Vis daugiau žmonių Lietuvoje ir visame pasaulyje gyvena vieni. Mūsų šalyje jau trečdalį visų namų ūkių sudaro namų ūkiai vos iš vieno asmens.

Senuosiuose Vilniaus mikrorajonuose maždaug penktadalis butų jau yra visiškai tušti – juose niekas nebegyvena, o daugiau nei pusėje būstų gyvena vos po vieną žmogų. Tokiais pastebėjimais su „Veidu“ dalijasi per 2011 m. Lietuvos visuotinį surašymą surašinėtoju dirbęs vilnietis Edmundas Narkūnas.
Surašinėtojas pernai aplankė apie penkis šimtus butų sostinės Lazdynų gyvenamajame rajone. Pasak E.Narkūno, apie 60 proc. šių butų gyventojų buvo pagyvenusio amžiaus, be to, daugiau nei pusėje surašinėtojo aplankytų butų žmonės gyveno po vieną. „Daugiausia po vieną gyvena pagyvenusios moterys – našlės. Kita grupė – vienišos moterys, kurios niekada nebuvo susituokusios arba išsiskyrė. Tarp jaunesnio amžiaus žmonių, kurie gyvena po vieną, vyrauja studentai ir jaunuoliai arba tie, kurių artimieji yra emigravę į užsienį“, – komentuoja surašinėtojas.
Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje jau 31,5 proc. visų namų ūkių sudaro namų ūkiai, kuriuose gyvena vos vienas asmuo. Žmonių, gyvenančių po vieną, daugėja. 2008 m. vieno asmens namų ūkių dalis siekė 26 proc., 2009 m. – jau 29,3 proc., o 2010 m. padidėjo iki 31,5 proc.
Tokios pat tendencijos, kad vis daugiau žmonių gyvena po vieną, stebimos ir kitose šalyse. Rytų ir Vakarų Europos valstybėse vieno asmens namų ūkiai sudaro apie 30 proc. visų namų ūkių, Skandinavijos šalyse jau siekia 40–50 proc., o mažiausiai po vieną linkę gyventi pietiečiai – portugalai, ispanai, graikai.
Žvelgiant tolėliau nuo Europos, vaizdas labai panašus. Žymus amerikiečių sociologas, Niujorko universiteto profesorius Ericas Klinenbergas savo naujoje knygoje „Going Solo: The Extraordinary Rise and Surprising Appeal of Living Alone“ rašo, kad gyvenimas vienam tampa nauja visuomenės norma. Pasak profesoriaus, Amerikoje 1950 m. vieno asmens namų ūkiai sudarė tik 9 proc. visų namų ūkių, o pernai tokių namų ūkių jau buvo 28 proc.
Niujorko universiteto profesorius tikina, kad dauguma žmonių, kurie gyvena vieni, anaiptol nėra nei vieniši, nei izoliavęsi: daugelis jų gyvena aktyvų visuomeninį gyvenimą ir bendrauja su aplinkiniais netgi daugiau nei kai kurie santuokas sukūrę žmonės. E.Klinenbergui ir jo komandai apklausus apie tris šimtus amerikiečių paaiškėjo, kad daugelis jų gyvendami vieni jaučiasi pakankamai laimingi, nes vertina savo laisvę ir turi daugiau saviraiškos galimybių.

