Š

Istorija

Švietimui Sūduvoje rusų valdymo laikais neatsitiktinai „Veide“ skirta nemaža vietos: juk sakoma, kad mokyklose vyksta kova dėl vaikų sielų, o čia laimėti tą kovą mūsų naudai buvo, kaip matėme, kur kas geresnės sąlygos nei kitur (Veidas, 2015 Nr. 23). Galime sakyti, kad ji iš tiesų buvo laimėta.

Sūduvos mokyklose šimtai, o gal ir tūkstančiai jaunų žmonių užsikrėtė pasipriešinimo carizmui, nutautinimui dvasia, tapo Lietuvos patriotais ir dauguma jų liko tokie visą gyvenimą, kovojo dėl jos laisvės, dirbo jos labui. Tą patvirtina ir čekų profesoriaus Miroslavo Hrocho apskaičiavimai, atlikti pasinaudojus Bostone (JAV) išleista „Lietuvių enciklopedija“: kaip jau buvo minėta, vien Marijampolės gimnaziją baigė didesnė dalis – 68 (56 proc.) labiausiai žinomų, nusipelniusių mūsų tautinio judėjimo veikėjų ir dar po penkis išėjo mokslus Suvalkuose ir Veiveriuose.

Susumavus išeina, kad iš Sūduvos, Suvalkų gubernijos kilo net 114 (48,5 proc.) žymiausių tautinio judėjimo veikėjų, nors jos gyventojai lietuviai sudarė nepilnus 19 proc. visų mūsų tautiečių, gyvenusių Lietuvoje 1897 m. (Rusijos visuotinio gyventojų surašymo duomenimis). Gausios, visuomeniškai aktyvios, kūrybingos inteligentijos išugdymas – didžiulis, ypatingas šio krašto mokyklų, mokytojų, mokinių tėvų nuopelnas. Pagaliau ir tų pačių inteligentų – būsimų kovotojų dėl mūsų tautos teisių, o vėliau – nepriklausomos Lietuvos ministrų, mokslininkų, vyskupų, rašytojų nuopelnas, juk daugumai jų kelias į mokslo aukštumas nebuvo lengvas dėl materialinių sunkumų, dėl patirtų valdžios persekiojimų.

Žinoma, ir tokių tautiškai susipratusių inteligentų pajėgų iš tiesų buvo mažoka – jei palyginsime su kitomis laisvės siekiančiomis Rytų ir Vidurio Europos tautomis, turėjusiomis geresnes veikimo sąlygas. Tačiau kaip tik tie šio krašto mokyklas baigę Sūduvos ūkininkų vaikai, pasitelkę bendraminčius iš visos Lietuvos, XIX a. antroje pusėje sugebėjo išplėtoti mūsų tautinį sąjūdį, nors nedaug ką buvo paveldėję iš ankstesnio, bajoriškojo laikotarpio. Ypač reikia pabrėžti, kad daugiausia jų iniciatyva atsirado lietuviška periodinė spauda – sunkiomis carizmo priespaudos, lietuviško raidyno draudimo sąlygomis leidžiama greta esančioje Prūsijoje, slapta gabenama ir platinama visoje Lietuvoje.

Trumpai tariant, periodinė spauda leido pratęsti pirmąjį tautinio judėjimo etapą, išplėtoti jį – mokslinius tyrimus, skirtus mūsų tautos savitumui, jos teisėms pagrįsti, ir imtis antrojo etapo darbų – tautinės agitacijos. Natūralu, kad labiau išsilavinusiems sūduviams čia teko pagrindinis vaidmuo: jie sudarė „Aušros“ ir „Varpo“ bendradarbių, rėmėjų, vėliau pavadintų aušrininkais ir varpininkais, branduolį.

Ir šių leidinių skaitytojų dauguma tikriausiai gyveno Sūduvoje: čia būdavo išplatinama daugiausiai „Aušros“ egzempliorių. Mykolas Romeris, būsimasis profesorius ir VDU rektorius, kurį čia ne kartą teks cituoti, 1908 m. išleistos studijos apie mūsų tautinį atgimimą, iki šiol nepraradusios savo mokslinės vertės, autorius, pabrėžė: „Intensyviausia „Aušros“ įtaka buvo Užnemunėje (Suvalkų žemėse).“ Nesunku atsakyti, kodėl taip buvo: abu šie leidiniai skirti inteligentams, vien iš daraktorių žinių gavusieji jais pasinaudoti negalėjo.

