- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Ketvirtfinalis – kaip Stalingrado mūšis

Autorius: veidas.lt | 2010 10 02 @ 13:44 | Žmonės | No Comments

"Veido" archyvas

Sporto komentatoriumi R.Petrauskas dirba jau dešimt metų

Krepšinio komentatorius po įtemptų transliacijų Turkijoje skaitydavo knygą apie karą. Maža to – pats jau įteikė leidyklai rankraštį, pavadintą “Trečiojo Reicho triumfas”.

Krepšinio gerbėjus turiu nuvilti: šlovingas Lietuvos rinktinės kovas šiame straipsnyje minėsime retai (bent jau tiesiogiai). Tačiau karo bus daug. Antrojo pasaulinio karo, apie kurį istoriko diplomą turintis sporto komentatorius Robertas Petrauskas gali be pertraukėlių pasakoti ilgiau, nei paprastai trunka krepšinio rungtynės (įsitikinom).

Tik ar turi kam pasakoti, lydėdamas mūsų komandą, tarkim, į pasaulio krepšinio čempionatą? “Jei atvirai – stengiuosi niekam neūžti smegenų. Kiekvienas turi savų minčių ir temų, nuo kurių jo akyse užsiplieskia žiburiukai. Pamenu, treneris Kęstutis Kemzūra tikėjosi, kad padovanosiu jam savo knygą dar prieš išvykstant į Turkiją. Juk knygą rašiau pirmąkart gyvenime ir todėl įsivaizdavau, kad trijų mėnesių tokiam darbui – per akis. Pirmąjį sakinį, pasiėmęs kūrybinių atostogų, džiaugsmingai suraičiau praėjusių metų lapkričio pirmosios rytą. Bet paskutinį tašką padėjau ne sausį, kaip tikėjausi, o vidurvasarį – prieš pat prasidedant futbolo čempionatui. Labai jau norėjosi be rūpesčių stebėti rungtynes, o nebaigus rankraščio tai būtų buvę absoliučiai neįmanoma. Ištisą pusmetį užmigdavau mintyse dėliodamas būsimą pastraipą, o pabusdavau besistengdamas sujungti sapną su rašomu tekstu”, – pasakoja Robertas.

Tačiau jis vis tiek nesupranta žmonių, visas savo jėgas ir laiką teskiriančių tiesioginiam darbui. “Jiems turėtų būti labai sunku, nes niekad neatsipalaiduoja ir nesugeba ilsėtis. Man labai patinka komentuoti rungtynes, bet istorinės knygos po to – pats geriausias poilsis. Kai po varžybų transliacijos būni išsikrovęs emociškai, jauti nuovargį ir vis tiek negali užmigti – geriausiai padeda knyga, kuri perkelia tave į kitą situaciją ir kitą laiką. Pavyzdžiui, Turkijoje su savimi turėjau įdomią studiją apie “Barbarosos” planą bei vokiečių ir rusų mūšius 1941-aisiais”, – neslepia “Veido” pašnekovas.

Lemiamų mūšių analogijos

Antrasis pasaulinis karas, Roberto nuomone, – puikus įrodymas, kad ilgalaikė vienos armijos sėkmė nėra joks galutinės pergalės garantas (Lietuvos rinktinė šią tiesą ne kartą įrodinėjo krepšinio aikštelėje…). “Trečiojo Reicho armija karą pradėjo triuškindama priešus visuose frontuose. Hitleris, nukariavęs Prancūziją, netgi pareiškė, kad tai pati didžiausia ir reikšmingiausia šio karo pergalė, o tai, kas toliau laukia Rytuose, palyginti tebus vaikų žaidimas. Realybė pasirodė visiškai kitokia: mažiausiai trys ketvirtadaliai Antrojo pasaulinio karo kovų vyko esant Hitlerio ir Stalino akistatai”, – aiškina R.Petrauskas.