Tarp vienišių – dvigubai daugiau moterų

Grįžkime į Lietuvą. Kokios priežastys skatina žmones rinktis tokį gyvenimo būdą?
Kaip teigia mūsų kalbinti sociologai ir psichologai, jų gali būti labai daug. Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje tarp gyvenančių vienų asmenų moterų yra dvigubai daugiau nei vyrų. Be to, maždaug pusę visų vieno asmens namų ūkių sudaro vyresni nei 65 metų gyventojai. Vyrai Lietuvoje gyvena vidutiniškai vienuolika metų trumpiau, tad šalyje turime daug vienų gyvenančių pagyvenusių  našlių. Be to, daug moterų gyvena vienos, nes apskritai nebuvo sukūrusios šeimos arba buvo susituokusios, bet išsiskyrė.
Tarp jų – ir 69 metų žymi Kauno aktorė ir rašytoja Doloresa Kazragytė. Nuo to laiko, kai 1999-aisiais išsiskyrė su vyru taip pat aktoriumi ir režisieriumi Viktoru Šinkariuku, su kuriuo susilaukė sūnaus rašytojo Tomo Šinkariuko, ji naujiems santykiams nebesiryžo ir štai jau apie trylika metų gyvena viena. „Niekas iš ryto man nepasako „labas rytas“, viena pati geriu rytinę kavą ir mąstau, surūkau cigaretę. Kai iš kur nors parėjusi atsirakinu duris, visada žinau, kad nieko viduje nėra, tik mano muzika, knygos. Bet man vienai labai gerai. Kai su vyru išsiskyrėme, supratau, kad viduje visada troškau būti viena“, – pasakoja D.Kazragytė.
Aktorė teigia nesijaučianti vieniša, nes daug bendrauja su žmonėmis: palaiko artimus santykius su savo keturiasdešimtmečiu sūnumi, turi keletą draugių, daug važinėja po Lietuvą į susitikimus su savo kūrybos gerbėjais – vaidina spektaklių ištraukas, pristatinėja savo knygas.
Vis daugiau jaunų moterų pirmenybę teikia išsilavinimui ir karjerai, o šeimos kūrimo planus atideda, todėl tarp tų, kurie gyvena vieni, daugėja ir jaunų žmonių. Moterų padėtis visuomenėje per pastaruosius keletą dešimtmečių labai pasikeitė: jos siekia karjeros ir pačios save išlaiko, todėl nebeliko prasmės kurti ankstyvas santuokas.
Vienos didžiausių Vilniaus verslo advokatų kontorų advokatė 32 metų Elzė Matulionytė taip pat šiuo metu labiau susitelkusi į karjerą, o šeimos kurti dar neketina. Pasak teisininkės, taip susiklostė natūraliai: ji šiuo metu viena ne todėl, kad mano, jog karjera ir šeima yra nesuderinami dalykai, o todėl, kad išsiskyrė su ilgamečiu draugu ir naujos draugystės dar neužmezgė.

Visuomenė keičiasi. Kas toliau?

Kaip sako sociologė Aušra Maslauskaitė, Lietuvoje dauguma žmonių vieni gyvena ne todėl, kad tokį gyvenimo būdą sąmoningai pasirinko, – tiesiog taip susiklosto aplinkybės: „Žinoma, taip pasirinkusių žmonių daugėja ir Lietuvoje, bet jų kol kas yra daug mažiau nei labiau išsivysčiusiose vakarietiškose visuomenėse.“
Pasak sociologės, tai susiję pirmiausia su pasikeitusiu šeimos formavimo modeliu. Visuomenėje atsiranda vis naujų gyvenimo būdo formų: santuoka atidedama arba visai nekuriama, o žodžiai „senmergė“ ar „senbernis“ jau baigia visai išnykti iš mūsų žodyno, nes nesusituokęs žmogus niekam nebekelia nuostabos. Atsiranda ir tokių porų, kurios apsisprendžia neturėti vaikų. Dar vienas naujas reiškinys – poros, kurios net susituokusios nusprendžia gyventi atskirai, tai yra po vieną savo atskiruose būstuose, nes mano, kad taip išvengs rutinos.
Ar tokios sutuoktinių poros gali jaustis laimingos? Sociologė Giedrė Purvaneckienė mano, kad taip: jei tokių porų atsiranda (jų daugiau Skandinavijos šalyse), vadinasi, daliai žmonių toks gyvenimo būdas priimtinas. Sociologė taip pat pastebi, kad dėl globalizacijos bei kintant pačiai šeimos sampratai atsiranda pačių įvairiausių gyvenimo būdo formų. Pavyzdžiui, kai sutuoktiniai arba partneriai gyvena skirtingose šalyse, nes yra kitataučiai ir turi jau nusistovėjusį gyvenimo būdą, kurio nė vienas nenori keisti. Na, o vyresni žmonės kartais ir būdami tame pačiame mieste apsisprendžia bendro ūkio nekurti, tai yra susitikinėti, vaikščioti pas draugus ir į renginius, retsykiais sykiu nakvoti, bet gyventi po vieną. G.Purvaneckienės teigimu, tai ypač būdinga tiems, kurie praeityje jau buvo sukūrę santuokas, bet jos iširo, kurių vaikai suaugę, turtas užgyventas ir netgi būsimas palikimas jau padalytas, tad vėl susisaistyti su ko nors santuokos saitais nebematoma prasmės.
Sociologų žodžius patvirtina tikros istorijos. Štai vienas didžiausių privačių miško savininkų šalyje 55 metų Kazimieras Šiaulys, kuriam priklauso medienos padėklų gamybos verslas, turi ketveriais metais jaunesnę širdies draugę, su kuria kartu pasistatė namą vaizdingoje vietoje Trakų rajone, tačiau bendra buitis jų nesieja. K.Šiaulys padeda draugei tvarkyti jų bendro namo aplinką, jie kartu keliauja, lankosi spektakliuose, bet gyvena atskirai: už 16 km, kaimo vietovėje Elektrėnų savivaldybėje, verslininkas turi kitą namą ir iš jo kraustytis neplanuoja.
„Esu patenkintas dabartiniu savo gyvenimu: daug dirbu, važinėju po šalį, kada noriu – medžioju ir žvejoju. Neužkraunu draugei skalbti mano kojinių, tvarkyti namų – tam turiu ekonomę, kuri ir atlieka visus buities darbus. Branginu savo asmeninę laisvę, todėl nusprendžiau trečiąkart nevesti“, – neslepia vyriškis, kuris jau buvo dukart vedęs ir iš pirmos santuokos turi tris suaugusias dukras.
Išsituokusi ir K.Šiaulio draugė, su kuria jis dažniausiai susitinka maloniai praleisti laisvalaikio, bet gyvena jie, kaip minėta, atskirai. Tiesa, verslininkas pripažino, kad tokiam jo sprendimui įtakos turi ir finansinis aspektas. Antrosios skyrybos jam kainavo apie milijoną litų, tad norėdamas ateityje išvengti galimų turto dalybų nutarė daugiau nebevesti.
Na, o kas laukia ateityje? Galbūt ilgainiui vieni gyvens jau dauguma žmonių, o šeimas kurs, vaikus augins tik pavieniai gyventojai? Sociologė A.Maslauskaitė mano, kad šitaip niekada neatsitiks. Tačiau, pasak jos, turime pripažinti, kad bėgant laikui visuomenė ir šeima išgyvena nuolatines metamorfozes. Ir mums belieka jas priimti.

