Žurnalistės Rūtos Grinevičiūtės-Janutienės knygos „Dinastija. Landsbergių išgyvenimo istorija“ pasirodymas sutapo su tragiškais įvykiais Paryžiuje.

Žodžio laisvė Paryžiuje ir Vilniuje suvokiama ir vertinama skirtingai. Tai suprantama ir pateisinama. Prancūzijos revoliucijos, Apšvietos epochos lopšys Paryžius, nors patyręs Adolfo Hitlerio pažeminimą ir šiandien išgyvenantis ekonominio nuosmukio laikus, tebėra viena įdomiausių pasaulio vietų gyventi laisvės ištroškusiam europiečiui.

Vilnius, praradęs savo LDK laikų multikultūriškumu grįstą vidinį konkurencingumą ir dviem amžiams virtęs atsilikusios Rusijos imperijos provincija, XXI a. dvelkia politikos ir visuomeninio gyvenimo provincialumu net ir po 25 laisvės metų. Laisva Lietuva ir šiandien ginasi nuo Rytų, bandydama drausti rusiškus kanalus, užuot sau ir kitiems leidusi iš jų propagandinio kvailumo bei atsilikimo šaipytis ir taip brandinti savo pilietinę savivoką.

Lietuvos politinis elitas, užuot susitaikęs su savo išskirtine viešųjų asmenų padėtimi ir prisitaikęs gyventi demokratijos sąlygomis, atvirai demonstruoja neapykantą laisvam žodžiui. Mūsų politikai vieningai gina prancūzų karikatūristų teisę šaipytis iš visų ir iš visko, bet savo nuolatiniams kritikams yra neatlaidūs.

Prof. Vytautas Landsbergis suskubo žurnalistę R.Grinevičiūtę pavadinti „rašliavos melage“: „<…> melagė „tyrinėtoja“ pasirankioja, kas nekliūtų jos rezgamai užuominų ir spėlionių klastotei, ir tai metodas, kurio negalima vadinti nei tyrimu, nei žurnalistika. Veikia – abi seniausios pasaulyje profesijos, lengvai sudėtos į daiktą.“

Perskaičiusiems naujausią žurnalistės knygą, kuri persunkta aistra atskleisti didžiausią Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo paslaptį – prof. V.Landsbergio bendradarbiavimą su KGB, teks nusivilti, nors kiekviena knygos eilutė alsuoja galima tokia atomazga ir skaitytojams su detektyvo įtampa yra tam ruošiamas.

Didžiosios atomazgos nėra. Nors žurnalistė savo vasaras pardavė Lietuvos ypatingajam archyvui, ten tokio bendradarbiavimo įrodymų jai rasti nepavyko. Žurnalistė knygoje neslepia savo nusivylimo, ir tokia „nereikšminga“ detalė, kad tokių faktų tiesiog nėra, interpretuojama tik vienu būdu – daroma prielaida, jog kažkas profesoriaus bylą išsivežė į Maskvą ir iki šiol saugo po devyniais užraktais. Nors argumentų, kodėl Kremliui reikėtų slėpti didžiausio Kremliaus priešo ir nepailstančio kritiko paslaptį, nėra.

Nėra atsakymų ir į daug kitų klausimų, kuriuos diktuoja logika. Bet kam tie klausimai ir logika, jei svarbiau tikėjimas, prielaidos, faktų nepaisančios išvados. Taigi, nors žurnalistinis tyrimas nesėkmingas, knyga vis vien parašyta ir išleista.

Tačiau knygoje apskritai yra daug, matyt, iki šiol neskelbtų faktų. V.Landsbergis-Žemkalnis parašė laišką aukštam nacistinės Vokietijos pareigūnui Alfredui Resenbergui. Ar kas galėtų pasmerkti tėvą, kuris gelbsti savo sūnų Gabrielių, prof. V.Landsbergio brolį? Ar tikrai moteris išeina pas kitą vyrą todėl, kad jis vyriškesnis ir gražesnis? Autorė moteris tai tikrai turėtų žinoti.

Niekam nepavyks sumenkinti prof. V.Landsbergio asmeninio indėlio į Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo procesą. Laisvės šauklio atkaklumas ir nuoseklumas yra neišdildomai įrašytas į mūsų valstybės istoriją. Niekas kitas taip aiškiai nenubrėžė takoskyros tarp autonomininkų ir nepriklausomybininkų. Bet aklai jam besimeldžiantys bei trokštantys sudievinti turi žinoti ir tai, kas beveik įrodyta R.Grinevičiūtės knygoje: prof. V.Landsbergis nebuvo atkaklus disidentas, sovietmečiu nekovojo prieš sovietų valdžią, o ja naudojosi savo karjerai ir gyvenimo gerovei užsitikrinti. Kaip ir dauguma kitų lietuvių, kurie nebuvo jokie disidentai ir nuolat ieškojo būdų prisitaikyti prie sovietinio režimo ir išgyventi. Matyt, tai ir yra vienintelė šios knygos tiesa.

