- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Kaip prasčiokai pagimdė naują Lietuvą

Autorius: veidas.lt | 2015 05 21 @ 09:19 | Redakcijos blogas | 5 Comments

 

Pragyvenus 25 nepriklausomybės metus jau reikėtų žengti iš prasčiokų Lietuvos į civilizuotos valstybės gyvenimą, bet tokio kokybinio šuolio dar teks palaukti. Kol prasčiokai dominuoja viešojoje erdvėje, politikoje, versle, žiniasklaidoje, o jų karštligiškas uždarbio siekimas bet kokia kaina, akiratis ir kultūriniai poreikiai yra daugumos lietuvių gyvenimo siekinys – ir toliau niokosime savo valstybę su ne mažesniu įniršiu ir talentu kaip mūsų buvę okupantai. Prasčiokų akiratis taip ir neperžengė jų uždarbio ribų.

Profesorės Viktorijos Daujotytės aprašyti prasčiokai pagimdė naują Lietuvą: „Praradę daug kraujo ir daug aukštesnės dvasios atsargų (ypač pokariu), likome suprasčiokėję. Prasčiokas yra savanaudis, net praturtėjęs neįgyja platesnio mąstymo. Kultūra nenusiperkama, brangiausi bilietai į įžymybių koncertus ir spektaklius nieko negarantuoja.“ („Nerimas 2. Tautiškumas ir demokratija: tikros ir apgaulingos formos“)

Bulvarinėje žiniasklaidoje kasdien skaitome nesiliaujančius, paviršutiniškus, tik sensacingumo lygmenį gebančius pasiekti poterius apie Lietuvos pirmavimą visame pasaulyje pagal savižudybių kiekį, trečią vietoje Europoje pagal santykinį kalinių skaičių, apie lietuvius, kurie žiauriausiai elgiasi su savo vaikais, apie prastus Lietuvos universitetus, kvailus politikus ir menkaverčius blogai apmokamus darbus, apie žemdirbius, kurie amžinai verkia, kad ES moka per mažai, nebandydami savęs paklausti, o kodėl apskritai moka ir už ką.

Šią kasdieninę bulvarinio detektyvo „dramaturgiją“ bet kokia kaina turi išlaikyti ir palaikyti bulvarinė žiniasklaida ir populistiniai politikai. Pirmoji – dėl to, kad tik „dramatizmas“ jaudina ir prikausto prasčiokų dėmesį, antrieji – todėl, kad kasdien reikia kaip nors pateisinti savo buvimą politikoje ir valdžioje, o tam geriausiai pasitarnauja ne sunkūs, metodiški, gerai parengti sprendimai, bet skambūs pažadai ir aklas visų oponentų menkinimas.

Bulvarinė žiniasklaida ir populistinė politika – tai dvi to paties nuodingo medžio šakos, ant kurių nutūpęs kiekvienas paukštis yra užkrečiamas destrukcija, agresija, nusivylimu, nepamatuotais lūkesčiais. Ir tas sėklas gerai žinomu fiziologiniu būdu su dideliu entuziazmu platina kitų sąmonėje. Jiems niekas nėra svarbu – svarbūs tik jie patys, jų saviraiška: skambi ir primityvi, bet girdima ir priimama su dideliu susidomėjimu. Jiems suvokiamas tik vienas būdas išsilaikyti viešojoje erdvėje: psichoanalitiko Raimundo Milašiūno įvardytu būdu – „išsivemiant“. Sukarikatūrinus žodžio laisvę, atsisakius bet kokios atsakomybės, kultūrinių įsipareigojimų, atsivėrė plačios ribos modernių technologijų taikymui ir pritaikymui, paverčiant žmogų vartotoju ir uždarbio įrankiu.

Skaitymo ir rašymo pasaulyje gyvenanti prof. V.Daujotytė dalinasi savo įžvalgomis: „… šiuolaikiniame žmogaus pasaulyje daug kas paradoksalu. Kartais paradoksai gilūs, sunku juos suvokti, o kartais – pačiame paviršiuje. Kad ir televizijos veikimas: atrodo, kad žiūrime ne pramoginę, ne popsinę laidą, o ji visa persmelkta reklamos, jei net likusios už kadro. Reklamos vis daugėja, reklama tampa pagrindine postmoderniojo ir postpostmoderniojo pasaulio komunikacija. Reklaminio, tiesioginio ir paslėpto, persmelkimo būdu televizija kaip prekę parduoda mus rinkodarai, prekybai dešromis ir skūromis, kvepalais ir smilkalais, sauskelnėmis ir šlapkelnėmis. Mūsų sąmonė yra prekė, vaizdų industrija turi gaminti vis pagaulesnius pinigus, vis įmantriau juos slėpti po kokiomis nors skraistėmis, kad kuo daugiau žmonių nupirktų (pirkimų sėkmę rodo reitingai) ir čia pat parduotų.“