Prieš čempionato ketvirtfinalį, lietuvių rungtynes su Argentina, komentatoriui norėjosi priminti mūsų krepšininkams Stalingradą, nes kiekviename kare anksčiau ar vėliau ateina toks žūtbūtinis mūšis: “Tuomet galima staiga prarasti viską, dėl ko buvo labai ilgai kovota, sėkmingai skinant pergalę po pergalės. Vokiečiai sumušė tarybinę armiją ir prie Smolensko, ir prie Kijevo, tačiau patys buvo žiauriai sumušti prie Stalingrado”.

Tik krepšinio varžybos, netgi pačios dramatiškiausios, jau tą patį vakarą tampa sporto istorija, o į politines batalijas, neprabėgus pusei amžiaus, istorikams, anot Roberto, geriau nekišti nosies. “Ir šiandien, tarkim, Jungtinėje Karalystėje dar ne visi karo laikų archyvai atverti: laikomasi nuostatos, kad jų išslaptinimas galėtų pakenkti tų laikų veikėjų vaikams ir anūkams. Asmeninės nuoskaudos, interesų grupės – tai tarsi debesys, kurių mes nematome, bet iš kurių ant mūsų nuolatos lyja. Todėl šiandien būtų per anksti rašyti knygas apie Sąjūdį ar apie Algirdą Mykolą Brazauską”, – įsitikinęs pašnekovas.

Istorija kaip hobis

Savęs istoriku Robertas vadinti nedrįsta, tvirtindamas, jog tikrieji istorikai metų metus lindi archyvuose tam, kad atrastų dalykus, apie kuriuos anksčiau niekam nebuvo žinoma. “O aš dirbu daugiausia su knygomis ir naudoju jų tyrinėjimų rezultatus. Jungiu, lyginu, kompiliuoju ir stengiuosi neprimesti asmeninės nuomonės, bet esu dėstomų įvykių pasakotojas”, – sako R.Petrauskas.

Roberto mama – istorijos mokytoja. “Mokykloje neprisiversdavau mokytis dalykų, kurie man pačiam neatrodė įdomūs, todėl atestatas nebuvo blizgantis. Gerai sekėsi humanitariniai mokslai, prasčiau – tikslieji. Į Klaipėdos universitetą stojau studijuoti politologijos ir vėliau nesigailėjau, nes Istorijos katedroje tuo metu buvo susirinkusi labai įdomi “komuna”. Alvydas Nikžentaitis mums aiškino archeologiją, Vygantas Vareikis pasakojo apie XX amžių. Vokietijos istoriją dėstė tikras vokietis, o viduramžius – mokslininkas iš Oksfordo universiteto. Visi kartu jie įskiepijo supratimą, kad istorija – tai nebūtinai A.Šapokos vadovėlis ir paminklas savo tautai. Studijuodami rinkomės labai nestandartines užduotis. Tarkim, aš verčiau prieškarinę lietuvių spaudą ir lyginau įvairių tautų atstovų šaržus tuometinėse karikatūrose. Padariau išvadą, kad Lietuvoje įsitvirtinę nacionalinių bruožų stereotipai (lenkas – suktas, vokietis – tvarkingas, rusas – girtuoklis ir t.t.) neatsirado iš niekur, visi jie turėjo konkretų istorinį pamatą”, – pasakoja iš pajūrio kilęs Robertas.

Tačiau tapęs bakalauru studijų atsisakė: “Tuomet jau dirbau radijo stotyje ir supratau, kad nei mokslininku, nei mokytoju greičiausiai netapsiu. Keletą metų po universiteto istoriją buvau apskritai pametęs. Tačiau kai perėjau dirbti televizijon (o varžybas komentuoju jau dešimt metų), pagalvojau: kas dabar bus mano hobis? Ir pradėjau siųstis knygas apie karą iš Amazon.com. Kodėl apie karą? Todėl, kad šiaip esu menkas kompiuterinių žaidimų specialistas, bet jeigu jau žaisdavau, tai tik strateginius Antrojo pasaulinio karo žaidimus”, – prisipažįsta R.Petrauskas.

