- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Kas yra pinigai

Autorius: veidas.lt | 2015 02 06 @ 07:41 | Aktualūs komentarai | No Comments

Pamenu, prieš kažkuriuos prezidento rinkimus pabandžiau klausti vieno iš kandidatų: „Kas yra pinigai?“ Kaip ir tikėjausi, likau neišgirstas. Klausimas buvo per trumpas ir per daug fundamentalus.

 

Tokiu klausimu norėjau atsikeršyti už trumpą proto sumaištį, kuri ištiko patyrinėjus vieną istorinį siužetą.

O buvo taip – nesileidžiant į detales. XIX a. britus apėmė masinė mada maždaug penktą valandą po pietų gerti arbatą. Ta buvo gabenama iš Kinijos. Kadangi arbatos reikėjo daug ir greitai, buvo sukurti greitaeigiai buriniai laivai – kliperiai. Jie kursavo tarp Indijos, kur paimdavo opijaus krovinį, gabendavo jį į Kiniją, ten parduodavo narkotikus už sidabrinius pinigus, už kuriuos būdavo perkama arbata. Tada arbatžolių prikimšti kliperiai sukdavo  į Angliją.

Kadangi Kinijos uostuose pagausėjo narkomanų, šalies valdžia uždraudė opijaus importą. Anglai atsakė ginklu – 1839 m. kilo pirmasis opijaus karas. Kinai pasirašė sutartį, pagal kurią uostai atverti britų pirkliams ir, be abejo, leista prekiauti opijumi. Kinai nuolatos laužė sutartį, todėl 1856 m. kilo antrasis opijaus karas, kurį Kinija pralaimėjo.

Besigilinat į tuos istorinius siužetus, minties tėkmę sujaukė elementarus klausimas, kilęs žmogui, kurio piniginėje banko kortelė. Kam tas opijus? Kodėl į Kiniją nebuvo galima nusivežti maišų su svarais sterlingų ar doleriais, ar net ir Prancūzijos frankais? Atsakymas paprastas: tada Kinijoje galėjai ką nors nusipirkti tiktai už sidabrinius pinigus, panašius į lėkšteles ar pelenines. Reikia arbatos – būk malonus, prasimanyk sidabrinių „peleninių“.

Pastarojo piniginio sunkmečio laikais atgijo anekdotas apie žmogų, kuris užsisakė kambarį viešbutyje ir sumokėjo 100 dolerių avansą. Viešbutininkas iškart grąžino skolą tiekėjui, tas – savo kreditoriui ir t.t. Ratas apsisuko ir viešbutininkui 100 dolerių sugrįžo iš kažkokio jo skolininko. Galiausiai klientas apsigalvojo, atsiėmė šimtinę ir išvažiavo. Nors pinigams keliaujant ratu jų nepadaugėjo, kai kas susimokėjo skolas, įvykdė užsakymus ir pan. Reikalai pajudėjo, ekonomika sukrutėjo.

Tokį pasakojimą su laiminga pabaiga gal ir galima pritaikyti Šanchajaus opijaus rūkyklai, bet jei sidabrinė „peleninė“ nepataikytų grįžti į pradinį tašką, o nuklystų kur nors kitur – lauk muštynių.

Skirtumas tarp XIX a. lindynės ir šiuolaikinės įtinklintos aptarnavimo įmonės tas, kad pirmojoje pinigai išties „padengti vertybėmis“, o antruoju atveju cirkuliuoja „pinigai iš spausdinimo staklių“, kurie vis rečiau būna popieriniai.

Kiniškas „pelenines“ prisiminiau prieš kelias dienas, kada per radiją išgirdau, kaip visų galų žinovas kritikavo Europos centrinio banko sprendimą paimti „iš oro“ vieną trilijoną eurų ir laipsniškai įlieti į ekonomiką – tai vadinama kiekybiniu palengvinimu. Kritikas vis kartojo, kad tie pinigai „niekuo nepadengti“.

Kiniški sidabriniai pinigai, be kurių kadaise negalėjai pagirdyti anglų arbata, išties buvo padengti savimi pačiais – tai yra jų vertė prilygo sidabro vertei. Faktiškai būta barterinių mainų – opijus keičiamas į sidabrą, o tas keičiamas į arbatą. Tačiau „niekuo nepadengti“ pinigai gali tapti ekonomikos varikliu, o sidabrinės „peleninės“ – vargiai. Mat, norint investuoti sidabrinius pinigus, reikia jų turėti. O „niekuo nepadengtų“ pinigų galima prisispausdinti, skolinantis ne tiek „iš oro“, kiek iš ateities – viliantis, kad juos atitinkančios gėrybės bus kada nors pagamintos.

Pilietis, reikalaujantis padengti pinigus materialinėmis gėrybėmis, panašus į XIX a. kiną. Už pastarojo šimtmečio ekonomikos plėtrą, globalizaciją ir kitą gėrį tas pilietis turėtų būti dėkingas centriniams bankams, kurie „skolinasi“ pinigus iš ateities. Tiesa, ne be katastrofų.

 

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/kas-yra-pinigai

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.