Bulvarinė televizija, greitaeigis internetas mūsų sąmonę pavertė rinkodaros priedėliu. Todėl net ir žmogui susirgus pavojinga ir dažnai mirtina liga, užuojautą ir palaikymą pakeičia dar didesnio informacinio šlamšto kimšimas į nereiklaus žiūrovo galvą. Vyrauja šiukšlių kratinys, kuris sukonstruotas kaip jokios nuovokos apie aptariamus dalykus neturinčių asmenų įvairiausi pasisakymai ar „išmintis“, kurią reiškiantys politikai vardan pasirodymo televizijoje gali stovėti ant užpakalinių letenų kaip cirko meškos dėl gabaliuko cukraus. Tautai cirkas patinka.

Taip jau nutiko, kad technologinė pažanga pralenkė mūsų intelektualinį, dvasinį, kultūrinį išsivystymą ir technologijos pradeda dominuoti viešajame gyvenime kaip prasčiokų, chamų ir psichinių sutrikimų turinčių asmenų saviraiškos laisvė, užgožianti ir naikinanti bet kokį kultūringesnį žodį ar vaizdą. Ne mes naudojamės informacine erdve, kad būtume laisvesni, kūrybingesni, o mumis naudojamasi tam, kad žiniasklaidos kūrėjai ir savininkai manipuliuodami mūsų dėmesiu gerai uždirbtų. Psichoanalitikas R.Milašiūnas įsikišo į prasčiokų ginčus dėl patyčių teisės vadintis žodžio laisve – kitaip tariant, tyčiotis ar nesityčioti viešojoje erdvėje iš savo oponentų pateikiant ~argumentum ad personam~. Psichoanalitikas priminė, kad tokia tarsi ant sovietinio viešojo tualeto sienų reiškiama laisva nuomonė nelabai skiriasi nuo to, kas aprašyta psichiatrijos vadovėlio skyriuje, kuriame nušviečiama paranoja.

Kriminalinę muilo operą kasdien sukantis, tik milžiniško bulvarinės žiniasklaidos dėmesio palaikomas Viktoras Uspaskichas sugeba išlaikyti dėmesio centre tai, kas turėtų būti informaciniame šiukšlyne. Jo sukurtos ir valdomos kriminalinės kišeninės politinės partijos ministro nuėmimas vien tam, kad būtų pastatytas naujas bulvarinėje žiniasklaidoje tampa daug svarbesne žinia nei metinė premjero Algirdo Butkevičiaus veiklos ataskaita parlamente. Taip bulvarinė žiniasklaida ir kriminalinė politika viešąjį gyvenimą verčia karikatūra. Todėl ir nusivilia apmulkinti piliečiai, kurie maitinami vien primityvias jusles galinčia patenkinti informacija.

Lietuvai, matyt, dar toli iki tokio džiaugsmingo ir išdidaus laisvės pojūčio, koks parodytas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro bei Bergeno nacionalinės operos bendrai pastatytoje Ludwigo van Beethoveno operoje „Fidelijus“ (režisierius Oskaras Koršunovas). Ištrūkę iš kalėjimo spalvingais drabužiais apsirengę žmonės džiaugiasi laisve. Jų gretose gali matyti ir žydą, ir arabą, ir indą, ir musulmoną, ir tiesiog žmogų, kuriam brangi laisvė.

Ar yra kokia nors išeitis iš tos kasdienės destrukcijos – prastos psichinė būklės, savižudybių, vaikų kankinimo, kuriais minta ir maitina populistai? Ar gali Lietuvą aplankyti Apšvietos amžius, kuris padėtų šaliai išsivaduoti iš prasčiokų įtakos. Ar yra koks nors geresnis receptas, nei laikas ir kantrios bei nuoseklios pastangos šviečiant, mokant, auklėjant, rodant savo asmeninį pavyzdį? Atsakymas į šiuos klausimus slypi mūsų valioje, mūsų atsparume bulvarui žiniasklaidoje ir populizmui politikoje, antikultūrai viešajame gyvenime. Jei sugebame suvokti, kad laisvė yra geriau nei okupacija, turėtume pakilti iš prasčiokų gyvenimo ir kurti žmogaus orumo vertą valstybę.

 

Algimantas Šindeikis

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/kaip-prasciokai-pagimde-nauja-lietuva

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.