Pirmiausia – apie aušrininkus, kurie save vadino Lietuvos mylėtojais. Pasak M.Romerio, „išraiškingiausias jų judėjimo bruožas buvo karštas praeities ir tautinės tradicijos garbinimas ir troškimas rasti saitus tarp jų ir tolesnio tautos vystymosi“. Istorikai aušrininkų suskaičiavo nedaug – 71: tai daugiausia palyginti jauni, 20–40 metų amžiaus žmonės. Tarp jų keturi gydytojai, devyni mokytojai, 24 tarnautojai, du teisininkai, nemažai studentų, moksleivių. Didžioji dalis, 47, – valstiečių kilmės, tik keturi bajorai, bet iš jų trys bežemiai. Daugiausiai jų gyveno Sūduvoje – dešimt, po penkis – Žemaitijoje ir Vidurio Lietuvoje, Aukštaitijoje – trys, beveik pusė – už Lietuvos ribų: Mažojoje Lietuvoje, Maskvoje, Peterburge, Varšuvoje, Rygoje.

Kaip matome, pirmąjį ir tuo metu vienintelį mūsų laikraštį pavyko išleisti tik mobilizavus vos ne visą tautiškai sąmoningą ano meto inteligentiją – kiek jos tebuvo, kur tik jos buvo galima surasti.

Kadangi „Aušra“ gyvavo neilgai, vos trejus metus, o jos misiją pratęsė „Varpas“, tai daugelis aušrininkų tapo ir varpininkais. Tačiau šis sambūris jau buvo visai kitoks, jame, pasak M.Romerio, „nebėra tiek entuziazmo bei aistros tyrinėjant bei garbinant Lietuvos praeitį, tačiau žymiai tvirtesnė politinė pozicija ir gilesnė visuomeninė ir tautinė mintis“. O tai aiškiai rodo, kad mūsų tautinis judėjimas XIX a. pabaigoje plėtojosi gana intensyviai, sparčiai žengė pirmyn.

Labai charakteringa, kad varpininkų – aktyvių bendraminčių, laikraščio bendradarbių – buvo gerokai daugiau, Kazys Grinius suskaičiavo apie 450–500, todėl ir „Varpas“ galėjo gyvuoti kur kas ilgiau, apie 16 metų (1889–1905). Varpininkai turėjo neginčijamą ideologą ir lyderį – Vincą Kudirką, kuris, nors ir poetas, idealistas, buvo ne tuščiai svajojantis, o praktiškas žmogus ir kovotojas.

Nepakriko varpininkai ir V.Kudirkai mirus – buvo gerai organizuoti, nuo 1888 m. reguliariai rengė savo metinius suvažiavimus, kuriuose dalyvaudavo nuo penkių šešių iki 40–50 žmonių ir rinkdavo centro komitetą. Tokių suvažiavimų buvo 18 – tai rodo, kad varpininkų sambūris jau turėjo formalios (nors ir nelegalios) organizacijos bruožų.

O skaitytojų („Varpo“ ir „Ūkininko“) galėjo būti apie septynis tūkstančius, nors nepamirškime, kad 1887–1890 m. jau ėjo „Šviesa“, 1889–1896 m. – „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, 1894–1904 m. – „Tėvynės sargas“, katalikiški leidiniai, gana populiarūs religingoje ano meto mūsų visuomenėje, nevengę piktai kritikuoti varpininkų spaudos. Jie taip pat subūrė nemažai bendraminčių, talkininkų, tačiau, lyginant varpininkų ir „klerikalinių judėjimų įtakas, pirmenybę tiek kokybės, tiek gilumos bei geranoriškumo kriterijų atžvilgiu derėtų atiduoti „varpininkams“. Jie buvo tikrieji pirmųjų atgimimo darbuotojų pasekėjai, kurie jų koncepciją glaudžiai susiejo su konkrečiais krašto poreikiais: jie paruošė dirvą liaudies prabudimui“.

