Kas tie žmonės „Veido“ viršelyje ir kodėl mes po ilgų svarstymų nusprendėme juos vadinti ne tik juokdariais, bet ir kenkėjais.

Ką Lietuvai reiškia tai, kad mūsų politikos olimpe sėdi tokie asmenys, kaip Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, Seimo nariai Neringa Venckienė ar Petras Gražulis? Su jais susijusius įvykius stebime ir sekame ne todėl, kad šie žmonės mums parodo kelius, kuriais reikia žengti, padeda įžvelgti ateitį ir neprasti vilties susikurti orų gyvenimą savo valstybėje, o todėl, kad jie savo kalbėjimu, elgsena, mąstysena mums kasdien įrodo, jog mes visi esame už juos oresni, protingesni ir išmintingesni.

Nors, matyt, ir iškrypėliškas, bet vis šioks toks malonumas pilnoje iššūkių, netikėtų permainų ir sunkumų kasdienybėje matyti mūsų valstybę valdančius juokdarius ir niekdarius. Jų poelgiai ir kalbos dažnai yra tokio pat lygio, kaip ir televizijos laidos „Farai“ herojų. O mūsų elgesys balsuojant už tokius asmenis, jiems patikint valstybės vairą, primena iškrypėlišką pramogą stebėti neįgalaus asmens lipimą kopėčiomis.

Kaip mums nutinka, kad šalies Seimo pirmininke tampa moteriškė, pakilusi nuo agurkų lysvės ir nušuoliavusi į Lietuvos politikos elitą? Nors ja kaip lėle manipuliuoja priešiškos valstybės tarnas Viktoras Uspaskichas, bet ji pilna įsitikinimo, kad gali būti ir yra viena iš valstybės vadovų.

Kas balsuoja už Seimo narį P.Gražulį, kuris iš tikrųjų yra nuovokus verslininkas, darantis iš politikos verslą, jau kelias kadencijas talentingai mulkinantis savo rinkėjus ir keliantis šiurpą užsienio valstybių diplomatams, kai transliuoja savo viduramžiškas nuotaikas beviltiškai atsilikusiai, homofobiškai visuomenės daliai.

Kaip mums nutinka, kad į tautos atstovybę – Seimą išrenkama teisėja, kuri prikūrė lengvatikiams istorijų apie veikiantį platų pedofilijos tinklą, o pati tvarkėsi savo šeimos ūkinius ir karjeros reikaliukus? Dar įdomiau, kad su tokia už Atlanto pasislėpusia dama į politikos elitą įžengė keli žymūs profesoriai, žurnalistai ir visuomenės veikėjai. Juos galima suprasti – labai norėjosi reikšmingumo ir nemokamos rinkėjų duonos, tai kodėl neapmulkinus tų kvailų rinkėjų.

Galima drąsiai tvirtinti, kad visi Lietuvos politikai in corpore prisidėjo prie juokdarių, niekdarių ir kenkėjų legalizavimo Lietuvos politiniame elite. Socialdemokratų koalicijos su Darbo partija vaisius yra ne tik L.Graužinienė, bet ir pilkas, gal ne taip lengvai, tačiau V.Uspaskicho vis dėlto valdomas Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas. Konservatoriai Seimo valdymą apskritai buvo perleidę primityviam Lietuvos kaimų linksmintojui ir juokdariui Arūnui Valinskui.

Ar sugebame atsakyti į klausimus, kokia visų mūsų ir šių žmonių rinkėjų, šiuos asmenis paskyrusių į aukštas pareigas, atsakomybė? Kas atsitinka, kai žmogus pervertina savo galimybes, negali atsispirti savo ambicijoms šokti aukščiau, nei leidžia jo raumenų tvirtumas ir proto aštrumas?

Nėra joks balandžio 1-osios pokštas tai, kad Seimas likus mažiau nei dviem mėnesiams iki prezidento rinkimų juos paskelbia neteisėtais. Ant Seimo nutarimo Nr. XII-790, priimto 2014 m. kovo 18 d., kuriuo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Rolandas Paksas gali kandidatuoti į šalies prezidento postą ir kuriame konstatuojama, kad artėjantys prezidento rinkimai gali būti negaliojantys, nes „bus abejojama dėl 2014 m. rinkimų“, o Lietuvos valstybė negali būti laikoma demokratine, nes ji nesilaiko savo prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų, puikuojasi vienos iš „Veido“ viršelio herojų, Seimo pirmininkės L.Graužinienės parašas.

Šį dokumentą, kuris sukuria abejonę dėl artėjančių prezidento rinkimų teisėtumo, pasirašiusios L.Graužinienės ir kitų Seimo narių, balsavusių už šį kreipimąsi į Konstitucinį Teismą, supratimu, jei šalies prezidento rinkimuose negali dalyvauti R.Paksas, jokie prezidento rinkimai apskritai nereikalingi. Keista, kad po tokio Seimo nutarimo priėmimo neatsirado prašančiųjų, kad į Lietuvą Vladimiras Putinas įvestų kariuomenę ir prijungtų mus prie besiplečiančios Rusijos imperijos.

Vietoj racionalios, į ateitį nukreiptos, Lietuvos valstybę kuriančios, jos institucijas gerbiančios politikos Seimas yra užsiėmęs politinių lavonų reanimacija. Ir ta reanimacija užima daugiau laiko, nei Lietuvos gynybos sistemos stiprinimas, naujų rinkų paieškos ar modernios valstybės strategijos kūrimas ir kruopštus jos įgyvendinimas.

Ar šie asmenys – tik juokdariai, į kuriuos turime žiūrėti atlaidžiai, su šypsena, ar vis dėlto tie žmonės, užėmę aukštus mūsų valstybės politinius ir administracinius postus, ir visą mūsų valstybę paverčia “durnių laivu”, kuris plaukia vairuojamas girto vairininko ir sunkiai pataiko į mūsų valstybės sėkmingos ateities kūrimo farvaterį.

Kas būtų, jei tie juokdariai-kenkėjai pasitrauktų ar būtų pašalinti rinkėjų arba juos paskyrusių asmenų? Ar jų vietas užimtų geresni, vertesni, labiau pasirengę politikai ir valstybės tarnybai? Jau žinome, kad paprastas vieno asmens pakeitimas kitu asmeniu nebūtinai bus sėkmingas. Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo praėjusią savaitę paskelbtame kadencijos pabaigos metiniame pranešime pripažino, kad rotuota nekompetencija ir lieka nekompetencija.

O gal mums vis dėlto būtina turėti juokdarių politikoje? Juk ir viduramžių karaliaus dvare buvo laikomas kvailelis juokdarys, kuriam buvo leidžiama sakyti, ką jis nori. Bet Lietuvos politinė arena šiandien yra mažiau pažengusi nei viduramžių karaliaus dvaras. Mūsų politikoje kvaileliams juokdariams leidžiama ne tik kalbėti, kas šauna į galvą, bet ir veikti ar net valdyti visą valstybę.

Tai nėra juokinga. Ir ne todėl, kad juokdamiesi iš šių juokdarių-kenkėjų juokiamės iš savęs. Bet todėl, kad tai ne eilinis banalus, prasto skonio televizinis šou, o ta vienintelė tikroji mūsų tėvynė, kurią šiems asmenims leidžiame niokoti ir iš jos tyčiotis. Tai ir yra tas Prezidentės metiniame pranešime įvardytas tikrasis „delsimas, savigriova ir trumparegiškumas, kurie yra blogiau nei neprognozuojamas kaimynas“.