Ligitos Vaitkutės-Survilienės nuotr.

Savo kūrybą Paryžiuje pristačiusi lietuvė juvelyrė Jurga Karčiauskaitė-Lago (41) džiaugiasi, kad tarptautinė bendruomenė suprato jos kūrybos namų „Yurga“ papuošalų kalbą. „Anksčiau apie savo įvertinimą Paryžiuje būčiau pranešusi visam pasauliui, bet dabar švenčiu tyliai. Galbūt tai brandos ženklas?“ – santūriai šypsosi juvelyrė.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Jurga įsitikinusi, kad dizaineris neturėtų kurti dar vieno žiedo, cukrinės ar puodelio vien todėl, kad tai gražu. „Jei nežinai, ką savo darbu pasakysi, nė nepradėk“, – dėsto grafinį dizainą ir ofortą Dailės akademijoje baigusi ir su juvelyrikos namais Ispanijoje, Anglijoje, Danijoje, Latvijoje bendradarbiaujanti menininkė.

Paauglystėje ir studijų metais nuo juvelyrikos bėgusi (Jurgos tėvai – žinomi Klaipėdos juvelyrai Vytautas ir Eugenija Karčiauskai), ji nenorėjo būti juvelyrė. Kūrybinį savo, kaip kūrėjos, kelią pradėjo nuo drabužių dizaino, o juvelyrikos ėmėsi tik laimėjusi avangardinės mados festivalyje „Armada“.

Meną, kaip nepakeliamą lengvumą, apibūdinantis V.Karčiauskas sako, kad geras juvelyras sugeba nuo papuošalo nukratyti nereikalingas detales ir atsispiria norui išreikšti jame visą pasaulį. Tačiau tai, jo vertinimu, pavyksta tik dideliems talentams.

J.Karčiauskaitė-Lago, priešingai nei jos tėvas ar daugelis to meto juvelyrų, nekūrė savo galerijos, ji populiarino rankų darbo juvelyrikos ženklą „Yurga“, kurį šiandien prancūzai apibūdina kaip vieną poetiškiausių.

Chaotiškas gyvenimas

„Chaotiškai ir išbarstytai, dažnai – ant lagaminų ar iki išnaktų darbo lovoje dėliodama popieriuje būsimų papuošalų eskizus“, – paklausta, kaip gyvena, atskleidžia su Ispanijos ir JAV rinka dirbanti J.Karčiauskaitė-Lago.

Visus metus, išskyrus vasaros mėnesius, keliaujanti juvelyrė pati stebisi savimi: jei kas nors anksčiau jai būtų pasakęs, kad ji taip gyvens ir jai tai patiks, nebūtų patikėjusi: „Esu sėsli, linkusi prisirišti prie vietos, žmonių, tačiau kuo toliau, tuo daiktų reikia mažiau. Dabar norisi, kad daiktai ir bendravimas su žmonėmis būtų kokybiški.“

2015-uosius juvelyrė prisimins kaip parodų metus, kurie įsibėgėjo nuo Niujorko, po to buvo Majamis, Miunchenas ir galiausiai Paryžius.

Save, kaip menininkę, galinčią nupiešti priešais esančio žmogaus kaulus, raumenis, odą, aprengti jį drabužiais ir išgauti šimtaprocentinį panašumą, apibūdinanti kūrėja neslepia, kad akademijoje buvo gera piešėja: „Galėjau nupiešti arklį, ožką, namą ar sodybą, bet baigusi studijas taip jomis nusivyliau, kad daugiau nebepiešiau.“

Didžiausias variklis, stūmęs ją pirmyn, buvo nepasitikėjimas savimi. Namie mokoma būti kukli, gera ir teisinga, o mokykloje girdėdama, kad yra niekam tikusi ir nieko nepasieks, Jurga mokėsi prastai – jai nesisekė tikslieji mokslai. Gal todėl ir šiandien mano, kad tradicinė mokykla būsimą menininką traumuoja. „Nusvilau joje sparnus, todėl savo sūnus Nojų ir Luką leidžiu į privačias mokyklas“, – sako su ispanų tapytoju Lino du sūnus auginanti lietuvė.