O kokie tai buvo žmonės – tie aušrininkai ir varpininkai, svarbiausi kovotojai dėl mūsų tautos teisių? Žinoma, labai įvairūs, skirtingi: nuosaikieji ir revoliucingai nusiteikę, sūduviai, rytų aukštaičiai, žemaičiai, poetai ir būsimi profesoriai, bet vienijami vieno didelio ir bendro tikslo. Jį labai aiškiai apibūdino vienas iš varpininkų Stasys Matulaitis, pokaryje išgirdęs to meto istorikų spekuliacijas ekonomikos tema, kaltinimus V.Kudirkos ir jo bendražygių adresu: esą tautiniai sąjūdžiai kylantys buržuazijai kovojant dėl savos rinkos. Senasis varpininkas, kadaise pabuvęs ir marksistu, tada pareiškė, kad jiems nė į galvą neatėję kažkokios „savosios“ rinkos reikalai. Siekę vien tautos išvadavimo iš Rusijos imperijos gniaužtų.

Antra vertus, jie visi labai panašūs: darbštuoliai ir drąsuoliai, nebijantys imtis jokių reikalingų darbų, net ir tokių, kuriuos nedaug išmanė, nes tų išmanančiųjų dažnai nebuvo; romantikai, entuziastai, optimistai, neabejojantys šviesia mūsų tautos ateitimi, jos žygio į laisvę sėkme. Todėl jų nebaugino nei kalėjimai, nei tremtys Rusijos šiaurėje.

Taip buvo jų jaunystės metais, „Aušros“ ir „Varpo“ laikais. Vėliau kai kurie iš jų aktyvios patriotinės, visuomeninės bei politinės veiklos atsisakė, bet dėl to negalime jų smerkti – lėmė gyvenimo aplinkybės.

Daugelis aušrininkų ir varpininkų, be abejo, visiems gerai žinomi: Jonas Jablonskis, K.Grinius, Antanas Smetona, Jonas Biliūnas, Petras ir Jonas Vileišiai, Maironis, Vaižgantas. Prisiminkime dar keletą rečiau minimų, bet taip pat daug nuveikusių, – nors ir tokių yra tiek, kad tenka atsirinkti, kurių gyvenimo kelias galėtų būti įdomesnis šių dienų skaitytojui.

Pradėkime nuo „Aušros“ redaktorių, kurie dažnai keitėsi: iš pradžių šį darbą atliko J.Basanavičius, pats svarbiausias aušrininkas. Bet jam gyvenant toli, Bulgarijoje, Čekijoje, tą daryti buvo per sunku. Laimei, čia į pagalbą atėjo tautiečiai, gyvenantys Mažojoje Lietuvoje, – lietuvininkai, jau turintys leidybinio darbo patirties. Tai Jurgis Mikšas (1862–1903), gimęs dabartiniame Šilutės rajone, mokydamasis Tilžės gimnazijoje šiek tiek nutautėjęs. Bet vėliau aušrininko poeto Andriaus Vištelio (1837–1912) paveiktas išmoko spaustuvininko amato, „kad būtų naudingas lietuviams“. Redagavo, o 1885–1886 m. ir leido „Aušrą“ – Tilžėje buvo įsigijęs leidybos įmonę, išleido joje ir 22 lietuviškas knygas.

Kitas nusipelnęs lietuvininkas – Martynas Jankus (1858–1946), gyvenęs Bitėnuose (taip pat Šilutės rajonas), aktyvus visuomenininkas, kovotojas prieš Mažosios Lietuvos germanizaciją, už jos susijungimą su Didžiąja. Atsakingas lietuviškos periodikos redaktorius, leidėjas, be kitų laikraščių, – ir „Varpo“, „Ūkininko“, draudžiamos spaudos leidimo ir platinimo organizatorius. Už tai daug kartų kaizerio valdžios baustas, praradęs net savo ūkį. Jo biustą matome Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Kaune – greta pačių žymiausių mūsų tautiečių paminklų.

