Arūnas BRAZAUSKAS

Atplušėjus tris valstybines šventes – dvi pavasarines ir vieną vasarinę, galima valstybiškai pailsėti iki kitų metų Vasario 16-osios – tos šimtmetinės. O tada vėl eiti kalendorine kūlgrinda link Kovo 11-osios ir Valstybės dienos, liepos 6-osios.

„Tautiška giesmė“ aidi liepos 6-ąją, kada minimas dabar jau mitologizuotas pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas. Valdovai po jo buvo žemesnio rango – didieji kunigaikščiai. Visiems jiems tūlas šių laikų lietuvis turi priekaištų: antai tas išplėtė valstybę nuo marių iki marių, bet jam valdant gudų kalba įsitvirtino kaip valstybinė, o štai anas valdovas išvis buvo pilkas ir menkas.

Kada populiariu lygmeniu kalbama apie didžiuosius kunigaikščius, beveik netenka išgirsti priekaištų, kad jie tvirtino feodalizmą, stiprino valstiečių išnaudojimą. Svarstymai apie klasių kovą išsikvėpė kartu su marksistine ideologija. Tai okupacijos ir komunistų valdžios pasiekimas – tokia atgrasi buvo sovietinė santvarka.

Galimas ir toks požiūris į valstybės šventes: liepos 6-oji, Valstybės diena, – feodalinės valstybės sukaktis, tai menama data, kada 1253 m. buvo karūnuotas Mindaugas, Lietuvos karalystę prieš tai įtraukus į popiežišką Europos valstybių sąrašą. Dabar švęsti netrukdo nei tai, kad Mindaugas tapo karaliumi, nes laimėjo vidaus karą, nei tai, kad praėjus aštuoneriems metams po karūnavimo atsimetė nuo krikščionybės. Šis Mindaugo poelgis nelabai kenkia jo populiarumui, bet visiems laikams nubraukia galimybę tapti šventuoju kaip šv. Kazimieras.

Mindaugo pagerbimas Kovo 11-ąją atkurtoje valstybėje panašus į Vytauto Didžiojo kultą Vasario 16-osios Lietuvoje. Įspūdinga 1930 m. nuotrauka – uniformuoti vyrai nusifotografavo milžino paunksnėje. Virš jų plačiapetis milžinas karžygys. Vytautas nulietas iš bronzos ir tėra tiktai simbolis. O nesimboliniai kariškiai – daugiausia buvę valstiečiai. Palikuoniai tų, kuriuos Vytautas kartu su žeme dalijo bajorams.

Nebandant eiti Juliaus Janonio pėdomis (vienąkart sulaukus traukinio negalima antrąkart padėti galvos ant tų pačių bėgių) verta prisiminti, kad Vasario 16-osios Lietuvą savo reikmėms kūrė ūkininkai. Jiems vadovavo jų išprususios atžalos. Ūkis – nuosavybė. Kur nuosavybė – ten atsakomybė. J.Janonis nesulaukė tos ūkininkų Lietuvos sužydėjimo, kuris, tikėtina, jam būtų buvęs atgrasus. Nesulaukė jis ir tų laikų, kada buvo atkurtas „teisingumas“, – mat, komunistų požiūriu, nuosavybė yra vagystė. Todėl „teisinga“ atimti nuosavybę iš „vagių“ – buožių, pirklių ir fabrikantų – ir atiduoti ją valstybei. Savininkai išnaikinti, tegyvuoja samdomi darbuotojai. Visi tampa kumečiais.

Kad ir kaip norėtume pamiršti luominę visuomenės sąrangą, turime pripažinti, kad kumečiai, iš sovietinių tapę posovietiniais, buvo Kovo 11-osios Lietuvos kūrėjai. Nomenklatūra – ant aukštesnio įtakos laiptelio išsidėstę kumečiai. Kitokių luomų nebuvo. Sovietinis dvaras išparceliuotas, tačiau kiek dar liko samdinių sąmonės galvose?

Šiek tiek padailinau emigranto rašytą feisbuko komentarą. Jis prisimena trumpą apsilankymą savo gimtinėje šiais laikais: „Kolūkiečiai patekę į stambių žemvaldžių rankas ir neturi išsigelbėjimo. Tik vietinis „kniazius“ šiek tiek daugiau moka ir neleidžia tiek gerti. Bet visi iš esmės meldžiasi Aukso veršiui. Vietiniai neapkentė sąjūdininkų – „landsbergininkų“, „konservininkų“, kurie sugriovė kolūkius. Dauguma vietinių garbino „kniazių“ – darbdavį, sukūrusį daug „darbo vietų“ ir besirūpinantį „prasta liaudimi“. Kritinė jų dauguma – buvę LDDP šalininkai, vėliau tapę uspaskininkais. Darbo vietoje klestėjo tarpusavio patyčios ir nesivaldymas, todėl po 7 mėn. neiškentęs pabėgau atgal į Airiją. Žiauru buvo matyti socialinę atskirtį. Būtų įdomu žinoti, ar jie jau blaivosi (ne klinikine prasme), ar vis dar mirks keistose senose iliuzijose? „Kniazius“ supylė jiems „kurganą“, uždraudė gerti ir pakvietė melstis ant jo. Bažnyčia pustuštė.“

Atsiriboję nuo emocijų, matome sutrikusios raidos kumetyną. Kas galėjo, išvažiavo į Vilnių ar Airiją, o kas neišvažiavo, neprasigyveno, ūkininkais ar smulkiais verslininkais netapo – liko priklausomi nuo valstybės ir kokio nors „kniaziaus“ malonės. Atitinkamas ir mentalitetas.

Dėliojant Lietuvos raidą pagal valstybinių švenčių datas tenka pripažinti, kad paskutinė kalendoriuje Liepos 6-oji atitinka ankstyviausią valstybės būvį – feodalinį. Viskas būtų tik istorija, jeigu XXI a. pradžioje Lietuvoje nevešėtų nusigyvenusių kumetynų klodas. Šioje terpėje demokratija yra netvarus dalykas. Žmonės lojalūs tiems, kurie duoda prasimaitinti. O demokratija buvusi nebuvusi.