Europoje karštas diskusijas sukėlė Didžiosios Britanijos premjero Davido Camerono pasakyta kalba, kurioje jis, jei tik bus perrinktas, pasižadėjo suformuluoti naujus narystės ES principus ir pateikti juos visuomenės teismui surengdamas referendumą. Siekdamas diskusijas paskatinti ir Lietuvoje, savaitraštis “Veidas” surengė intelektualų diskusiją apie tai, kokios Europos Sąjungos reikia Lietuvai.

Europoje diskutuoja federalistai ir individualistai, griežtų taisyklių ar kuo didesnio liberalizmo šalininkai. Europos Sąjunga vadinama ir panacėja, ir agonijos kamuojama atgyvena. Kiekviena valstybė stengiasi nubrėžti savo narystės šioje Bendrijoje gaires ir išsakyti lūkesčius. Na, o apie tai, kokios ES reikia Lietuvai, kaip matome savo narystę Bendrijoje ir ko turėtume iš jos tikėtis, diskutuoja penki intelektualai: Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Benediktas Juodka, Seimo narys, politikas, diplomatas Petras Auštrevičius, prezidentės vyriausioji patarėja užsienio politikos klausimais Jovita Neliupšienė, politologas Laurynas Kasčiūnas ir Užsienio reikalų ministerijos Užsienio reikalų skyriaus vadovas Tomas Gulbinas.

VEIDAS: Taigi ir norėtųsi sužinoti jūsų vertinimus, kokios ES reikia Lietuvai, bet neapsiribojant atsakymu “tokios, kuri duotų daugiau pinigų”.
Šios diskusijos atspirties tašku galėtų tapti neseniai Didžiosios Britanijos premjero Davido Camerono pasakyta kalba, kuri Lietuvoje taip ir nebuvo iki galo išanalizuota. Juk jis kalbėjo ne tik apie Didžiosios Britanijos santykius su ES, bet ir apie tai, kokia ES Didžiajai Britanijai yra reikalinga, kokioje ES ši valstybė toliau bus. Lygiai tokį pat klausimą reikia kelti ir mums: kokioje ES Lietuva norėtų likti.
L.K.: Klausimas fundamentalus. Atsispirdamas nuo D.Camerono kalbos norėčiau pasakyti, kad ji išryškina bent kelias europines vizijas. Jau seniai kalbama apie vokišką modelį, apie prancūzišką ar apie britišką viziją. Manau, pastaroji D.Camerono kalba, kuri buvo ne tik svarbi, bet ir meistriška, atskleidė, kad dabar ES yra pernelyg reguliacinė bendrija. D.Cameronas aiškiai pasakė, kad britai visada buvo ir bus už vidaus rinkos funkcionavimą. Britai mus visuomet rėmė dėl trečiojo energetikos paketo, kuris numato infrastruktūros liberalizavimą ir jungčių tiesimą, o vokiečiai ir prancūzai šiuo atveju mūsų visiškai neremia. Kitaip tariant, britiška vizija – tai bendros rinkos vizija, bet tokia, kurioje kuo mažiau perteklinio reguliavimo, kurio kaip tik nori prancūzai ir vokiečiai.
Ką turėtų rinktis Lietuva? Mano galva, turėtume remti britišką modelį, nes tokiu atveju niekuomet nebūtų mokesčių suvienodinimo, dėl kurio mes prarastume savo konkurencingumą.
Paprastai sakant, tai, kokios ES mums reikia, galime analizuoti per mokesčių politiką. Tik to pasirinkimo galimybių, jei eisime prancūziškos ar vokiškos Europos link, bus vis mažiau.
VEIDAS: Tai vienas požiūrių, kaip galima suprasti D.Camerono kalbą. Bet joje galima įžvelgti ir kitką. Pavyzdžiui, kad britai tiesiog netiki tokia Europa, kokia ji yra šiandien. Ir kol nepaaiškės, kokia bus naujoji Europa, jie nori likti atskirai – rinktis Norvegijos ar Šveicarijos modelį. Jie nesako nei “taip”, nei “ne”. Gali būti, kad tai bus tokia Europa, į kurią britai patys prašysis, bet kol kas jokios vizijos nėra. Vis dėlto labai įdomu, ką šioje kalboje išgirdo kiti.
P.A.: ES yra ganėtinai skirtingų istorinių patirčių ir skirtingos strateginės orientacijos valstybių sąjunga. Didžioji Britanija į ES įstojo, kai šiai nebuvo 20 metų. Lietuva įstojo, kai šiai buvo per penkiasdešimt. Kitaip tariant, skirtingi buvo laikotarpiai, patirtys ir net turinio požiūriu kitokia organizacija, į kurią įstota.
O kiekviena stojanti valstybė turi savo darbotvarkę ir savo perspektyvą. Didžioji Britanija stojo tada, kai ją pačią krėtė krizė, kai jos konkurencingumas buvo mažas, ji išgyveno pereinamąjį laikotarpį, po karo formuojantis ekonominių santykių sistemai. Lietuva stojo iš esmės sutapatindama šį procesą su valstybės kūrimo laikotarpiu, ir reikia pripažinti, kad 1995–1996 m. bei 1999–2000 m. krizės iš esmės Lietuvą buvo taip sukrėtusios, kad mes stojome į ES ekonomiškai gana silpni, neieškodami aplink ar savyje išskirtinės ekonomikos politikos ar net saugumo vizijos. Mes matėme ES, taip pat ir narystę NATO, kaip savalaikį, gerą ir tinkamą atsaką į regioninį bendradarbiavimą bei globalizaciją. Mes tiesiog įėjome į platesnį ratą, kūrėme platesnę valstybę, adaptavome ES teisę, atsisakėme daugelio metų kūrybos, kai siekėme sukurti savitą teisę vienoje ar kitoje srityje. Bendra rinka mums buvo atsakas į mums nuolat galvos skausmą kėlusią užsienio prekybą, nes buvo panaikinti muitai ir daugeliui metų į priekį rastas mūsų eksporto galimybės sprendimas.
