V.Andriukaičio prieš privatų verslą nukreipta retorika yra tik dar vienas kairiųjų politikų troškimas susigrąžinti sovietmečiu turėtą carte blanche (veiksmų laisvę) skirstant mokesčių mokėtojų pinigus.

Ministras Vytenis Andriukaitis tvirtina, kad apsukrūs vyrukai privačioje medicinoje elgiasi nesąžiningai ir lobsta vargšų žmonių, kuriems paskiriami nereikalingi brangūs tyrimai, apmokami ligonių kasų, sąskaita. Toks kalbėjimas jau duoda „rezultatų”: Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės pasitikėjimo reitingas pasiekė jokiai Lietuvos Vyriausybei nepasiektą aukštumą – 41 proc. Tai liudija, kad populizmas ir toliau išlieka mėgstamiausias Lietuvos rinkėjų patiekalas.
Ką reiškia sveikatos apsaugos ministro V.Andriukaičio isterija, nukreipta prieš privačią mediciną? Ar tai tikrai nuoširdus susirūpinimas prasta padėtimi Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje ir noras spręsti neskaidraus jos finansavimo problemas? Ar tikrai privati medicina elgiasi neetiškai, o valstybinė yra skaidri ir dirbanti sąžiningai?
“Transparency international” tyrimai rodo, kad tai akivaizdus melas. Viskas yra priešingai – valstybinėje medicinoje tiesiog klesti korupcija. Neatmestina, kad privačioje medicinoje taip pat yra sukčiavimo atvejų ir juos reikėtų išsiaiškinti. Bet teigti, kad privačios medicinos sukčiavimas prilygsta ar net lenkia valstybinės medicinos korupcijos lygį, yra akivaizdus perdėjimas.
V.Andriukaitis tai puikiai supranta. Tai, kas privačioje įstaigoje mokama į kasą, valstybinėse imama į kišenę. Nuo sovietmečio beveik niekas nepasikeitė. Vokeliai kaip buvo, taip ir tebėra duodami. Jei skaičiuosime visą pinigų sumą, kurią neoficialiai reikia išleisti gydymui valstybinėje sveikatos priežiūros įstaigoje, dažnai paaiškės, kad ji nėra mažesnė už sumą, išleidžiamą oficialiai susimokėjus į kasą privačioje medicinos įstaigoje. O paslaugos kokybė dažniausiai būna ne valstybinės medicinos naudai.
Tai apie ką ir kodėl taip kalba ministras? Kokių tikslų siekiama ir ką norima padaryti? Kokioms permainoms bandoma parengti Lietuvos visuomenę? Atsakymų į šiuos klausimus reikėtų ieškoti Konstitucijos 53 straipsnyje ir to paties V.Andriukaičio kreipimesi į Konstitucinį Teismą išaiškinti, ar dabartinė Lietuvos medicinos finansavimo sistema neprieštarauja Konstitucijai.
Dar būdamas Seimo nariu dabartinis sveikatos apsaugos ministras su Seimo narių grupe kreipėsi į Konstitucinį Teismą klausdamas, ar dabartinė sveikatos apsaugos finansavimo sistema, kai piliečiai moka specialų privalomojo sveikatos draudimo mokestį, iš kurio finansuojamos ligonių kasos ir šie pinigai gali patekti tiek valstybinėms, tiek privačioms sveikatos priežiūros įstaigoms, neprieštarauja Konstitucijai. Nors kasdien vis sunkiau suvokti, apie ką kalbą sveikatos apsaugos ministras, jei jo šiandieninę retoriką sulygintume su jo paties ranka rašytu kreipimusi į Konstitucinį Teismą, pamatytume, kad ministras turi labai aiškų tikslą.
Pirma, jis norėtų, kad kompromituojant privačią mediciną būtų sunaikinta privalomojo sveikatos draudimo tvarka ir sveikatos priežiūra finansuojama tiesiog iš biudžeto, kasmet politikų susitarimu nustatant medicinos eilutės dydį biudžete. Antra, ministras norėtų, kad ta biudžeto eilutė būtų skirstoma ministro valia. Tokius norus verčiant į paprastų žmonių kalbą aiškėja, kad norima grįžti į sovietmetį ir šiandien pakankamai atsakingai bei skaidriai skirstomas piliečių privalomojo sveikatos priežiūros sumokėtas lėšas skirstyti ministerijos nurodymais. Tai yra kad vyriausieji gydytojai ir kiti medicinos įstaigų vadovai išsirikiuotų į eilutę prie ministro kabineto ir gautų, kas kiek “nusipelno”. Pacientai būtų gydomi “nemokamai”, taip kaip “nemokamai” buvo gydomi sovietmečiu. Piliečiai, norintys gydytis privačiose sveikatos priežiūros įstaigose, turėtų tiesiog patys susimokėti visą gydymo kainą ir pamiršti savo sumokėtus mokesčius.
