Dirbtinis konfliktas su Lietuvos piliečiais lenkais dėl lenkiškų iškabų ir pavardžių rašymo pasuose išduoda, kad Lietuvos valstybė ir jos politinis, administracinis bei teisinis elitas vis dar tebegyvena aršių mūšių už Lietuvos valstybės nepriklausomybę dvasia.

Toks nusiteikimas neleidžia blaiviai pažvelgti į Lietuvos valstybės praeitį, suvokti jos dabarties bei savo energiją nukreipti į valstybės ateities kūrimą. Lietuvos valstybė jau seniai turėjo būti įžengusi į modernumo, demokratijos ir tolerancijos etapą, bet beprasmės kovos dažnai primena viduramžius.

Įpareigojimo nukabinti dvikalbes gatvių pavadinimų lenteles nevykdžiusiam Šalčininkų r. savivaldybės administracijos direktoriui Boleslavui Daškevičiui teismas skyrė baudą. Vilniaus apygardos teismas nusprendė skirti 100 Lt baudą už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo dieną. Teismo sprendimas nevykdomas nuo 2008 m. rugsėjo, tad susidarė 43,4 tūkst. Lt suma.

Lietuvos įstatymai numato, kad šalyje viešieji užrašai turi būti rašomi valstybine lietuvių kalba. Teismai ne kartą yra pripažinę, kad dvikalbės lentelės yra neteisėtos. Bet neabejotina, kad tokia neproporcingai didelė nuobauda bus apskųsta Strasbūro teismui, ir Lietuva vėl gali patirti pažeminimą kaip valstybė, nesugebanti saugoti visų savo piliečių teisių.

Lietuvos piliečių lenkų ir Lietuvos valstybės teisinių susidūrimų istorija aiški ir suprantama. Lietuvos lenkai nori daugiau teisių gindami savo tautiškumą. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtintas lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statusas. Konstituciją privalu gerbti ir jos laikytis

visiems – tiek Lietuvos lietuviams, tiek Lietuvos lenkams, tiek Lietuvos rusams, žydams ar baltarusiams. Bet ar tikrai Konstitucija yra tokia griežta ir joje nėra vietos lietuvių ir lenkų kompromisui?

Konstitucinis Teismas (KT) yra konstatavęs, kad niekas negali prieštarauti Konstitucijos 14 straipsnyje nustatytam lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statusui: “Asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba. Jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla.”

Kitame nutarime (2009 m. lapkričio 6 d.), prisimenant 1991 m. sausio 31 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimą „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“, KT tvirtina: “Aukščiausiosios Tarybos nutarimo normos, nustatančios, jog asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis ir pagal tarimą, yra taikomos visiems be išimties piliečiams nepriklausomai nuo jų tautybės ir kitų požymių.”

Tačiau kas yra tie “lietuviški rašmenys”? Tokį klausimą pateikė prof. Alfredas Bumblauskas, skaitydamas pranešimą Vyriausybės rūmuose minint Lietuvos advokatūros 95 metų jubiliejų. KT atsakymo į tokį klausimą nepateikia, nes to neapsprendžia pati Konstitucija. KT tvirtina: Lietuvos valstybinės – lietuvių kalbos, kaip ir absoliučios daugumos Europos šalių valstybinių (oficialiųjų) kalbų, rašmenų pagrindas yra lotyniški rašmenys. Lietuvių kalbos rašmenis ir su jų naudojimu susijusius esminius klausimus, inter alia atitinkamos transkripcijos principus, pagal Konstituciją turi apibrėžti įstatymų leidėjas arba jo įgaliota valstybės institucija. Tokią kompetenciją Lietuvoje turi valstybinė Lietuvių kalbos komisija. Nėra nė vieno įstatymo ar poįstatyminio teisės akto, kuriame būtų pasakyta, kad lietuvių abėcėlėje nėra, pvz., europietiškų raidžių Q, W, X. Priešingai, lietuvių abėcėlė nėra iki galo sunorminta.

2006 m. “Lietuvių kalbos gramatikos” 19 puslapyje sakoma: „Nelietuviškuose žodžiuose (ypač asmenvardžiuose) dar pavartojamos raidės: Q q, W w dviguboji, X x, kiek rečiau – Ä ä, Ö ö, Ü ü, AE ae, Å å, ir kt.”

