Romėnų filosofas, imperatoriaus Nerono mokytojas Seneka mėgo į lakonišką posakį sudėti plačią prasmę. Jo lotynų kalba žodžiai “Si vis amari, ama” reikštų, kad jei nori, kad tave mylėtų, pats mylėk. Meilės prasmės mūsų buityje dažnai naudojamos nepakankamai plačiai. Katalikišką posakį “Mylėti artimą, kaip pats save” galima praplėsti ir į plotį ir į gylį. Mylėti galima gyvenimą, tėvynę, gamtą, visą “homo sapiens” visumą, gėrį ir netgi kaimyno šunį, net jei jis garsiai loja. Mūsų meilė grįžta mums patiems su kaupu, tik ne visada tai sugebame pastebėti. Ypač jausmingi ir reikšmingi meilės jausmai būna tarp mamos ir jos vaikų. Tas jausmas dažnai atsiranda jau nuo pirmo krustelėjimo, t.y. kojytės spyrio ir dažnai tęsiasi iki artimųjų išsiskyrimo gyvenimo pabaigoje. Kartais jis nesitęsia, o nutrūksta dėl įvairių priežasčių. Skaudžiausia, kai dėl to kaltę galima įžvelgti ir dėl subjektyvių, savanaudiškų aplinkybių. Jei motina visa širdimis myli savo vaiką, ji niekada neleis jo niekam skriausti. Dažnai būna netgi taip, kad mama samoningai paaukoja savo gyvybę, kad išgelbėti savo vaikų gyvybes. Tokių pavyzdžių istorija žino daug. Ji žino ir kitokių pavyzdžių. Kraupių, Tokių kraupių, kad tokią šventą dieną jų net minėti nesinori. Ir neminėsiu… Tuos pavyzdžius vardinti – šiandien ne metas.

Šiandien Lietuvoje metas RŪPINTIS TEISINGUMU ( “para justiciam” /lot). Tik šiuo keliu einant, galima tikėtis, kad skausmo vaikų ir mamų akyse bus mažiau. Liūdna, kad tokią dieną kai kam tenka vis priminti: “NELIESKITE MAŽUTĖLIŲ”. Jų džiaugsmas ar ašaros akyse yra ir mūsų, suaugusių sielos veidrodis. Maži vaikai dar nemoka veidmainiauti ir turi šeštą jausmą suvokimui kas juos iš tikrųjų myli. Kaip užrašė didžiosiosmis raidėmis mergaitė iš Klonio gatvės: “MAŽI VAIKAI NEMELOJA”. Už praleistą raidę atleiskim. Juk nežinom šiandien, kas ji bus užaugusi? Gal mokytoja, o gal eilėmis savo jausmus reikš? Svarbiausia, kad ji tokią galimybę turėtų ir netaptų kraupios žinomos istorijos grandinės dar vienu nareliu. Nemaža visuomenės dalis jau reiškiasi maždaug taip: “Jei nesugebėsime apginti mergaitės, tai tada, kas mes? Mes ar ne mes?” Ypač, kai į ją gal būt tiesiasi ne tik tos L.Stankūnaitės aplinkos rankos, kurios viešumoje pastebimos. Ir ne tik tos, nuo kurių kartais nukenčia L.Stankūnaitės išvaizda. Kas užtikrins, kad mergaitės ir jo mamos nenorėtų pasiekti ir “gauruotos, krauju susitepusios rankos”? Norisi tikėti, kad jokio blogo scenarijaus nežinomam pedofilijos ir žudynių skandalo “vadybininkui” nepavyks įgyvendinti. Neturi pavykti… Negalime to leisti… “Bylai žudikei” reikia kirsti per pakinklius. Kad nebeprisikeltų…