O Juozas Adomaitis (1859–1922), pasirašinėjęs Šerno slapyvardžiu, ne tik kartu su V.Kudirka ir Jonu Gaidamavičiumi įkūrė „Varpą“, bet ir buvo pirmasis jo redaktorius, nes jau buvo dirbęs lenkų spaudoje. Kilęs nuo Šakių, baigęs šešias Marijampolės gimnazijos klases, vėliau tarnavęs valdininku Varšuvoje, ten ir įsitraukė į draugijos „Lietuva“ veiklą. 1890 m. varpininkams pradėjus leisti dar ir „Ūkininką“, jam teko kraustytis į Ragainę ir tvarkyti abu laikraščius, daug jiems rašyti: „J.Adomaičio straipsniai, paskelbti „Varpe“, yra vieni geriausių to meto lietuvių publicistikoje, jie padėjo laikraščio skaitytojams ir visai mūsų tautai teisingai orientuotis labai sudėtingu ir pavojingu jos istorijos laikotarpiu.“

Bet tas truko neilgai: redaktorių, nelegaliai gyvenantį, ėmė gainiotis ir rusų, ir vokiečių policija – kaip Rusijos šnipą. 1895 m. jam teko sprukti į JAV, Čikagą. Ten jis redagavo laikraštį „Lietuva“, parengė 17 mokslo populiarinimo knygų, kurios tada buvo svarbus žinių šaltinis, ypač iš gamtos mokslų srities, ir JAV, ir gimtinėje gyvenantiems mūsų tautiečiams. Jų autorius tapo populiarus, žinomas tarp mūsų išeivijos, deja, ekonominei depresijai kilus liko be pragyvenimo šaltinio, žuvo po miesto transporto ratais. Ant jo antkapio parašyta, kad „atgimstančiai lietuvių tautai jis atidarė pasaulio mokslo knygas“.

J.Adomaičio įpėdinis „Varpe“ ir „Ūkininke“ buvo Jonas Kriaučiūnas (1864–1941), taip pat iš Šakių krašto, Suvalkų gimnazijos auklėtinis. Dėl ligos nutraukus studijas Maskvos universitete jo laukė karo tarnyba, kurios pavyko išvengti perėjus Prūsijos sieną ir Tilžėje gavus darbo – ten leidžiamų lietuviškų knygų korektoriumi. Todėl ir redaktoriaus darbas jam nebuvo sunkus, jį dirbo net penkerius metus – kol dėl gyvenimo svetima pavarde ėmė persekioti vokiečių policija. Teko grįžti namo, atlikti karo prievolę, bet ir po to valdžia jo nepaliko ramybėje: laikė kalėjime Kaune, Peterburge, o po to ištrėmė į Taliną.

1904 m. grąžinus spaudą prireikė redaktorių jau legaliam „Vilniaus žinių“ dienraščiui, ir J.Kriaučiūnas čia darbavosi kartu su Povilu Višinskiu bei J.Jablonskiu, nors ir nelabai su jais sutarė. Kivirčijosi dėl politikos: P.Višinskis priklausė kairiesiems varpininkams, o J.Kriaučiūnas – dešiniesiems. Galimas daiktas, jam pirmam kilo mintis 1905 m. sušaukti tautiečius į Seimą Vilniuje: parodyti, kad jie yra sąmoninga tauta. Prisidėjo prie lietuvių vilniečių kovos dėl teisės bažnyčiose melstis gimtąja kalba. Sulaukė Lietuvos nepriklausomybės, bet aukštu pareigūnu netapo. Mūsų valdžia jam paskyrė pensiją – kaip nusipelniusiam tautos kovoje dėl laisvės, joje nekentėjusiam.

Dar vieno redaktoriaus – varpininko S.Matulaičio (1866–1956), skaitytojui jau girdėto, gyvenimo kelias buvo ypač vingiuotas. Jis gimė dabartiniame Marijampolės rajone, pasiturinčių ūkininkų – 45 ha savininkų šeimoje. Baigęs Marijampolės gimnaziją ir 1891 m. medicinos mokslus Maskvos universitete, grįžo į Lietuvą pasiryžęs ne tik gydyti tautiečius, bet ir juos šviesti, kelti jų tautinę sąmonę – juk dar gimnazijoje skaitė „Aušrą“. Pabandė verstis gydytojo praktika keliuose Sūduvos miesteliuose, ilgiau apsistojo Pilviškiuose, kur rado bendraminčių, įsitraukė į visuomeninę veiklą. Bendravo su P.Višinskiu, Žemaite, redagavo „Ūkininką“, rašė jam ir „Varpui“ eilėraščius, apysakas, straipsnius literatūros, politikos, medicinos klausimais. 1896 m. buvo vienas iš Lietuvos socialdemokratų partijos įkūrėjų, 1898 m. turėjo keliauti į tremtį Komijoje. Grįžęs Vilniuje redagavo socialdemokratų leidinius, tapo komunistu. Nepriklausomojoje Lietuvoje mokytojavo Marijampolėje, pakliuvo į kalėjimą. 1925 m. pasitraukė į TSRS, gyveno Minske, dirbo mokslinį darbą istorijos srityje. Parengė studijas „1863 m. Lietuvoje“ (1933 m.) ir „Lietuvių tautinio pasiliuosavimo judėjimas ir jo klasinė esmė“ (1935 m.), už tai buvo išrinktas Baltarusijos mokslų akademijos akademiku. 1937–1945 m. praleido lageriuose Kazachstane, liko gyvas turbūt tik todėl, kad ir ten dirbo gydytoju. Po to grįžo į Vilnių, dirbo Istorijos institute.

