Stuobrys geras daiktas, kol tai medis. Tačiau stuobriu pavadintas žmogus gali įsižeisti. Mediniai stuobriai kai kada nepamainomi, ko nepasakysi apie žmones.

Neseniai teko vėl apsilankyti Valdovų rūmuose. Jie stovi ant kažkada ten telkšojusios pelkės, į kurią sukalti poliai. Dabar tie rastai virto beveik suakmenėjusiais stuobriais – statybine medžiaga, kuri ir šiandien tinka naudojimui. Venecija irgi iškilusi ant stuobrių. Jie puikiai laiko – ant polių sudėtus akmeninius pamatus, iškilusias sienas reikia nuolatos remontuoti, o kas imsis taisyti pelkėje įmirkusį stuobrį?

Tamsiais feodalizmo laikais dalis valdinių būdavo paverčiami stuobriais, pavyzdžiui, paėmus juos į rekrutus. Vyras baudžiauninkas, kol ne kareivis, darbus dirbdavo, kartais pašokdavo, padainuodavo, ir, palyginti su kariuomene, jo gyvenimas buvo gana laisvas. Karininkų išmuštruotas lazda, jis tapdavo taranu: nužygiuodavo iki ugnies linijos, pašaudydavo, paskui, jei likdavo gyvas, eidavo badyti priešų durtuvais. Taranas – gulsčias stuobrys.

Nuo vaizdingų palyginimų pereikime prie pavadinime surašyto klausimo. Kokie poliai sukalti į žmogiškosios prigimties pelkę, virš kurios bandoma suręsti gyvenimui tinkamas buveines? Juk nepasakysi, kad ta prigimtis šviesi, kad visi mes angelai. Kaip rašė vienas Apšvietos laikų filosofas, valstybė reikalinga tam, kad žmonės neišsižudytų.

Ant ko statome taikaus sambūvio būstą? Galima surengti protmūšį ir išklausyti ilgų vardijimų: įstatymų viršenybė, valdžių padalijimas, visuotiniai, lygūs ir slapti rinkimai, žmogaus teisės, nuomonių reiškimo ir susirinkimų laisvė.

Kad ir kaip dėliotume sąrašą, tektų pripažinti, jog yra esminiai ir neesminiai poliai. Vadinamosios tautinės vertybės pamatams nelabai tinka. Jų vieta vyno rūsyje, gaivaus vandens statinėje, gal ir aukščiau – prie miltų ir prieskonių.

Viena vertus, tautiškumas yra langas į žiniją. Lietuvis dažniausiai pradeda pažinti pasaulį lietuvių kalba. Tačiau, pavyzdžiui, lietuviški, bet visiškai nepatogūs „Windows“ reikalauja daugeliui nepasiekiamo lietuviško raštingumo – gal tokio, kuris leidžia įveikti ir pamatinius politinės minties veikalus, parašytus lotynų, anglų, prancūzų, vokiečių, italų kalbomis – visa tai, kuo remiantis sukurtos daugumos valstybių konstitucijos. Tiktai kuoktelėjęs gali norėti sulietuvinti visą pasaulį.

Tautiškumas nėra etinė kategorija jau vien todėl, kad dalis lietuvių yra nusikaltėliai. „Lietuva lietuviams, o Londonas ~bachūrams~“ – išplėtotas šūkiu reiškiamas lūkestis, kad lietuviškai kalbantys niekšai kur nors išsinešdins. Etnosas ir etika – skirtingi dalykai.

Eikime prie aktualijų. Vienas Rusijos tinklalapis išspausdino Baltijos šalių okupacijos planą su žemėlapiu, kuriame Vilnius priskirtas Kaliningradą su Baltarusija jungiančiam koridoriui, Klaipėda prijungta prie Kaliningrado, Ryga ir Talinas koridoriais prijungti prie Rusijos, likusi teritorija suskirstyta pagal principus: Lietuva  – lietuviams, Latvija – latviams, Latgalija – latgaliams, Estija – estams (rusai atskyrė latgalius nuo latvių, tačiau nesusiprato, kad Žemaitija – žemaičiams).

Šiuolaikinė valstybė – piliečių valstybė, o ne genčių samplaika. Krašto apsauga – visų piliečių, o ne vien to pavadinimo ministerijos reikalas. Prisimenant šlovingą pokario rezistenciją vis pasvajojama, kad Lietuvos piliečiai virs taranais, kurie nors trumpam sulaikys priešo antpuolį. Akivaizdu, kad Vilnių gins tie, kuriems jis brangus, – taigi ir tie, kuriems „Wilno nasze“. To „nasze“ turinys gali būti pilietinis ir tautinis.

Manantieji, jog kaldami į pelkę tautiškumo stuobrį jie stiprina valstybės pamatą, matyt, nesuvokia, kad iš tiesų kala pleištą, kuris skaldo pilietiškumą. Arba suvokia ir daro tai tyčia – ne vienas pagaikštis įsivaizduoja esąs taranas.