Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis buvo žmogus, kuris gerai jautė tiek Lenkijos, tiek visų Rytų ir Centrinės Europos piliečių nuotaikas, nebijodavo jų atspindėti Europos forumuose. Senąją Europą Lenkijos prezidentas dažnai priversdavo jausti didelę įtampą. Aukščiausiose Europos tribūnose vokiečiams taip dažnai primindavo Antrąjį pasaulinį karą ir jo pasekmes, kad ne kartą privertė ne tik šios šalies, bet ir kitų senųjų Europos valstybių politikus, lengva ranka palikusius Lenkiją vokiškajam fašizmui, jaustis nejaukiai ir nepatogiai. Prezidentas L.Kaczynskis kaip ir jo brolis dvynys Jaroslawas, dažnai naudojosi istorija kaip savo politinės kovos įrankiu. Tiek lenkų komunistams, tiek Vokietijai, tiek Rusijai buvo nuolat primenama jų atsakomybė. Derantis dėl Lisabonos sutarties lenkai buvo pasiruošę torpeduoti jos pasirašymą ir reikalavo savo šaliai didesnio balsavimo svorio argumentuodami tuo, kad Lenkija būtų daug didesnė ir ekonomiškai stipresnė, jei Vokietija jos nebūtų pavertusi Antrojo pasaulinio karo mūšio lauku. 2002 m. išrinkus Lechą Kaczynskį Varšuvos meru, jis organizavo monumento Varšuvos sukilimui statybą. Tapęs prezidentu pasisakė prieš Nord Streem dujotiekio tiesimą, nepritarė vokiečių pabėgėlių, iš po Antrojo pasaulinio karo Lenkijai atitekusių teritorijų, memorialo statybai Berlyne.

Senąjį sovietinį Lenkijos elitą prezidentas L.Kaczynskis siekė laikyti toliau nuo valdžios, slaptosios policijos agentus persekiojo ir kūrė naująją Lenkiją, gyvenančią remiantis  krikščioniškomis vertybėmis. Tokia pozicija Lenkijos nesuvienijo, bet buvo aiškiai suvokiama ir principinga. Dėl tokios savo pozicijos Lenkijos prezidentas nebuvo laikomas moderniu vadovu, sulaukdavo daug kritikos Vakaruose dėl politikos suprimityvinimo iki draugų ir priešų dvipolio.

Lenkijai netekus prezidento L.Kaczynskio Europa neteko lyderio, drįdavusio priminti jos skausmingą ir didžiosioms valstybėms dažnai nepatogią istoriją. Tokia politikos spalva buvo ir tebėra būtina šiandieninei Europai, kuri pernelyg pragmatiška, krikščioniškas vertybes nustūmusi į antrą planą, liberalias vertybes deklaruojanti, bet dažnai naudojanti vėl tą patį pavojingą Europos vienybei real politic veiklos modelį. Europai trūks lyderio, kuris galėtų tinkamai ir svariai atstovauti Rytų ir Centrinei Europai, sukurti atsvarą visose srityse dominuoti siekiantiems senosios Europos lyderiams, kurti adekvačią intelektualinę konkurenciją kuriant naująją, rytdienos Europą.

Ką prarado Lietuva? Ne tik šeimos ryšį su Vilniaus kraštu turėjusį artimą ir jautrų draugą, gerai suprantantį Lenkijos ir Lietuvos santykių istorijos pamokas ir perspektyvas kaimyninės valstybės vadovą. Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis išvyko iš Vilniaus nusivylęs mūsų Seimo sprendimu dėl draudimo rašyti lenkiškas pavardes lenkų kalba. Prezidentas buvo suglumęs dėl tokio mūsų sprendimo ir pasakė, kad negalėtų įsivaizduoti, kad lenkai draustų Lenkijoje gyvenantiems lietuviams rašyti lietuviškas pavardes lietuviškai. Lenkijos prezidentas mokė lenkus ir lietuvius gyventi ir sugyventi, mokė tolerancijos ir pakantumo. Ar pavyks naujam Lenkijos prezidentui tapti tokiam tolerantiškam ir atlaidžiam mūsų lietuvių tamsumui ir kietasprandiškumui?