"Veido" archyvas

Neseniai penkiasdešimtmetį atšventęs ir personalinę parodą Vilniuje surengęs Dailininkų sąjungos pirmininkas teigia, kad kūrėjų mokesčiai šiandien neadekvatūs už juos gaunamoms garantijoms.

Su dailininkais dažniausiai kalbamės ramiai, neskubėdami, tarsi stengdamiesi, kad įdėmiai mus stebintys paveikslai spėtų sugauti kiekvieną žodį.

Tik ne šį kartą. Dailininkų sąjungos pirmininko kabinete nuolat lyg vaikas maldaujamai pratrūksta telefonas, o pats pašnekovas vis dažniau žvilgčioja į skaičiukus mobiliojo ekrane. Maža to, visa tai vyksta įpusėjus pirmajai jo atostogų savaitei, tačiau ištrūkti iš nesibaigiančio posėdžių verpeto, o kartu – ir iš Vilniaus kauniečiui menininkui niekaip nepavyksta.

Dailininkai stumiami į pogrindį

“Su ekspertais dėliojame paskutinius būsimojo menų inkubatoriaus techninio projekto taškus”, – kaltai šypsodamasis aiškinasi Eugenijus. Baigiamas rengti projektas pretenduos į ES struktūrinių fondų lėšas. Finansuojama būtų net 95 proc. Vilniaus pakraštyje, netoli oro uosto, esančio LDS Skulptūros ir vitražo centrui priklausančio pastato atnaujinimo darbų vertės, taigi svaraus savojo įnašo ieškoti netektų. Pasak E.Nalevaikos, reikalingą sumą galima būtų padengti sąjungai priklausančių patalpų nuomininkų mokesčiais.

Tačiau netgi palankiomis sąlygomis gaunama ES parama kelia dalies dailininkų susirūpinimą. “Vyresnieji kolegos baiminasi, kad visa tai baigsis sąjungai priklausančio turto praradimu. Suprantu jų nerimo priežastis, bet ar dėl to turime nuleisti rankas ir nieko nedaryti? Ramiai stebėti, kaip griūva jau dabar skilinėjantis pastatas?” – klausia pašnekovas.

Lietuvos dailininkų sąjungai šiuo metu priklauso 1,3 tūkst. menininkų. Pirmininkas neslepia, kad gera pusė jų – pensinio amžiaus. “Jeigu toks dailininkas oficialiai, nesislapstydamas kartą per mėnesį ar per metus parduoda paveikslą – netenka ženklios pensijos dalies. Tarsi tyčia daroma viskas, kad menininkai kuo mažiau kurtų ar bent jau kuo mažiau darbų parduotų viešai, sumokėdami mokesčius”, – tvirtina E.Nalevaika.

Jokia paslaptis, kad šiandien didžioji dalis meno kūrinių parduodama iš rankų į rankas, ir godi valstybė iš tokių sandorių negauna nieko. Nebent PVM, kurį dailininkai moka įsigydami drobių, popieriaus, dažų ir kitų darbui būtinų reikmenų. Meno kūrėjų asociacija parengė mokestinių įstatymų pataisų, kurios skatintų dailininkus išlįsti iš pogrindžio, tačiau pavasario sesijoje Seimas taip ir nepradėjo jų svarstyti.

“Šiandien dailininkas moka už viską: už medžiagas, už kūrybinių dirbtuvių išlaikymą, už parodų plotą, pagaliau – už reklamą, kad meno vartotojai apie surengtą parodą išgirstų. O mokesčiams atskaičiuojama didesnė pusė jo pajamų. Tačiau mainais už tuos mokesčius etatinio darbo neturintis kūrėjas negauna beveik jokių garantijų. Norėdamas lankytis poliklinikoje, privalo susimokėti kaip bet kuris patentininkas ar individualios įmonės savininkas”, – dėsto pašnekovas.