Juozas Bagdonas (1866–1956) – dar vienas žymus varpininkas gydytojas, Marijampolės gimnazijos auklėtinis, ten iš Petro Kriaučiūno ir „Aušros“ visam gyvenimui gavęs patriotizmo pamokų. Studijuodamas mediciną Varšuvoje dalyvavo V.Kudirkos įkurtos draugijos „Lietuva“, persikėlęs į Maskvos universitetą – lietuvių studentų draugijos veikloje. Nuo 1892 m. dirbo gydytoju Naumiestyje, prie pat Rusijos ir Vokietijos sienos, rašė „Varpui“ ir „Ūkininkui“, platino draudžiamą spaudą. Už tai buvo persekiojamas, grėsė tremtis Rusijos šiaurėje. Išvengė jos persikeldamas į Prūsiją, kur V.Kudirkai mirus perėmė „Varpo“ ir „Ūkininko“ redagavimą. Tačiau netrukus vėl turėjo kraustytis, gyveno Anglijoje, Prancūzijoje, labai daug nuveikė organizuodamas lietuvių skyrių 1900 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje. Nepriklausomojoje Lietuvoje dirbo Sveikatos apsaugos departamento direktoriumi, o įsikūrus universitetui Kaune – jo profesoriumi, studentų labai gerbiamu ir mylimu. Organizavo kovą su girtavimu, 1935 m. įkūrė Lietuvos blaivinimo sąjungą ir jai vadovavo, redagavo jos žurnalą „Blaivybė ir sveikata“. Kad ir labai nebejaunas būdamas, 1944 m. vasarą pasitraukė į Vakarus, gyveno JAV, bet paprašė mirus palaidoti jį tėviškėje, Naumiestyje, greta tėvų ir bendražygio V.Kudirkos. Šis jo noras buvo įvykdytas 1979 m.

Tarp aušrininkų bei varpininkų buvo nemažai ir teisininkų, nes tik jie ir medikai tada galėjo gauti darbo Lietuvoje, ir tai ne visada. Prisiminkime vieną iš jų, Petrą Leoną (1864–1938), taip pat Marijampolės gimnazijos ir P.Kriaučiūno auklėtinį. Jis buvo kilęs iš gausios Veiverių valsčiaus ūkininkų šeimos, mokslus Maskvos universitete ėjo kartu su J.Kriaučiūnu, J.Jablonskiu, S.Matulaičiu. Liūto slapyvardžiu „Varpui“, „Ūkininkui“ rašė straipsnius teisės, ekonomikos klausimais. Tačiau 1899 m. gavęs diplomą Lietuvoje galėjo dirbti neilgai, 1893–1905 m. gyveno ir dirbo Taškente. Grįžęs į Lietuvą apsigyveno Kaune, įsitraukė į tautiečių visuomeninę veiklą, 1907 m. buvo išrinktas į Rusijos Valstybės Dūmą. Nepriklausomoje Lietuvoje buvo vidaus reikalų, teisingumo ministras, teismų santvarkos kūrėjas, daugelio svarbių įstatymų autorius. Nuo 1922 m. – Lietuvos universiteto profesorius, Teisės fakulteto dekanas.