Vos metus Ispanijoje su juo drauge pagyvenusi J.Karčiauskaitė-Lago dabar gyvenimą dalija pusiau: vaikus augina Lietuvoje, o darbus ir pasimatymus su vyru derina Ispanijoje.

Į Ispaniją Jurga perkėlė dalį aukso ir briliantų papuošalų gamybos. „Dėl saugumo ir profesionalių meistrų“, – dėsto nuo ilgapirščių pernai vasarį Klaipėdoje nukentėjusi kūrėja. Daugiau nei 50 tūkst. eurų nuostolį juvelyrė patyrė užpuolikams apsilankius jos papuošalų salone.

Pardavėją surišę ir jai ginklu grasinę plėšikai jau kitą dieną po nusikaltimo  buvo sugauti ir apklausti. „Po šio incidento daug kas sakė, kad neturiu jausmų, nes sureagavau pernelyg ramiai. Per aštuonerius metus, kai kuriu savarankiškai, tai buvo pirmas užpuolimas. Žinojau, kad juvelyrams tokių dalykų nutinka“, – pasakoja J.Karčiauskaitė-Lago.

„Stengiuosi kurti tokį papuošalą, kad žmogus nenorėtų jo nusiimti ir jam nereikėtų dar 17 panašių“, – kūrybos principus brėžia juvelyrė, kuriai dovanoti papuošalų nesiryžta net artimiausi bičiuliai. Papuošalų dizainerė juokauja, kad būtų įdomu pažiūrėti, ką šie išrinktų.

Užtai jos pačios kurtais dirbiniais puošiasi iškilios asmenybės: vieną jos papuošalą yra įsigijusi demokratų kandidatė į JAV prezidentus Hillary Clinton, buvusi ES užsienio reikalų įgaliotinė Catherine Ashton, Ispanijos karalienė Letizia.

Iš balto, geltono ir raudono aukso ir sidabro papuošalus kurianti J.Karčiauskaitė-Lago džiaugiasi, kad šiandien jau atrado būdą, kaip tuo pat metu apdirbti skirtingas žaliavas. Anksčiau dėl skirtingų brangiųjų metalų lydymosi savybių tekdavę kaip reikiant pavargti: „Būdavo, kad sidabras jau išsilydė, o auksas dar neįkaito.“

Dirbiniai, brangesni už gyvenimą

Prancūzų spaudos juvelyrinių istorijų pasakotoja pakrikštyta Jurga sako, kad kūryboje labai daug lemia sėkmė, atsitiktinai sutikti žmonės, gebėjimas atsidurti tinkamoje vietoje reikiamu laiku ir komanda. Su J.Karčiauskaitė-Lago dirba 15 žmonių – Vilniuje,  Klaipėdoje, Ispanijoje ir JAV.

Jurgos sėkmė Paryžiuje bent kiek jos kūrybą pažįstančiųjų nenustebino: meninių gebėjimų ir darbštumo kombinacija ilgainiui leidžia tikėtis teigiamo rezultato.

Daugiau nei 290 tūkst. eurų į juvelyrikos ženklo plėtrą vien tik Lietuvoje investavusi kūrėja atskleidžia, kad tėvynėje parduodama 40 proc. jos kūrinių, kita dalis tenka užsienio šalims.

„Lietuvoje nuperkami pigesni, o brangesnius parduodu Ispanijoje, Amerikoje. Kai kurių mano kūrinių akys įvertintos tiek, kiek trys mano gyvenimai: ne kartą užsakovai pageidavo žiedo su briliantu už 300 tūkst. eurų. Pati briliantų nestatau, patikiu šį darbą meistrui Chose, kuris tai padaro per pusvalandį. Nors brangakmenis ir atrodo kietas, iš tiesų jis labai skalus, net menkiausias rankos sudrebėjimas gali nuvaryti juvelyrą į bankrotą.“

2014 m. iš aukso sukurtų ir brangakmeniais (rubinais, safyrais, smaragdais) puoštų pakabukų kolekciją „Love Con Decorations“ visuomenei pristačiusi kūrėja sako besilaikanti taisyklės, jog neužtenka, kad papuošalas būtų gražus, – jis dar turi būti reikalingas.