Po keturių penkių knygų pastebėjo, kad skaityti studijas apie karą tampa vis įdomiau, o jose aprašomi įvykiai pamažu klostosi į vientisą paveikslą, tarsi tai būtų didžiulė penkių tūkstančių detalių dėlionė… Pradėjo ryškėti būsimo darbo apmatai. Apie juos prasitarė leidėjams, ir galiausiai viskas baigėsi knygos “Trečiojo Reicho triumfas” autorine sutartimi.

“Pagal mano sudėliotą schemą Antrojo pasaulinio karo studiją turėtų sudaryti keturios knygos. Tačiau tai nereiškia, kad visos jos guli parašytos. Jei pirmoji neįtiks skaitytojams, tai kitų greičiausiai nebus”, – neslepia istorikas entuziastas.

Nors tuoj pat priduria, kad kūrybinis procesas jam patiko: “Likęs vienas su savo mintimis, patiri atsiskyrimo jausmą. Rašydamas gali neskubėdamas rinktis žodžius, ko negali sau leisti komentuodamas varžybas. O žodis yra didelis ginklas. Ir Hitleris, ir Stalinas tai suprato”.

Nugalėtojų teisybė

Pirmoji studijos knyga, pasirodysianti dar šįmet, prasideda 1919 metais Paryžiuje, kur braižomi Europos valstybių kontūrai po Pirmojo pasaulinio karo. Baigiasi – taip pat Paryžiuje, bet jau 1940-ųjų vasarą, hitlerininkams švenčiant pergalę šiame mieste. “Iš tikrųjų ketinau baigti garsiuoju generolo Žukovo skambučiu Stalinui 1941 metų birželio 22-osios ketvirtą valandą ryto: “Drauge Stalinai, vokiečiai bombarduoja mūsų miestus”. Bet medžiagos prisikaupė tiek, kad dar vieni metai į knygą tiesiog netilpo”, – neslepia autorius.

Lietuva, kuri, pasak Roberto, šiame kare tebuvo maža nereikšminga šalis, minima vos keliuose epizoduose: tai kelių valandų Hitlerio viešnagė Klaipėdoje, Ribbentropo-Molotovo paktas bei Vilniaus sugrąžinimas. Šiuo metu autorius archyvuose dairosi knygai tinkamų iliustracijų.

“Sako, mergaitės, skaitydamos Levo Tolstojaus “Karą ir taiką”, karo epizodus praleidžia. Tada mano knyga bus labiau berniukams”, – šypteli sporto žurnalistas. Tačiau tikisi, kad skaitytojus jo darbas įtrauks tarsi detektyvas, nors siužeto pabaiga visiems iš anksto žinoma.

“Mes skaitome istoriją iš kito galo, todėl patys sau atrodome gudrūs. Vis dėlto daugybė iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų niuansų ir posūkių galėjo pasukti karo eigą visai kitaip. Stalinas man nėra šėtonas, o Hitleris – blogio demonas, nes jų aplinkos žmonių liudijimai leidžia apčiuopti abiejų vadų elgsenos logiką. Man nesvarbu, kuris iš jųdviejų pražudė daugiau gyvybių, nes tai nebūtų joks antrojo pateisinimas. Labiau rūpi, kad politinėje arenoje ir šiandien tebėra teisus tas, kuris stiprus. Štai Rusija “priglaudžia” dalį Gruzijos teritorijos, o amerikiečiai mėto bombas ant Afganistano… Dar nebuvo tokio karo, po kurio būtų objektyviai atkurta istorinė teisybė. Žmonija nieko iš savo patirties nepasimokė. Tėra vienintelė nugalėtojų teisybė”, – tvirtina R.Petrauskas (čia, kad nebaigtume taip pesimistiškai, siūlau vėl prisiminti krepšinį).

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/ketvirtfinalis-%e2%80%93-kaip-stalingrado-musis

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.