Tuo metu, kai Ukrainos ir Rusijos karo fronte vyksta įnirtingi mūšiai, Lietuvoje įvykdytas tylus valstybinis perversmas – pasikėsinta į Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir konstitucinę santvarką. Taigi, Lietuvos Respublika paskelbta kone žlugusia, taip ir vėl neiššovus nė vieno šūvio, neatrėmus nė vienos atakos.

Valstybė užvaldyta daugeliui to net nepastebėjus. Reikėtų įnirtingai priešintis, bet lietuviams tai nė motais. Šį kartą apie Lietuvos valstybės mirtį tokį pranešimą visuomenei siunčia politinė partija „Lietuvos sąrašas“, kuriame yra kone visų Lietuvos universitetų profesorių, garsių visuomenininkų, ekonomistų, menininkų, chemikų ir vargonininkų. Šiai partijai pirmininkauja garsus visuomenininkas, liberalaus intelektualinio judėjimo dalyvis santarietis Darius Kuolys. „Lietuvos sąraše“ – ir profesoriai Antanas Kulakauskas, Algis Mickūnas, Donatas Sauka, Sergejus Temčinas.

„Lietuvos sąrašo“ taryba tvirtina, kad Konstitucinis Teismas (KT), liepos 11-osios nutarimu priskirdamas Vyriausiajai rinkimų komisijai ir Seimui teisę suvaržyti tautos suverenitetą bei savintis visai tautai priklausančias suverenias galias, pasikėsino į konstitucinę valstybės santvarką ir paneigė pačią Lietuvos Respublikos – laisvos politinės bendruomenės – idėją. Teismas, pasikėsindamas į tautos sutartį ir Konstituciją, peržengė jam piliečių suteiktus įgaliojimus ir, kaip daugumoje kitų pokomunistinių šalių, tapo nomenklatūros savivalės įrankiu.

KT, neigdamas Konstituciją ir Lietuvos Respubliką, pats atsidūrė už Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos ribų, Teismo savivalės akivaizdoje Lietuvos Respublikai ištikimiems piliečiams dera remtis trečiuoju Konstitucijos straipsniu ir priešintis visomis demokratinėmis priemonėmis tam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir konstitucinę santvarką. Belieka stebėtis, kad tuoj rugsėjis, o tauta dar neapsiginklavusi ir visiškai nesiruošia kovoti su Lietuvos Respublikos žlugdytojais, mūsų nepriklausomybės ir konstitucinės santvarkos priešais.

Ką gi tokio baisaus nutarė KT, kad „Lietuvos sąrašui“ teko paskelbti Lietuvos Respublikos pabaigą ir paraginti imtis gynybos? KT viso labo konstatavo, kad Konstitucijoje atsispindi visuomenės  sutartis – visų LR piliečių demokratiškai prisiimtas įsipareigojimas dabartinei ir būsimoms kartoms gyventi pagal Konstitucijoje įtvirtintas pamatines taisykles ir joms paklusti.

Konstitucija saisto ir pačią valstybės bendruomenę – pilietinę tautą, todėl tautos aukščiausia suvereni galia gali būti vykdoma net ir referendumu, tik laikantis Konstitucijos. Visi teisės subjektai (teisėkūros subjektai, referendumų organizavimo institucijos, referendumų iniciatyvinės ir kitos piliečių grupės) yra saistomi Konstitucijos, turi jos laikytis ir nepažeisti. Todėl reikalavimas laikytis Konstitucijos tautai vykdant aukščiausią suverenią galią, taip pat ir referendumu, negali būti vertinamas kaip tautos suvereniteto varžymas ar ribojimas, visai tautai priklausančių suverenių galių savinimasis. Pagal Konstitucijos viršenybės principą referendumui negali būti teikiami tokie galimi sprendimai, kurie neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų. Konstitucijoje negali būti net ir referendumu įrašomi tokie straipsniai, kurie paneigia, prieštarauja kitiems Konstitucijoje esantiems straipsniams. To reikalauja konstituciniai teisinio tikrumo, aiškumo principai.

KT taip pat konstatavo, kad jokie subjektai negali būti tapatinami su tauta, kuriai priklauso suverenitetas ir kuri aukščiausią suverenią galią vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Referendumo iniciatyvinės grupės taip pat negali būti nei tapatinamos su tauta, nei kalbėti jos vardu. Pagal Konstituciją įstatyme turi būti nustatyti referendumą organizuojančios institucijos – Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai užtikrinti Konstitucijos ir įstatymų laikymąsi organizuojant referendumą: tikrinti siūlomo referendumu spręsti klausimo atitiktį reikalavimams, nustatytiems jo turiniui ir formai, ir neregistruoti piliečių referendumo iniciatyvinės grupės, kuri šių reikalavimų nepaiso, be kita ko, nevykdo pareigos derinti referendumui siūlomą sprendimą su Konstitucija.

KT nutarime pabrėžta, kad iš Konstitucijos kylanti Seimo pareiga neskelbti referendumo tuo atveju, jeigu referendumui siūlomas sprendimas neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, negali būti laikoma aukščiausią suverenią tautos galią ribojančiu įgaliojimu priimti Konstitucijoje nenumatytą išankstinį sprendimą, sąlygojantį referendumo paskelbimą.