„Jurgos kūriniai labai grafiški, išgrynintų linijų, žėrintys brangiais akmenimis – tokia ir turėtų būti juvelyrika“, – penkeriais metais vyresnę seserį giria Prancūzijoje gyvenanti vitražininkė Laura Karčiauskaitė-Potet.

„Ant mano žiedų ir kitų papuošalų nutūpę paukščiai minimalistiniai, primityvūs, persmelkti vaikiškų piešinių, kartais gal naivoki. Pirmą kartą juos pamatęs tėvo meistras pasibaisėjo: „Čia dabar kas?“ Bet bendrą kalbą ir su juo radome“, – pirmuosius savo, kaip savarankiškos kūrėjos, atsiskyrusios nuo tėvo juvelyrikos, žingsnius prisimena Jurga.

Skiriamuoju savo juvelyrikos ženklu ji vadina paukštelį, kuris yra džiaugsmo ir laisvės simbolis, pats vietą žmonių širdyse susiradęs.

V.Karčiauskas, prieš gerą dešimtmetį iš dukters išgirdęs, kad ji nori sukurti lietuvišką prekės ženklą, ne prastesnį už „Gucci“ ar „Armani“, net pyktelėjo. „Bet jau tuomet tiksliai žinojau, kaip atrodys mano prekės ženklas“, – pradžią prisimena juvelyrė.

Priimdama užsakymą Jurga ne visuomet žino, kas būtent pasipuoš jos pagamintu vėriniu ar žiedu: kartais užsakymai būna konfidencialūs, todėl pasirašoma paslapties išsaugojimo sutartis, draudžianti kalbėti apie klientą ir jam sukurtą papuošalą.

Vilniaus knygų mugei – Jurgos knyga

J.Karčiauskaitė-Lago nesitenkina vien juvelyrika. Iki Vilniaus knygų mugės ji žada parašyti knygą paaugliams „Lietaus žemė“. Knygą juvelyrė iliustruos senovine graviūros technika, kurios mokėsi Dailės akademijoje. Po 15 metų tai bus pirmas kartas, kai ji paims į rankas plunksnakotį ir vėl pieš. Jurga sako svajojusi tapti rašytoja, Klaipėdoje priklausė jaunųjų literatų klubui, yra laimėjusi nacionalinį literatų konkursą.

2012-aisiais Metų klaipėdiete išrinkta J.Karčiauskaitė-Lago šiandien trumpas, kasdienybės prisodrintas savo kūrybos istorijas dėlioja ir feisbuke, bet iš šio užsiėmimo pinigų nesitiki. „Kai ką reikia pasilikti tik sau“, – mirkteli.

Ji neabejoja, kad žmogaus laimė nėra tiesiogiai proporcinga pinigų kiekiui: „Svarbu, kad gerbtume vieni kitus ir neperžengtume ribos, kai įskaudiname kitą žmogų. Šiandien vis dar vertiname stipresnį, šiurkštesnį, „naglesnį“: nenusakomu tempu mus užkariavęs kapitalizmas paliko savo atspaudą. Bet tai praeis, nes žmonėms norisi grįžti prie gražaus šilto bendravimo.“

Save kaip hiperaktyvią iš prigimties apibūdinanti kūrėja juokauja turinti tiek idėjų, jog kartais jai atrodo, kad joms realizuoti neužteks viso gyvenimo. Mokykloje nepritapusi, su pirmuoju vyru išsiskyrusi, viena sūnų auginusi Jurga sako, kad sunkumai grūdina.

Nezyzti, neverkšlenti, įstengti džiaugtis gyvenimu net ir tada, kai jis gerokai papurto ar į sunkumų duobę įstumia, išmokusi J.Karčiauskaitė-Lago Lietuvos niekada neišsižadėjo: „Man labai gera namuose, nes čia mano artimieji, draugai… Bet ne prasčiau jaučiuosi Niujorke, kurį tiesiog įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Namais mūsų šeima vadina ir šiaurinę Ispaniją, Galiciją, kur mano vyro gimtinė.“