Konstantino Karašausko nuotr.

Trumpa įžanga šaunu du zuikius. Pirma, primenu: jei mokykloje nesimokėte matematikos, neverkite, kad kimbate ant bet kurio demagogo kabliuko. Kita vertus, primindama elementarią statistikos ir makroekonomikos teoriją, jei ne visiems laikams, tai bent trumpam, paneigiu Lietuvoje gajų mitą, tiražuojamą net garbių bankų ekspertų, kad mažas darbo užmokestis yra mažo šalies gyventojų darbo našumo pasekmė.
Priklausomybę tarp ledų apyvartos ir skenduolių skaičiaus sieja trečias kintamasis – vasara ir šilti orai. Mažas darbo užmokestis ir darbo našumas taip pat nesusiję dalykai, tiesiog Lietuvos institucinė – įstatymų bei papročių ir įsigalėjusių tikėjimų – aplinka lemia labai silpnas derybines darbuotojų galias, o tai lemia ir mažus jų darbo užmokesčius.
Pradžioje tiesiog skaičiavimo technika. Apskaičiuodami darbo našumą statistikai įvertina šalyje sukurtą pridedamąją vertę, kurią po to padalija arba iš visų užimtųjų (turime pridėtinę vertę, tenkančią vienam užmintajam), arba iš faktiškai dirbtų valandų (pridėtinė vertė, tenkanti vienai faktiškai dirbtai valandai). Kaip įvertinama, kiek sukuriame pridėtinės vertės?
Privačiame versle (finansiniame ir ne finansų sektoriuose) ta pridedamoji vertė nustatoma kaip skirtumas tarp produkcijos (čia jau įskaičiuotas darbo užmokestis) ir tarpinių sąnaudų. Galime sakyti, kad dėl didėjančio darbo našumo įmonės, nedidindamos kainų ir nemažindamos pelno, gali padidinti darbo užmokesčio dydį (vadinamasis neoklasikinis paaiškinimas, akcentuojant mikroekonominę prieigą). Tiesa, galime sakyti ir taip, kad dėl didėjančio darbo našumo įmonės, nekeisdamos kainų ir nekeisdamos (arba mažindamos, arba didindamos – santykio klausimas) darbo užmokesčio, gali pasididinti pelną. Ar ne? Elementari logika.
Viešajame sektoriuje viskas dar paprasčiau. Ta pridedamoji vertė yra tiesiog darbo užmokestis. Pastaruoju atveju aritmetika sako, kad jeigu atlyginimai didesni, tai esant tam pačiam užimtųjų (dirbtų valandų) skaičiui darbo našumas bus didesnis. Kitaip sakant, jeigu gydytojo darbo užmokestis bus padidintas, o operacijų skaičius sumažės, tai jo darbo našumas padidės tiek, kiek padidėjo atlyginimas. Kita vertus, jeigu tą patį darbą ir taip pat kokybiškai dirbantis Lietuvos gydytojas gauna penkiskart mažiau už kolegą kitoje šalyje, tai statistikai vertina, kad jo darbo našumas irgi penkis kartus mažesnis.
Taigi nuo ko iš tikrųjų priklauso maži Lietuvos gyventojų atlyginimai? Elementari bet kuriame makroekonomikos vadovėlyje pateikiama priklausomybė rodo, kad darbo užmokestis tiesiogiai priklauso nuo kainų ir nedarbo lygio bei dar keleto veiksnių (nedarbo draudimo sąlygų bei nedarbo draudimo išmokų dydžio, profsąjungų įtakos, valstybės pasiryžimo rinkoje žaidimo sąlygas vienodai teisingai taikyti abiem darbo rinkos pusėms, imigracijos, visuomenės požiūrio į dirbantį žmogų ir t.t.). Visi tie minėti veiksniai gali būti apibrėžti kaip tos visuomenės teisinė ir paprotinė (taip taip, nerašytos taisyklės irgi labai veikia, kiek galiausiai uždirbs darbuotojas) aplinka arba jos institucijų kiekybė ir kokybė. Kuo jie silpnesni, tuo menkesnės darbuotojų derybinės galios ir tuo mažesni jų darbo užmokesčiai.