Dailininkai džiaugiasi bent tuo, kad jų turimos kūrybinės dirbtuvės šiuo metu prilygintos gyvenamosioms, o ne gamybinėms patalpoms: priešingu atveju mokesčiai dar labiau išaugtų. Tačiau nerimo jiems kelia netylančios kalbos apie nekilnojamojo turto mokesčio įvedimą. “Tokiu atveju paaiškėtų, kad daugelis dailininkų formaliai turi po antrą gyvenamąjį būstą, kuris būtinas jų darbui. Tačiau ar mokesčių rinkėjai į šią aplinkybę atsižvelgtų – neaišku”, – svarsto Dailininkų sąjungos vadovas.

Dar sudėtingesnė jaunų menininkų, neišgalinčių pirkti ar nuomotis kūrybinių studijų, padėtis. Jiems ir turėtų pasitarnauti minėtas Menų inkubatoriaus projektas. Tokiame inkubatoriuje dailininkai galėtų lengvatinėmis sąlygomis nuomotis patalpas bei naudotis specialia įranga: ketinama įsigyti keramikos degimo krosnį, metalo plastikos liejyklą, grafikos spausdinimo stakles ir t.t. Menų inkubatoriuje planuojamos ir patalpos iš užsienio atvykstantiems menininkams apsistoti, ir pagaliau šiuolaikiška parodų erdvė.

Didesniems renginiams stinga plotų

Iš pirmo žvilgsnio bent jau sostinėje meno ekspozicijoms skirtų erdvių pastaraisiais metais daugėjo. Duris atvėrė respektabili Nacionalinė dailės galerija, organizuojanti tiek temines, tiek retrospektyvines žymiausių Lietuvos menininkų parodas. Akademinis jaunimas gavo naujas parodų sales dizaino inovacijų centre “Titanikas”. Sprendžiant ir pranešimų žurnalistų pašto dėžutėse, daugėja ir privačių iniciatyvų – tokių kaip įkurtuves pavasarį gražiai atšventusi Pylimo galerija.

“Parodų salių gal ir daugėja, tačiau dideliems meno renginiams tinkamų erdvių Vilniuje tėra dvi: tai Šiuolaikinio meno centras ir Nacionalinė dailės galerija. Tuo tarpu įvairių bienalių, trienalių ir kvadrienalių sostinėje organizuojama gerokai daugiau. Dabar vykstanti tarptautinė akvarelės bienalė “Baltijos tiltai” keliose sostinės vietose išbarstyta ne todėl, kad jos parodų būtų įdomiau ieškoti, o todėl, kad po vienu stogu vietos neatsirado. Savo darbus atrankos komisijai atsiuntė beveik šimtas akvarelininkų, o pristatėme tik 59 autorius”, – teigia E.Nalevaika.

Prisimename pernai “Litexpo” parodų centre surengtą pirmąją tarptautinę meno mugę “Art Vilnius” bei po jos gerokai tyliau ten pat praėjusią Lietuvos šiuolaikinio meno kvadrienalę: argi ši erdvė nepateisino dailininkų vilčių?

Pašnekovas tvirtina, kad Lietuvos dailininkų renginiams “Litexpo” paslaugos pasirodė brangokos: “Ten kiekvienas stendo kvadratinis metras ir kiekviena elektros lemputė turi savo kainą. Meno mugė, remiama VEKS programos lėšomis, galėjo sau leisti ir šviesias sales, ir reklamą, kuri “Litexpo” atveju būtina. Tačiau kvadrienalei galėjome skirti vos 30 tūkst. Lt, todėl paviljone tvyrojo prietema, o ir informacijos apie renginį gerokai stigo”, – konstatuoja Dailininkų sąjungos pirmininkas.

Išsinuomoti šimto kvadratinių metrų plotą kelias savaites trunkančiai parodai sostinėje šiuo metu kainuoja 2–3 tūkst. Lt. Dailininkų sąjungai priklausančiose galerijose parodos sąjungos nariams neretai būna visiškai arba iš dalies dotuojamos, todėl čia rengti savo kūrybos pristatymus pigiau.