Tiems Lietuvos patriotams, kurie valstybę ir jos veikėjus suvokia taip, kaip vyresnioji karta suvokia didingą šapokišką Lietuvos istoriją, jau, matyt, niekas nepadės. Tauta iki šiol nelabai nori žinoti, kad tautos paminklą Gedimino pilies bokštą tarpukariu atstatė ne lietuviai, o lenkai, Trakų pilis atstatyta sovietmečiu. Nenorima matyti ir žinoti istorijos, kurią teko patirti Lietuvos valstybei ir jos žmonėms, plėšiamiems ir prievartaujamiems tų, kurie eina iš Vakarų į Rytus ar iš Rytų į Vakarus. Lietuvoje buvo visko, ne tik didvyriškumo, bet ir prisitaikėliškumo – elgtasi labai žmogiškai, tiesiog siekta išgyventi.

Knygoje nėra pateikta jokių įrodymų, kad prof. V.Landsbergis ar jo šeimos nariai bendradarbiavo su naciais ar KGB, kad turi vilą Šveicarijoje. Pigus masalas lengvatikiams ir negebantiems ar nenorintiems atskirti klausimo nuo teiginio yra ir knygos viršelio antraštė. Autorė sąžiningai praleido archyvuose daug valandų, ieškodama sensacijų. Matyt, savo mokytojo „Durnių laivo“ autoriaus Vytauto Petkevičiaus įkvėpta ji pasirinko knygos viršelio antraštes, taip šį savo publicistikos veikalą priskirdama lengvo turinio žanrui, kai spėlionių ir nuomonių daug daugiau nei faktų. Todėl jos knyga artėja prie lengvo turinio literatūros ir tolsta nuo publicistikos.

Bet ir tokia žurnalistika bei publicistika visuomenei turi vertę. Jei palaikome Paryžiuje leidžiamą „Charlie Hebdo“ – visas šio karikatūrų žurnalo patyčias, įžeidimus, gero skonio ribų nebuvimą, nepagarbą tikintiesiems, turime vertinti ir R.Grinevičiūtės žurnalistiką. Brutaliai sušaudyti paryžiečiai žuvo už savo požiūrį į žodžio laisvę, apsisprendimą būti libertarais, hedonistais, anarchistais, tačiau šviesiais, savo gyvenimu ir teise kurti besidžiaugiančiais žmonėmis. Prancūzijoje karikatūromis, satyra reiškiasi tikroji nuomonių laisvė. Ir net nematant čia didelės žurnalistinės ar kultūrinės vertės reikia kovoti, kad tie žmonės, kurie už savo laisvę sumokėjo didžiausią kainą – gyvybę, teisę į laisvę perduotų kitiems. Kas turi teisę nuspręsti, kas juokinga, o kas ne? „Charlie Hebdo“ žurnalistai laikė savo misija teigti, kad satyra neturi jokių ribų.

Kas bendra tarp R.Grinevičiūtės žurnalistikos ir Paryžiaus karikatūristų? Ir Paryžiuje, ir Vilniuje klesti žodžio laisvė. Todėl turime panašiai vertinti ir R.Grinevičiūtės žurnalistiką, kuri pilna spėlionių, užuominų, minčių ir pastraipų eklektikos, asmeninėmis nuoskaudomis grįsto pykčio ir neapykantos savo knygos herojams. Nors kokybė tik trečiarūšė, suklys tas, kuris ją pripažins visiškai nevertinga. Tokia publicistika geriau negu nieko. Ypač Lietuvoje, kur retas besugeba perskaityti daugiau nei kvailą, su turiniu nieko bendro neturinčią antraštę interneto naujienų portale, ar ilgesnį nei vieno puslapio tekstą. Kiek dar turime leidinių ir žurnalistų, kurie galėtų sau leisti darbą archyve, kada ieškoma dokumentų, kurių egzistavimu, nors ir klaidingai, tikima? Džiaukimės tuo, ką turime.

Joks Lietuvos politikas, juolab patriarchas, nieko nepadarė, kad Lietuvos žurnalistika būtų aukšto lygio. Priešingai – buvo nuosekliai ir uoliai veikiama, kad to nebūtų. Todėl dabar tenka susitaikyti su tokia, kokią turime. Ir laukti geresnių laikų.