Reikalavimas laikytis Konstitucijos taip pat negali būti laikomas papildoma, Konstitucijoje nenumatyta sąlyga referendumui paskelbti, kuri saistytų Konstitucijos įgyvendinimą. Toks reikalavimas kyla iš pačios Konstitucijos, jos viršenybės principo, konstitucinio teisinės valstybės principo. Kitaip aiškinant Konstituciją – esą Seimas privalo skelbti referendumą net tuo atveju, kai referendumui siūlomas sprendimas neatitinka iš Konstitucijos kylančių  reikalavimų, – būtų sudarytos prielaidos paneigti konstitucinius principus, pačią Konstituciją, kaip aukščiausiąją teisę, tautos bendro gyvenimo teisinį pamatą.

Per referendumą turi būti nustatyta tikroji tautos valia, todėl referendumui teikiami svarbiausi valstybės bei tautos gyvenimo klausimai turi būti tokie, kurie sudarytų prielaidas ją nustatyti: jie turi būti suformuluoti aiškiai, neklaidinančiai, kaip vienas klausimas balsavimui referendume negali būti teikiami keli tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusiję klausimai.

KT nutarime paminėti ir tarptautiniai referendumams taikytini standartai, nustatyti Europos Komisijos “Demokratija per teisę” (Venecijos komisijos), kuri veikia kaip Europos Tarybos patariamoji institucija konstitucionalizmo klausimais, priimtuose dokumentuose. Referendumui teikiamas naujos Konstitucijos arba Konstitucijos pataisos projektas privalo atitikti esminius konstitucinius principus (demokratijos, žmogaus teisių apsaugos ir teisės viršenybės), balsavimui teikiamos Konstitucijos pataisos turi būti tarpusavyje susijusios, pagal teisės viršenybės principą tauta taip pat  privalo vadovautis teise, todėl balsavimui referendume gali būti teikiami tik minėtus reikalavimus atitinkantys tekstai.

Taigi, net ir nelabai raštingam žmogui aišku: kaip ir į Konstituciją, į Evangeliją, poterių tekstus negalima rašyti tokių dalykų, kurie prieštarauja Evangelijos ir poterių turiniui. Jei ten įrašysi, kad Dievo nėra arba, kad pavasarį Dešimt Dievo įsakymų laikytis neprivalu, Evangelija nebebus Evangelija, o poteriai – poteriais. Bet profesoriams ir jų idėjiniams vadovams tai nėra suprantama.

Nesuprantama jiems ir tai, kad tauta turi teisę pakeisti savo valią, bet tai reikia daryti laikantis Konstitucijos, referendumu šalinant iš Konstitucijos anksčiau priimtus straipsnius ir įrašant naujus, nepamirštant Konstitucijos esmės, žmogaus teisių, tarptautinių įsipareigojimų. Kas būtų, jei referendumu būtų galima įrašyti į Konstituciją straipsnius, kurie paneigtų mūsų tarptautinius įsipareigojimus ir prieštarautų kitiems Konstitucijos straipsniams? Tokia Konstitucija būtų panaši į esančias Baltarusijoje, Rusijoje ar Šiaurės Korėjoje. Politikai, diktatoriai, šalies vadovai galėtų ją perskaityti taip, kaip nori, arba tik tuos straipsnius, kurie jiems patinka, ir valdyti šalį taip, kaip jiems atrodo geriau.

Bet juk mes tokio „laisvo“ gyvenimo atsisakėme ir 1992 m. referendume patvirtinome Konstituciją, kurios esame įsipareigoję laikytis. Taigi save ir mus valdančiuosius susaistėme. O KT turi pareigą kontroliuoti, kaip pati tauta ir valstybės institucijos to laikosi. Tai taip pat įtvirtinta Konstitucijoje.

Ar „Lietuvos sąrašas“ yra tik sau tinkamos vietos Lietuvos valstybėje nerandančių inteligentų maištininkų, siekiančių išreikšti savo požiūrį į šalies Konstituciją, sambūris? Ar tai tik savimi ir aplinka nusivylę, tinkamo įvertinimo nesulaukę ar sovietmečiu turėtas privilegijas ir įtaką praradę mūsų bendrapiliečiai, savo valia pasirinkę penktosios kolonos vaidmenį?

Atrodo, kad atsakymus į šiuos klausimus Lietuvos piliečiai gerai žino. Per prezidento rinkimus už panašias Lietuvos valstybės žlugimo ir Konstitucinio Teismo panaikinimo idėjas kėlusį Naglį Puteikį balsavo 63 tūkst., arba 4,8 proc., rinkėjų. Garsiajame referendume dėl žemės „nepardavimo“ užsieniečiams dalyvavo tik 380 tūkst. rinkėjų, už antikonstitucines idėjas balsavo tik 270 tūkst., tai yra mažiau, nei pasirašė už referendumo surengimą. Dalis rinkėjų, kaip ir minėti profesoriai, nesupranta, už ką pasirašo. Taigi, nors ir penktoji kolona, bet nedidelė. Be to, sava.