"Veido" arvchyvas

JAV prezidentas Barackas Obama praėjusią savaitę Jungtinės Karalystės parlamente priminė lyderystės prasmę ir lyderių pareigas bei atsakomybę. “Jei nežinai, kuris tavo uostas, joks vėjas nėra palankus”, – ši Lucijaus Anėjaus Senekos mintis, pasakyta prieš du tūkstančius metų Romoje, šiandien vis dar aktuali Lietuvoje. Tiesa, pas mus ji visada buvo aktuali. Mūsų menkai išsilavinusi, neambicinga ir neišprususi politinė klasė šalį valdo kaip ugniagesių komanda – laukia eilinio gaisro ir lekia jo gesinti, dažnai nespėja, ir po gaisro lieka tik pelenų krūva. Tokioje pelenų krūvoje nenorintys gyventi lietuviai bėga iš savo šalies.

Lietuvos skolinimąsi per sunkmetį kasmet po 10 mlrd. Lt būtų galima pateisinti tokiu atveju, jei bent trečdalis šios sumos būtų ne pravalgoma, o investuojama į technologijas ir gamyklas, kurios po kelerių metų galėtų virsti į eksportuotojus ir maitinti pensininkus bei kitas mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomas visuomenės grupes.

Ko Lietuva galėtų pasimokyti iš kitų pasaulio valstybių, kurios po Antrojo pasaulinio karo kėlėsi iš griuvėsių? Vakarų Europos valstybės naudojosi dosnia JAV Marshalo plano pagalba, kuri padėjo per porą dešimtmečių sukurti gerovės valstybes, taip pat sukurti naują pramonę, ir šiandien tebemaitinančią senąją Europą.

O štai Pietų Korėja nukentėjo ne tik nuo Antrojo pasaulinio, bet ir nuo kruvino pilietinio karo. Šalis buvo beveik visiškai sugriauta, bet šiandien ji aukštumoje, jos eksportuotojai – “Samsung”, LG, “Hyundai”, “Kia” ar “SsangYong” klesti. Šie pačias moderniausias technologijas naudojantys koncernai eksportuoja daugiau nei 95 proc. savo produkcijos.

Daug kam gali pasirodyti paradoksalu tai, kad šias tarptautines kompanija daugelio kadencijų Korėjos vyriausybės augino dirbtiniu būdu šiltnamio sąlygomis. Valstybiniai bankai buvo įpareigoti teikti pigias paskolas perspektyviems vietiniams gamintojams, galintiems sėkmingai konkuruoti globalioje rinkoje. Buvo pasirinktos nacionalinės ekonomikos kryptys – elektronika ir mašinų gamyba. Šiandien tos kompanijos savo valstybei atsilygina milijardiniais mokesčiais ir milijonais darbo vietų.

Vis labiau aiškėja, kad strateginio Lietuvos plano neturinti mūsų politinė klasė, pasirinkusi gaisrų gesinimo taktiką, Lietuvos valstybės progreso keliu nuvesti negali. Kas šalyje turėtų pasikeisti, kad politikai ir valdininkija suvoktų savo misiją ir, radę laiko tarp gaisrų gesinimo, bandytų formuluoti, kaip Lietuvos valstybė turėtų atrodyti po dešimties ar dvidešimties metų? Ar tai gali padaryti dabartiniai politikai? Ar turi ateiti kažkokie kiti, intelektualiai pajėgesni, mažiau ciniški, norintys ne tik užimti postus, bet ir atlikti tiems postams paskirtus darbus?

Bet Lietuvos rinkėjai nėra reiklūs, jie leidžia politinei klasei gyventi savo gyvenimą, neatliekant svarbiausio darbo – Lietuvos valstybės ateities projektavimo.