Lietuvoje kas dešimtas vaikas gyvena šeimoje, kurioje nedirba nė vienas iš suaugusiųjų. Kaip tai atsilieps šių vaikų ir visos Lietuvos ateičiai?

"Veido" archyvas

Vaikai – slaptosios krizės aukos. Darbą praradusių tėvų patiriamas stresas, pasireiškiantis barniais šeimoje ir irzlumu, verčia vaiką jaustis nesaugiai

51 metų vilnietė Jūratė slaugytojos darbo neteko lapkritį. Jau maždaug penkerius metus nedirba ir Jūratės vyras. Iki šiol šeima buvo nusiteikusi gana optimistiškai, tačiau prabėgo pusmetis, santaupos bemaž ištirpo, o darbo susirasti kol kas nepavyko. Netrukus Jūratė pradės gauti bedarbio pašalpą – 650 Lt. Iš šių kelių šimtų teks ne tik sumokėti už butą, bet ir išsimaitinti trijų asmenų šeimai – sutuoktiniai augina 11 metų sūnų Joną. Vasarą, kad galėtų pragyventi, šeima išsikels į savo seną kaimo sodybą, kurioje pasisodino daržovių.

Tris kartus sumažėjus šeimos pajamoms pasikeitė visų jos narių gyvenimas – Jono taip pat. Berniukui teko pradėti valgyti nemokamus pietus mokykloje, atsisakyti atostogų prie jūros, naujo dviračio.

Tokių kaip Jonas vaikų, kurių gyvenimas staiga apsivertė aukštyn kojomis, nes jie nebegali gauti įprastų pramogų ar daiktų, – tūkstančiai. Statistikos departamento duomenimis, praėjusių metų pabaigoje net 10,8 proc. Lietuvos vaikų gyveno šeimose, kuriose nedirba nė vienas iš kartu gyvenančių šeimos narių.

Kokią žymę jų gyvenime paliks šis sunkmetis? Psichologai pabrėžia, kad viskas priklauso nuo tėvų. Deja, ne visuomet suaugusieji moka tinkamai bendrauti su savo atžalomis.

Suprastėję mokslo rezultatai – dėl prastos atmosferos namuose

Psichologai įspėja, kad daugumai šeimų didžiausia sunkmečio sukelta žala esanti ne tiek finansinė, kiek emocinė ir psichologinė. Būtent vaikai tapo slaptomis krizės aukomis, dažnai sugeriančiomis daugiau neigiamų emocijų, negu gali įsivaizduoti jų tėvai.

“Swedbank” asmeninių finansų instituto vadovės Lietuvoje Odetos Bložienės nuomone, šių dienų patirtis, įgyta sunkmečio nulemto tėvų nedarbo, vaikams ateityje gali būti netgi vertinga ir pasitarnauti priimant jau savarankiškus sprendimus. Tačiau būtina, kad tėvai ne tik pasirūpintų tuo, kaip išgyventi šį laikotarpį, bet ir tinkamai parengtų savo vaikus: kalbėtųsi su jais ir aiškintų, kodėl namie mažiau pinigų, kodėl nebegalima sau leisti vieno ar kito pirkinio, pramogų, kaip teks gyventi artimiausiu metu, ko tikisi ir ką daryti planuoja patys tėvai ir – tai labai svarbu – kuo vaikai galėtų jiems padėti.

“Svarbu, kad patys tėvai išgirstų savo vaikus ir suprastų, kaip smarkiai prie visos šeimos finansinės padėties stabilizavimo gali prisidėti visų šeimos narių nuomonės išklausymas ir sprendimų priėmimas kartu”, – pabrėžia O.Bložienė.