Akivaizdu, kad kol nedarbo lygis Lietuvoje yra ganėtinai aukštas, tol jis stabdys darbo užmokesčio didėjimą. Neatsitiktinai Lietuvos darbdaviai taip trokšta imigrantų: paprastai žmonės, kurie nėra integruoti į socialinius šalies tinklus, sutinka dirbti už gerokai mažesnius atlyginimus, taip numušdami ir vietinės darbo jėgos kainą.
Tačiau net ir nedarbui artėjant prie kažkokio natūralaus nedarbo lygio (taip ekonomistai vadina nedarbo lygį, kuriam esant, manoma, gamyba išnaudoja visą savo potencialą), darbo užmokesčiai nepradės didėti, kol nepasikeis institucinė šalies aplinka. Jei nedarbo draudimo išmokos ir toliau bus juokingai mažos, nesitikėkime, kad atlyginimai kils.
Beje, daugumos Lietuvos gyventojų įsivaizdavimas, kad sumažinus nedarbo išmokas jų pajamos padidės, yra dar viena trivialaus mąstymo išraiška. Išties viskas priešingai: mažos nedarbo draudimo išmokos ir apsunkintos jų gavimo sąlygos stiprina darbdavių padėtį ir jie gali mokėti (ir moka, kaip rodo statistika) mažesnius darbo užmokesčius. Beje, viena esminių priežasčių, lemiančių bendrą aukštesnį atlyginimų lygį Estijoje, yra nepalyginti dosnesnės tos šalies nedarbo išmokos.
Analogiškai darbo užmokesčius veikia ir profsąjungos: jei žmonės tikrai norėtų didesnių atlyginimų ir galvotų, o ne vien verktų, tai jie jungtųsi į profsąjungas ir išsirinktų tikrovėje bei ekonomikoje susivokiančius lyderius, o ne tą komišką sovietinį panoptikumą, kuris dabar save tuo vardu vadina.
Neproporcinga valstybės parama verslui, kuris esą kuria darbo vietas visai neatsižvelgdamas į tų darbo vietų kokybę, irgi mažina darbuotojų derybines galias. Kol kas valdžia akivaizdžiai žaidžia darbdavių, ir visų pirma didžiųjų darbdavių bei investuotojų pusėje, ir ji taip elgiasi pirmiausia todėl, kad patys darbuotojai jai nesiunčia jokių rimtų signalų, kad esama padėtis netinkama. Pasirinktos strategijos – verkti tyloje, protestuoti internete arba emigruoti – padėties nepakeis.
Mažina tas derybines galias ir panieka tiems, kurie mažai uždirba: taip darbdaviai turi galimybių demagogiškai aiškinti, kad kiekvienas gauna ko vertas. Kad ir kaip žiūrėsi, frazė labai juokinga (kaip, pavyzdžiui, ją galima pritaikyti mokytojui, kuriam mokama ne už darbo kokybę, o už išdirbtas valandas ir stažą, arba prekybos centro kasininkei, kuriai mokama tiek, kiek susiklostė rinkoje, kur darbuotojas neturi jokių teisių).
Beje, jeigu nuolat platinama ideologinė klišė turėtų rimtesnį faktinį pamatą, tai Lietuvos ekonomikai ir darbo našumui augant didėtų ir atlyginimai, tačiau išties didėja tik nuosavybės pajamos (palūkanos, dividendai, renta). 2012 m. Lietuvos BVP viršija 2008 m. rodiklį per 1,8 mlrd. Lt, tačiau samdomų darbuotojų atlygiai 2012 m. buvo 5,3 mlrd. Lt mažesni, o nuosavybės pajamos – 4,4 mlrd. Lt didesnės (vien dividendų prieaugis sudarė 5 mlrd. Lt).
Pradiniai 2013 m. duomenys rodo, kad ėmus mažėti nedarbui atotrūkis traukiasi, tad BVP per praėjusius metus padidėjus 5,7 mlrd. Lt kompensacijos dirbantiesiems išaugo 2,9 mlrd. Lt, nors jos vis dar 1,3 mlrd. Lt atsilieka nuo samdomo darbo pajamų 2008 m.

Mažos nedarbo draudimo išmokos ir apsunkintos jų gavimo sąlygos stiprina darbdavių padėtį ir jie gali mokėti (ir moka, kaip rodo statistika) mažesnius darbo užmokesčius.