizuoti jungimo būdu į Vytauto Didžiojo universitetą su Edukologijos akademijos padaliniu (toliau tekste – Akademija), veikiančiu akademinės savivaldos principu ir galinčiu turėti savus nuostatus“. Akivaizdu, už tokio universitetų susijungimo slypi daug neišspręstų įdomių klausimų, tačiau tai nusipelno išsamesnės analizės ir lieka už šios publikacijos tikslų.
Šis dviejų universitetų susitarimas yra lokalus sprendimas, kuris tiesiogiai siejasi su Lietuvos vidurinio mokymo pertvarka ir bendra viso Lietuvos aukštojo mokslo ir tyrimų vystymo strategija, kurios, deja, iki šiol nėra.

Trečioji strategija
Parinkti Lietuvos mokslo vystymo ir studijų kryptis, realizuoti jų įgyvendinimą, sekti ir kontroliuoti proceso eigą yra įpareigotos trys pagrindinės mokslo ir studijų institucijos: Universitetų rektorių konferencija, Lietuvos mokslo taryba ir Lietuvos mokslų akademija. Reikia pabrėžti, kad visos šios institucijos atstovauja Lietuvos akademinei bendruomenei. Tai demokratiškai išrinktas mokslininkų elitas, kuris už savo veiklą gauna atitinkamą atlygį. Nėra žinoma nė vieno atvejo, kad šios institucijos būtų kartu susirinkusios analizuoti ir kurti Lietuvos studijų ir mokslo strategijos, kurios pagrindu būtų galima derėtis su valdžia ir kartu ieškoti optimalių sprendinių. Taigi peršasi įvykių nurodytas kelias: visų šių institucijų atstovai yra įpareigoti rasti galimybę susitikti, nutarti ir inicijuoti tyrimus, kurių eigoje, pasinaudojus daugybe esamų duomenų ir taikant šiuolaikines kompiuterinio modeliavimo technologijas, būtų pateikti bent keli moksliškai pagrįsti scenarijai, kaip globalioje erdvėje šiuo metu reikėtų spręsti Lietuvos mokslo ir studijų pertvarkos problemas.
Tokios idėjos įgyvendinimo technologija labai paprasta: Lietuvos mokslo taryba turi galimybių ir lėšų skelbti konkursą šiems moksliniams tyrimams ir laimėjusiai komandai skirti pakankamai išteklių. Čia verta akcentuoti, kad formuluojant tokių tyrimų temą, nustatant finansavimo sumą, sekant tyrimų eigą ir vertinant tyrimų rezultatus pagrindinis ekspertas turėtų būti minėtų institucijų sutarimu iš anksto sudaryta atsakinga komisija. Taip sėkmingai dirbant, po metų, ilgiausiai pusantrų,  Lietuva turėtų moksliškai pagrįstą, globaline prasme integruotą universitetinių studijų, aukštojo mokslo vystymo, profesinio rengimo ir vidurinio mokymo reformos strategiją, kurios pagrindu galėtų su valdžios atstovais diskutuoti dėl galutinio įstatymu grįsto sprendimo priėmimo.

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/kur-eini-vytauto-didziojo-universitete

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.