Boksas
Psichologės Rūtos Bačiulytės komentaras
Anksčiau žmonių bendruomenėms buvo įprasta laikytis kartu, tarpusavio ryšiai buvo itin glaudūs, nes kitaip nebuvo įmanoma išgyventi. Net ir apsirūpinti maistu vienam būdavo sudėtinga. Šiuolaikinėje visuomenėje žmogui gyventi vienam yra pakankamai patogu. Būdamas vienas žmogus jau gali patenkinti iš esmės visus poreikius, išskyrus fizinio ir emocinio artumo poreikį. Galime pirkti bet kokias paslaugas, tarp jų – netgi intymias, nebėra būtina patiems auginti gyvulių mėsai ar daržovių. Nebereikia būti fiziškai stipriems, kad turėtume visko, ko gyvenime reikia. Netgi emocinio artumo poreikį iš dalies galime patenkinti bendraudami su kitais žmonėmis. Ypač jei gyvenama aktyviai, tai palengvina ir šiuolaikinės technologijos.
Kita vertus, šiuolaikinis žmogus, nors ir prisitaikęs bei išvystęs intelektinius gebėjimus, iš tiesų yra gana nebrandus, vienpusiškas, linkstantis į narciziškumą, asmeninį išskirtinumą. O kai žmogus nebrandus, jam sunkiau užmegzti visaverčius artimus santykius. Gyvenimas su kuo nors 24 valandas per parą tokį žmogų gąsdina, jis bijo susilieti, prarasti save, galų gale toks buvimas reikalauja pastangų. Tuo tarpu norint prisitaikyti šiuolaikinėje visuomenėje pakanka žinoti mandagumo taisykles ir paviršutiniškai komunikuoti. Tai, kad dalis žmonių nusprendžia gyventi vieni, lemia visuomenės susvetimėjimą, atsiranda vis daugiau paviršutiniškumo. Žmogus tampa atitolęs, egocentriškas, labiausiai susitelkęs tik į save.

Kur žmonės gyveni vieni
(vieno asmens namų ūkių proc. tarp visų šalies namų ūkių)

Švedija    47
Danija    46,2
Vokietija    39,8
Didžioji Britanija    34
Lietuva    31,5
Japonija    31
JAV    28
Rusija    25
Pietų Afrika    24
Brazilija    10
Indija    3

Šaltinis: „Euromonitor International: U.S. Census“, LR statistikos departamentas, „Eurostat“