Tarp dviejų stovyklų

Kultūros spauda pastebi, kad, į Dailininkų sąjungos pirmininko postą prieš pusantrų metų atėjus E.Nalevaikai, iki tol daug metų tvyrojusi šaltojo karo atmosfera tarp artimiausių kaimynų – Dailininkų sąjungos bei Šiuolaikinio meno centro pradėjo sklaidytis. Įrodymu laikoma šią vasarą ŠMC patalpose pristatyta Dailininkų sąjungos rengiama Baltijos tapybos trienalė, kurios kuratoriumi tapo “priešo stovyklos” atstovas Evaldas Stankevičius.

“Iki šiol ŠMC buvo įsipareigojęs suteikti patalpas ne mažiau kaip vienai Dailininkų sąjungos rengiamai parodai per metus. Tiek ir surengdavo. Tačiau ateityje ketiname teikti savo projektus ŠMC organizuojamiems viešiems konkursams ir turime vilčių, kad mūsų parodų kaimynų salėse daugės”, – atsargiai jautrų klausimą komentuoja E.Nalevaika.

Daug jo vadovaujamos sąjungos narių iki šiol neabejoja, kad Šiuolaikinis meno centras užgrobė anksčiau visiems dailininkams priklausiusias parodų sales ir naudoja jas ne menui, bet greičiau jo profanacijai. Audringi ginčai šiuo klausimu kunkuliavo ne viename Dailininkų sąjungos suvažiavime. Jų atgarsiai girdimi tiek menininkų stipendijų, tiek nacionalinių premijų, tiek ir parodų erdvių dalybose.

“Viskas vyksta svyruojančių svarstyklių principu: jei ekspertų komisijoje susiburia daugiau šiuolaikinėms meno formoms prijaučiančių žmonių, tai neišvengiamai atsispindi sprendimuose, jei persvarą gauna tradicinių menų atstovai – irgi. Valstybė neturi realiai veikiančių kultūros politikos gairių, apibrėžiančių pasirinktus prioritetus. Todėl vieno ar kelių žmonių nuomonė šiandien gali ypač daug lemti. Natūralu, kad stiprėja nematomos užkulisinės kovos dėl vietų įvairiose ekspertų komisijose”, – pripažįsta E.Nalevaika.

Akvarelė – dailės džiazas

Tarptautinė akvarelės bienalė “Baltijos tiltai” pristato paties Eugenijaus personalinę parodą “fragmENtai”, kurią visi norintieji gali aplankyti sostinės Pamėnkalnio galerijoje ir apžiūrėti ant baltų sienų kukliai, be ypatingo rėminimo ir netgi be pavadinimų eksponuojamus didelius popieriaus lakštus. Turėtų būti šokas tiems, kurie akvareles įsivaizdavo vien kaip dailius įstiklintus paveiksliukus, namuose kabinamus po sieninėmis lempomis.

“Akvarelės geriau atrodo be stiklo, nes tuomet matyti subtiliausi susiliejančių spalvų efektai. Tačiau taip eksponuojami kūriniai gali išblukti nuo saulės spindulių arba pasikeisti dėl netyčia užtiškusio vandens ar atkemšamo vyno lašo. Bet tai irgi įdomu, nes šitaip prabėgęs laikas tampa kūrinio bendraautoriumi. Apskritai akvarelė yra toks dailės džiazas, kuriame improvizacijos svarbesnės už natas. Vanduo tavo pradiniams sumanymams neišvengiamai pateikia savų korekcijų, į kurias privalai nedelsdamas reaguoti. O didelius formatus aš visuomet mėgau. Anksčiau tapydavau ant didžiausių akvarelinių lakštų, kokius Lietuvoje būdavo įmanoma gauti: metro aukščio ir 70 cm pločio.

Dabar galimybių padaugėjo, todėl padidėjo ir darbai”, – pasakoja E.Nalevaika, šiai parodai liepą paaukojęs pirmąją atostogų dalį.

Kur praleis antrąją, kai pagaliau galės palikti savo darbo kabinetą? “Dar nesu apsisprendęs, bet norėčiau daugiau gamtos”, – prisipažįsta pašnekovas.

"Veido" archyvas

“Vandens inkliuzai”