Dar reikėtų prisiminti varpininką Andrių Bulotą (1872–1941), taip pat žymų visuomenės veikėją, teisininką, Dūmos deputatą, aktyvų Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvį, sušaudytą saviškių karo pradžioje; taip pat žymų varpininką Joną Jurgį Bulotą (1855–1942) – veterinarijos gydytoją, Lietuvos kariuomenės generolą. Pagaliau Vincą Mickevičių-Kapsuką (1880–1935), Marijampolės gimnazijoje mokytojo Vinco Staniškio nukreiptą į lietuvišką veiklą, 1902–1903 m. dirbusį „Varpo“ redakcijoje, rašiusį jam patriotinius straipsnius, labai aktyvų 1905 m. revoliucinių įvykių dalyvį, vėliau tapusį marksistu, Lietuvos komunistų lyderiu, mūsų nepriklausomybės priešu, bet, anot Vaižganto, iki galo taip ir nepraradusį nei patriotizmo, nei žmoniškumo.

Kaip matome, sūduvių nuopelnai mūsų periodikos leidyboje, o kartu – ir laisvės kovoje yra didžiuliai. Bet tai nereiškia, kad spaudą leido jie vieni. Anaiptol, jiems į pagalbą atėjo visų Lietuvos regionų inteligentija – dėl to ta spauda taip padėjo mūsų tautiečiams vienytis, pasijusti vienos tėvynės Lietuvos sūnumis ir dukromis.

Labai aktyvus „Aušros“ ir „Varpo“ bendradarbis buvo Žemaičių bajoras Mečislovas Davainis-Silvestraitis (1849–1919), kilęs iš Raseinių apskrities. Jis nuo pat jaunystės rinko tautosaką – liaudies dainas, pasakas, vėliau ėmė skelbti jas lietuvių ir išvertęs – lenkų spaudoje. Pats rašė eilėraščius, straipsnius, 1905 m. įsikūrė Vilniuje ir tapo aktyviu kovotoju dėl tautiečių teisių šiame mieste, ypač bažnyčiose. Rūpinosi, kad sulenkėję mūsų bajorai grįžtų prie savo tautos, buvo vienas iš Lietuvių mokslo draugijos steigėjų. Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

O kitam žemaičiui net teko kurį laiką redaguoti „Varpą“, kai J.Bagdonas turėjo gelbėtis nuo Prūsijos žandarų iškeliaudamas į JAV. Tai Jurgis Šaulys (1879–1948) iš Švėkšnos valsčiaus, parašęs daug straipsnių ir „Varpui“, ir „Ūkininkui“. Už lietuviškos spaudos platinimą pašalintas iš Kauno kunigų seminarijos. 1912 m. filosofijos daktaro laipsniu baigė Berno universitetą. Vėliau aktyviai dalyvavo kuriant mūsų nepriklausomą valstybę, pasirašė istorinį Vasario 16-osios aktą. Dirbo diplomatinį darbą – atstovavo Lietuvai Vokietijoje, Šveicarijoje, Lenkijoje.

Nemažai talkininkų mūsų spauda sulaukė iš Rytų Lietuvos. Tai visų pirma jau minėtas J.Gaidamavičius (1860–1911), alantiškis, kilęs iš dabartinio Molėtų rajono, V.Kudirkos studijų draugas, padėjęs jam tapti Lietuvos, o ne Lenkijos patriotu ir atsirasti Varšuvos studentų draugijai „Lietuva“, išrinktas jos pirmininku, parašęs įžanginį programinį straipsnį „Varpo“ pirmajam numeriui, ne vieno straipsnio, taip pat stambios, tiesa, likusios nebaigtos apysakos „Antanas Valys“ autorius. Baigęs Varšuvos universitetą jis gydė žmones tėviškėje, vėliau toli nuo jos – Taškente, kur kaip karo gydytojas net iškopė į generolus. O gyvenimą baigė vėl savame krašte – Alantoje.

„Aušrai“ rašė, ją platino ir rėmė du žymūs kunigai – lietuvybės gynėjai Vilniaus krašte. Tai Silvestras Gimžauskas (1845–1897), anot Vaižganto, „labiau už kitus apsišvietęs, didelės išminties vyras“, ir Aleksandras Burba (1845–1898). Abu jie labai nukentėjo dėl savo lietuviškos veiklos ir nuo caro valdžios, ir nuo savosios dvasinės vyresnybės, pastarasis net turėjo emigruoti į JAV, kur tęsė patriotinę veiklą.

Bet tai dar ne visas pasakojimas apie aušrininkus ir varpininkus, keletą jų, ypač nusipelniusių, priminsime kituose „Veido“ numeriuose.

Jonas Rudokas