D.Cameronas konstatuoja, kad ES galbūt įvykdė pirmą savo uždavinį – užtikrino taiką Europoje, o dabar, jo teigimu, reikia koncentruotis į gerovę: kaip gyvensime, kaip konkuruosime pasaulyje. Šis klausimas išties savalaikis. Apskritai D.Cameroną reikia sveikinti, kad Didžiojoje Britanijoje įvyko lūžis, ir viduje juos kankinusi dilema dabar tapo ES klausimu. Jie “atidavė” šį klausimą ES.
Tačiau žvelgiant iš Lietuvos pozicijų tokia situacija susidarė ne dėl to, kad integracijos ar konsolidacijos yra per daug, o kad yra jos trūkumas bei važiavimas trūkčiojančiu greičiu.
Nesiremkime kitų modeliais – ieškokime savo modelio. O mūsų modelis, priešingai nei britiškasis, turi remtis ir saugumo dimensija. Taikos, stabilumo plačiąja prasme Baltijos regione poreikis neišsemtas, šios darbotvarkės mes neužbaigėme. Mes nepadarėme to, ką turime padaryti šiame regione, dėl to nesutinku su D.Cameronu, kad taikos klausimas išspręstas ir reikia imtis kito, – aš sakau, jog mums reikia ir vieno, ir antro. Todėl nemanau, kad mums reikia mestis į esminę ES vizijos peržiūrą.
B.J.: KJei turime omenyje saugumą, premjero kalba buvo tikrai laiku. Kai kurios ES valstybės per ramiai gyveno, ir toks supurtymas, paskatinęs kai kurias valstybes pagalvoti, kad gal jos užmigo, o gal dejuoja, bet be reikalo, buvo labai reikalingas. Juk štai stovi sau graikas su plakatu, kad jo pensija – tik tūkstantis eurų, tad kaip jam gyventi. Ir tokias valstybes ši D.Camerono kalba turėjo gerokai sukrėsti. Juolab kad jis ne tik išdėstė, kokia dabar padėtis, bet ir pateikė per penkis punktus išdėstytą viziją, kokia ES turi būti XXI amžiuje.
Taigi pirmiausia D.Camerono darbas geras tuo, kad po jo pasakytos kalbos visi puolė aiškinti, ko jie nori: ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel, ir ECB vadovas, ir kiti susirinkusieji Davose.
Lygiai taip pat ir Lietuva turi sau atsakyti į klausimą, kokios ES ji nori. Reikia atsakyti į klausimą, koks turi būti ES integracijos lygis ir kas tai turi būti: ekonominė sąjunga, politinė sąjunga, o gal Jungtinės Europos Valstijos?
Antra, ką pasakė D.Cameronas, yra tai, kad ES šiandieną karas negresia, – taika ES yra ir bus. Užtat Bendrijai gresia ekonominė grėsmė, ir ne viduje, o iš išorės.
VEIDAS: Taigi ES, tokia, kokia ji yra dabar, nesprendžia problemų, išdėstytų D.Camerono paminėtuose principuose, – konkurencingumo, lankstumo, atvirumo pasauliui, arba sprendžia tokiu masteliu, kuris britų neįtikina.
J.N.: Galime sekti britais ir klausyti, bet Didžiosios Britanijos retorika ES atžvilgiu nesikeičia jau ilgą laiką. Didžiosios Britanijos narystė ES jau dabar yra kitokia nei mūsų. Jie ne tik nėra ES “tėvai” ar “motinos”, jie turi ir daugybę išimčių iš visų sutarčių, kurios jiems leidžia pasirinkti, kur dalyvauti, kaip giliai bendradarbiauti. Taigi lankstumo ES šiuo metu ir taip daug. Tačiau mes norime gauti visą naudą iš ES – tai Sanglaudos fondai, žemės ūkio politika, didieji ES projektai, tokie kaip “Galileo”, “Horizons” ar kiti. Kartu mes nenorime, kad kas nors mums primestų taisykles. Bet juk jei tu gyveni bendroje erdvėje ir nori naudotis pranašumais – turi laikytis ir taisyklių, o ne rinktis, kam paklusti, o kam ne.
Lygiai taip pat dabar, sprendžiant ekonominę krizę, siekiama didesnio koordinavimo, bandoma sukurti bankų priežiūros mechanizmą. Jei ES turi gelbėti vienus ar kitus bankus, tai turi būti sukurtos taisyklės. Taip atsiranda ne tik ekonominės, bet ir politinės integracijos poreikis, nes be politinių sprendimų negalima priimti visų kitų.
Juolab, kad saugumas Lietuvai turi ir daugiau dimensijų – tai ne tik politinis, bet ir ekonominis, energetinis saugumas. Ekonominės krizės metu mūsų biudžeto balansas nebuvo katastrofiškas tik todėl, kad galėjome pasinaudoti ES pinigais.
Taigi, stipresnė, gilesnė, o ne susiskaidžiusi, daugiagreitė Europa yra ir Lietuvos interesas. Mums reikėtų tokios ES, kurioje galėtume dalyvauti priimant sprendimus, kurioje būtų labai aišku, kaip tie sprendimai priimami. Mums reikėtų efektyvesnės ES, kuo greičiau priimančios sprendimus, kai jų reikia.
Beje, nesutinku, kad britams neaiški ES vizija – jiems ji labai aiški, ir jie puikiai supranta, ko jie nori iš ES. Lygiai taip pat ir mes turime suprasti, ko iš jos norime mes.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-7-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.