Toks yra V.Andriukaičio socialinio solidarumo supratimas. Visi mokame mokesčius, bet jais naudojasi tik tie, kurie gydosi valstybinėse gydymo įstaigose. Einantieji į privačias medicinos įstaigas (pas “sukčius”) jokio solidarumo nėra verti.
Ar taip kaip V.Andriukaitis Konstitucijos 53-ią ir kitus straipsnius supranta ir Konstitucinio Teismo teisėjai? Nuo Konstitucijos interpretavimo priklausys labai svarbus dalykas: ar mes toliau eisime į priekį kaip moderni valstybė ir galutinai atsisveikinsime su sovietiniu ministeriniu mokesčių mokėtojų pinigų skirstymu ir su „nemokama” bet korupcijoje paskendusia sveikatos priežiūros sistema, ar žengsime žingsnį atgal ir grįšime į „geruosius” laikus. Ministro V.Andriukaičio noras sustatyti visus pacientus į vieną eilę valstybinėse gydymo įstaigose, matyt, bus aktyviai palaikytas ne tik skurdesnio socialinio sluoksnio piliečių, bet ir nemažos dalies medikų, valstybinės medicinos įstaigų vadovų bei kitų funkcionierių. Pastarieji labiausiai suinteresuoti sveikatos apsaugos gėrybių korumpuotu perskirstymu, nes patys dalyvaudami šiame perskirstyme visada gali skirstyti taip, kad dalis nubyrėtų ir patiems.
Konstituciniam Teismui sprendžiant šią Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos organizavimo ir finansavimo problemą teks atsakyti į svarbų Lietuvos viešųjų finansų valdymo konstitucingumo klausimą: ar biudžeto sudarymas yra tik politikų kompetencija, ar vis dėlto atskirų fondų egzistavimas (“Sodros”, privalomojo sveikatos draudimo) konstituciškai pateisinamas ir gali būti skaidresnis? Šiandieninė ES (ir ne tik) valstybių viešųjų finansų krizė yra neatsakingo politikų požiūrio į mokesčių mokėtojų pinigus pasekmė, kilusi tiek dėl biudžetinių lėšų neatsakingo skirstymo, tiek dėl beribio skolinimosi finansuojant įvairius populistinius politikų pažadus.
Senojoje Europoje gimusi ir visas ES valstybes įpareigoti atsakingai elgtis su viešaisiais finansai turinti naujoji fiskalinė drausmė yra galimas mokesčių mokėtojų apsisaugojimas nuo politikų neatsakingumo. V.Andriukaičio prieš privatų verslą nukreipta retorika – tik dar vienas kairiųjų politikų troškimas susigrąžinti sovietmečiu turėtą carte blanche skirstant mokesčių mokėtojų pinigus. Jei politikams vėl būtų grąžinta tai, kas šiandien visos ES mastu yra atimama, tai yra pačių prisiimti neriboti įgaliojimai tvarkyti biudžetą taip, kaip jiems atrodys geriau ir reikalingiau, neišvengiamai susidurtume su jų noru „padėti” žmonėms geriau gyventi ir už mus nuspręsti, kam turi atitekti mūsų mokami visi mokesčiai. Vienais metais tie mokesčiai būtų išleidžiami sveikatos priežiūros paslaugoms, kitais metais – tankams ar sraigtasparniams pirkti, trečiaisiais būtų didinama parama žemės ūkui, priešrinkiminiais metais jie apskritai būtų išdalijami kaip socialinė parama.
Tikrai verta svarstyti, ar mūsų politikai yra verti tokios carte blanche, ar vis dėlto tam tikri fondai, tokie kaip “Sodra”, privalomasis sveikatos draudimas, turi likti už politikų valios ribų.

Ministras V.Andriukaitis socialinį solidarumą supranta taip: visi mokame mokesčius, bet jais naudojasi tik tie, kurie gydosi valstybinėse gydymo įstaigose.