Sausio 7-osios teroro aktai Paryžiuje sukrėtė pasaulį ne mažiau kaip 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykiai Niujorke. Kultūrinės, socialinės, istorinės islamistų smurto Europoje ir JAV priežastys panašios į neišnarpliojamą prieštaravimų mazgą.

Rima Janužytė, Aušra Lėka, Vaiva Sapetkaitė
Lassana Bathily šiomis dienomis teisėtai tapo Prancūzijos didvyriu. Iš Malio kilęs 24-erių musulmonas, žydų košerinio maisto parduotuvės Paryžiaus priemiestyje pardavėjo padėjėjas, išgelbėjo pirkėjus žydus nuo kito musulmono, tiesa, galima sakyti, jau prancūzo, mat teroristas Amedy Coulibaly gimęs Paryžiaus priemiestyje.
Teroristai žydų parduotuvėje paėmė įkaitų, paskui keturis jų, tarp jų vieną musulmoną, nužudė. O L.Bathily parduotuvės šaldytuvo patalpoje paslėpė šešis apsipirkti užsukusius žydus ir, sugebėjęs ištrūkti iš parduotuvės, suteikė policijai vertingos informacijos, kuri padėjo išlaisvinti įkaitus. L.Bathily išgelbėjo mažiausiai penkiolikos žmonių gyvybę.
Beje, musulmonų teroristų auka tapo dar vienas musulmonas: beginklis ant žemės pargriautas policininkas Ahmedas Merabetas buvo nušautas prie „Charlie Hebdo“ redakcijos.
Prancūziškojoje rugsėjo 11-ojoje, kaip spėjo apžvalgininkai pakrikštyti teroro aktus Prancūzijoje, multikultūralizmo, regis, daugiau nei civilizacijų ar religijų karų, ko taip įnirtingai šiandien ieško Marine Le Pen ir kiti ultradešinieji radikalūs Europos politikai.
Paryžiuje nemažai civilizuoto pasaulio valstybių vadovų pirmą kartą taip vieningai susikibo rankomis milijoninės minios priešaky – tai žinia teroristams, kad nesiduos įbauginami ir neleis supriešinti musulmonų su kitų religijų žmonėmis ar imigrantų su valstybių senbuviais.
Vis dėlto kyla nemažai klausimų: kodėl Europą ir JAV, deja, jau reguliariai sukrečia siaubingi teroristų išpuoliai, kurių vienoje pusėje – vakarietiškų vertybių išpažinėjai, o kitoje – islamą išpažįstantys asmenys?

Kas bendro tarp terorizmo ir imigracijos

Teroro išpuolių Prancūzijoje aukų ir budelių biografijos – tarsi šios šalies multikultūralizmo paveikslas: Prancūzijoje gyvena didžiausia Europoje žydų ir didžiausia Europoje musulmonų bendruomenė. Imigrantas musulmonas čia gali dirbti žydų parduotuvėje, kurios savininkas neprieštarauja, kad laikydamasis savo religijos normų jis ir darbe kniūbsčias puola melstis, kai tam ateina laikas. O Paryžiuje gimęs kitas musulmonas gali pakelti ranką prieš savo gimtą valstybę, jos žmones, taip pat ir musulmonus.
Prancūzai prie vyno taurės pripažįsta, kad tautų katilas Eiffelio bokšto papėdėje – dalis kainos  už šalies ilgametę kolonijinę politiką (nors kolonijomis dabar nebevadinama, Prancūzija vis dar turi ir užjūrio teritorijų). Vis dėlto daugiausiai tautų, rasių ir religijų čia sutraukė šios valstybės tolerantiška imigracinė politika, greta to – gerovė, kuria prancūzai gana dosnia socialine parama dalijasi su imigrantais.
Nenuostabu, kad po teroro išpuolių Paryžiuje kyla diskusijos, jog multikultūralizmas ir tam tikros imigrantų bendruomenės mažina valstybės bei visuomenės saugumą. „Tačiau tiesiogiai susieti imigraciją ar islamą su terorizmu būtų nelabai teisinga nei imigrantų, nei musulmonų, nei saugumo politikos atžvilgiu. Labiau reikėtų kalbėti apie tam tikrų migrantų grupių socialinę atskirtį, kuri sudaro galimybes užverbuoti labiausiai pažeidžiamus žmones, kad jie darytų negerus darbus“, – tokios pozicijos laikosi migracijos procesų tyrėjas Socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas dr. Karolis Žibas.
Vis dėlto negalima nematyti ir to, kad didžiausi pastarojo laikotarpio teroro išpuoliai vakarietiškose šalyse, pradedant 2001-ųjų rugsėjo 11-ąja Niujorke, turėjo civilizacijų ir religijų karų požymių: visi įvykdyti musulmonų, išskyrus norvego Anderso Behringo Breiviko 2011 m. išpuolį, kai jis, neva priešindamasis Norvegijoje įsitvirtinančiam multikultūralizmui, nužudė 77 žmones. Kiekvienas toks išpuolis buvo palydėtas diskusijų apie imigraciją ir jos taisyklių griežtinimą.
Vis dėlto K.Žibas siūlo pabandyti atsakyti į klausimą, ar sprogimai Londono metro ir autobusuose, teroro aktai Niujorke ir Paryžiuje įvyko dėl to, kad musulmonai nepatenkinti šių šalių imigracijos politika, ar kad „Islamo valstybė“ nepatenkinta Didžiosios Britanijos, JAV ir Prancūzijos užsienio politika ir tam tikrais jų kariniais veiksmais Irake bei Sirijoje?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-01-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.