Kasdienis Lietuvos gyvenimas taip pat jau daug liberalesnis, nei tą supranta dalis politikų ir teisėjų. Lietuviškose knygose ir spaudoje juk rašome William Shakespeare, Winston Churchill ir kt. Prof. A.Bumblauskas piktinasi, kad dalis lietuvių yra laikomi debilais, nemokančiais perskaityti Stanisławo Ignatowicziaus ar Dariuszo Lawrinowicziaus pavardžių. Lietuva ratifikavo Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją, kurios 1 straipsnis sako: “Tautinių mažumų ir joms priklausančių asmenų teisių ir laisvių apsauga yra neatsiejama tarptautinės žmogaus teisių apsaugos dalis ir priklauso tarptautinio bendradarbiavimo sričiai”, o 11 straipsnis: “Šalys įsipareigoja pripažinti kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisę savo pavardę (tėvo vardą) ir vardą (vardus) vartoti mažumos kalba bei teisę į tai, kad jie būtų oficialiai pripažinti pagal šalių teisinėse sistemose nustatytas sąlygas”.

Kiek Lietuva egzistuoja – šimtą metų ar tūkstantį? Daugiau nei tūkstantį. O lietuvių kalba sunorminta tik prieš šimtą metų. Raides W ir X randame Mikalojaus Daukšos raštuose, W yra Sirvydo “Trijų kalbų žodyno” lietuvių raidyne, o Q ir X – lotynų raidyne, W Q X 1889 m. leidžia net ir pats Vincas Kudirka. Mūsų mylimiausia Barbora Radvilaitė meilės laiškus Žygimantui rašė lenkiškai. Negalima pamiršti ir “Lietuvos metrikos”, kurioje gausu: Mindowe, dei gratia rex Lettowiae, Allexander Wytaudt, Wytowdus, Wytoldt. Nereikia pamiršti ir kaip pasirašinėjo Jonas Basanavičius ar kaip vadinosi lietuviška „Aušra“.

A.Bumblauskas perspėja, kad visi lietuviai, kurie gamtinių reikalų eina atlikti į WC raidėmis pažymėtą įstaigą, yra už įstatymų ribų. Nors jie gerai supranta, ką reikia veikti atidarius tomis raidėmis pažymėtas duris.

Su Lietuvos lenkais vis vien teks susitarti. Jei Lietuvos valstybėje ir toliau tarp lenkų ir lietuvių bus tokia įtampa, įžeidinėjimai bei jėgos pozicija iš abiejų pusių, negalima tikėtis galimybės ramiai ir solidžiai kruti valstybės ateitį. Lietuvos valstybė šiandien turi vidinių teisinių priemonių, kaip neleisti nieko, ko nori Lietuvos lenkai. Bet ar Lietuvos valstybei tikrai reikia tokios jėgos, tokios galios? Ar mūsų valstybei kas nors šiandien grasina atimti iš mūsų kalbą, istoriją, pažeminti lietuviškąjį orumą? Blaiviai mąstantieji supranta, kad tokių pavojų nėra. Perkėlimas bekompromisės kovos dvasios iš kovos už Lietuvos valstybės nepriklausomybę laikų į šių dienų Lietuvą yra ne tik neprotingas, bet ir pavojingas. Lietuvos lenkai yra Lietuvos valstybės piliečiai ir čia gyvena šimtmečius. Siekiantieji juos priversti tapti lietuviais turi suprasti, kad tai yra ir toliau bus tolesnės nesantaikos priežastis.

Lietuvių ir Lietuvos lenkų santykių harmonija yra rimtas išbandymas Lietuvos demokratijai. Valstybės modernumas ir demokratiškumas vertinamas ne pagal tai, kiek savo galių sugeba įgyvendinti dauguma, o kaip čia jaučiasi mažumos. Kokia turi būti Lietuvos valstybė? Laisva, tolerantiška mažumų atžvilgiu ar įsitempusi, perdėtai giežtai besielgianti dalies savo piliečių atžvilgiu? Ką skaudintų tai, kad tuose rajonuose, vietovėse, kur dauguma gyventojų yra save laikantys Lietuvos

lenkais, jie savo kaimų ar miestelių gatves žymės dviem kalbomis (tarkim, didelė lentelė lietuviškai, kaip ir pridera valstybinės kalbos statusui, o mažesnė – lenkiškai). Kas bus pažemintas, jei lietuviškame pase lenkas naudos raideles q, w, x?