Kalbėtis apie sunkią padėtį su savo sūnumi stengiasi ir “Veido” pašnekovė Jūratė. Kaip į žinią, kad paskutinė šeimos maitintoja mama neteko darbo, reagavo sūnus? Jūratė pasakoja, kad iš slaugytojos 1800–1900 Lt atlyginimo šeima visuomet gyveno gana kukliai, tad sūnus niekada nebuvo lepinamas dideliais kišenpinigiais. “Kartais būna, kad Jonui prasiveržia pyktis, ir tai natūralu: “Kodėl aš negaunu pinigų, o Sauliaus mažiausi kišenpinigiai 50 Lt?” Tuomet aš klausiu, ką Saulius už tuos pinigus perka, ir išgirstu – traškučių, kokakolos. O aš sakau – jis juk išmėtė tuos pinigus, pats pagalvok, ar jam nuo to geriau. Mes nuo mažų dienų skiepijome Jonui sveiką gyvenimo būdą – įrodėme, kad gerti kokakolą nesveika”, – pasakojo Jūratė.

Prie minties, kad neteks darbo, Jūratė vaiką pratino iš anksto, nes įspėjimą apie atleidimą iš darbo gavo prieš keturis mėnesius. “Visą laiką sakydavau, kad reikia pasispausti. Kalbuosi su sūnumi kaip su suaugusiu žmogumi – pagalvojame, ko mums reikia nusipirkti, parduotuvėje leidžiu išsirinkti tik vieną prekę, kurios jis labiausiai nori”, – atskleidžia mama.

Vis dėlto Jūratė mano, kad Jonas dar labai nepajuto nepritekliaus, nes iki šiol užteko santaupų, tad pavykdavo su sūnumi susitarti. “Dabar jis kalba apie naują dviratį, o aš sakau – dar turi seną. Jis nori spausdintuvo, o aš dar raginu, kad palauktų, gal nuolaidų bus. Dar kažkaip susitariame”, – atsidūsta Jūratė.

Deja, ne visi tėvai kalbasi su savo vaikais taip kaip Jūratė. Vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys įspėja: blogiausia, jei tėvai praradę darbą apatiškai “išsijungia”, neieško darbo ir pareiškia, kad jų niekas nebedomina. Tokiu elgesiu tėvai moko vaiką, kad esant panašiai gyvenimo situacijai jis irgi gali nieko nedaryti.

“Kiekviena emocinė būsena užkrečiama. Jei abu tėvai penkis kartus pakartoja, kad tai, kas įvyko – katastrofa, vaikas supras, kad namie įvyko katastrofa. Jei norime tvarkingai auginti vaikus, turime būti atsakingi už tai, kokią žinią skelbiame. Mes to dažniausiai nemokame”, – daugiau pasisemti pozityvus požiūrio ragina psichiatras.

Užsienio psichologai pabrėžia, kad vaikai labai stipriai priklausomi nuo tėvų emocinės būklės: kai tėvai įsitempę, nuliūdę ar neiniciatyvūs, vaikams blėsta saugumo jausmas. Itin neigiamą įtaką vaikams daro ir tėvų konfliktai.

Keli užsienio mokslininkai savo tyrimais nustatė, kad tėvų darbo netekimas turi tiesioginį ryšį su pablogėjusiais vaiko mokymosi rezultatais mokykloje ir sumažėjusiu savęs vertinimui. 2009 m. pabaigoje atliktas Kalifornijos universiteto tyrimas atskleidė, kad praradusių darbą tėvų vaikai 15 proc. dažniau buvo linkę likti antrus metus toje pačioje klasėje. Čikagos universiteto viešosios politikos profesorės Alie Kalil bei Vaikų ir skurdo instituto Niujorke atstovės Kathleen M.Ziol-Guest tyrimas parodė, kad paaugliai, kuriuos augino nedideles pajamas gaunančios vienišos mamos, dažniau negu kiti vaikai mesdavo mokyklą, kai mama netekdavo darbo. Mokslininkai net ištyrė, kad vaikai, kurių tėvai buvo praradę darbą, suaugę uždirbdavo mažiau negu tie, kurių tėvai nebuvo praradę darbo.