Scanpix

Lietuvos knygynuose ką tik pasirodė painų, intriguojantį ir dramatišką, o svarbiausia – neišgalvotą šnipų pasaulį atskleidžianti knyga „Draugas Ž.“, kurią JAV rašytojas ir žurnalistas Pete’as Earley parašė drauge su buvusiu dvigubu šnipu Sergejumi Tretjakovu.

Rima JANUŽYTĖ

P.Earley bendraautoriaus S.Tretjakovo šiandien jau nebėra gyvo. Tačiau Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas iki šiol ant jų abiejų griežia dantį už praskleistus Rusijos šnipų užkulisius.

Ar ten dirstelėti – ne per daug rizikinga? O gal slaptųjų tarnybų paslaptys rašytojui gali taip susukti galvą, kad šnipinėjimu pradedi įtarinėti net savo kaimyną?

Apie visa tai kalbamės su Pete’u Earley, kuris Lietuvos skaitytojams iki šiol buvo pažįstamas ir iš knygos „Šnipo išpažintis: tikroji Aldricho Ameso istorija“.

– Esate sakęs, jog knyga yra pati gryniausia žurnalistikos forma. Ar tokia žurnalistika pavojinga? Ar renkant informaciją naujai knygai jums dažnai tenka išeiti iš savo komforto zonos ribų, o ją išleidus – jausti kokią nors, nebūtinai fizinę, grėsmę?

– Man kilę pavojai yra niekai, palyginti su grėsmėmis žurnalistams, dirbantiems represinėse valstybėse. V.Putino valdomą Rusiją aš laikau viena tokių šalių. Vyrai ir moterys, ir dabar gyvenantys Rusijoje bei kasdien rizikuojantys savo gyvybėmis, jei tik garsiai prabyla apie korupciją ir represijas, žinodami, kad gali nukentėti dėl savo pažiūrų, yra daug didesni didvyriai.

Kai peržengiau ketvirtą dešimtį, dvejus metus be jokios apsaugos praleidau pataisos įstaigoje. Tai buvo pavojinga, bet aš buvau jaunas ir norėjau rizikuoti. Rašydamas knygą apie CŽV dirbusį išdaviką Aldrichą Amesą, nuvykau į Maskvą. Ten susitikau su SVR (Užsienio žvalgybos tarnyba), pakeitusia KGB. Visi buvo man labai paslaugūs ir joks pavojus negrėsė, nes Sovietų Sąjunga jau buvo subyrėjusi, o SVR ir CŽV tuomet palaikė draugiškus ryšius.

Šis draugiškas požiūris pasikeitė man berašant „Draugą Ž.“ Buvau perspėtas tiek FTB, tiek CŽV jokiu būdu nevykti į Maskvą, nes V.Putinas supyko dėl S.Tretjakovo. Visa tai jau po to, kai Maskvoje buvo nužudyta Rusijos žurnalistė Ana Politkovskaja. Taigi, po susitikimo su CŽV pareigūnais nusprendžiau į Maskvą nevykti. Buvau vyresnis, nepasitikėjau V.Putinu, nenorėjau rizikuoti.

– Ar jaučiate, kad jūsų knygos kažką keičia? Pavyzdžiui, dėjote daug pastangų pagerinti psichinę negalią turinčių žmonių situaciją JAV ir visame pasaulyje. Ar jums pavyko?

– Taip. Mano sūnus turi psichinę negalią. Be rašymo, tapau tokių kaip jis žmonių advokatu. Vienoje mano knygoje atskleidžiama, kaip žmonės su proto negalia, užuot gydomi ligoninėse, tiesiog uždaromi kalėjimuose ir pataisos įstaigose.

Tai neteisinga ir daro gėdą tokiai turtingai valstybei kaip mūsų. Mano knyga paskatino įstatymų permainas ir prisidėjo prie didesnio finansavimo psichinei sveikatai. Be to, keturiose užsienio valstybėse kalbėjau apie tai, kaip derėtų pagerinti psichinės sveikatos paslaugų kokybę.

Kadangi mano sūnus serga, man tai yra pats svarbiausias dalykas gyvenime.

Tikiu, kad mano knygos poveikis buvo didžiulis – ne todėl, kad parašiau ją labai gerai, o todėl, kad ji atskleidžia tiesą apie problemą, o ją perskaitę žmonės pasipiktina tuo, kas vyksta su nesveikais ir apleistais žmonėmis.

– O kokią įtaką padarė knyga „Draugas Ž.“? Ar ji tiesiog atveria akis, kaip apie knygą yra rašę kai kurie kritikai, o gal ji kaip nors paveikė tarptautinius santykius ar geopolitinius procesus ar bent jau sukrėtė slaptą šnipų pasaulį?

– Knyga nustebino daugelį amerikiečių, kurie iki tol tikėjo, neva Rusija ir JAV buvo tapusios atviresnės ir draugiškesnės. Taip buvo tada, kai JAV prezidentas buvo George’as W.Bushas, pasakęs, jog, žiūrėdamas į V.Putino akis, jis „mato gerą žmogų.“ S.Tretjakovas mus perspėjo dėl V.Putino. Jo perspėjimai pasitvirtino. Aš V.Putiną laikau banditu, nusikaltėliu ir vagimi.

S.Tretjakovas taip pat atskleidė, kiek daug JAV partnerių padėjo rusams – partnerių, kuriais mes pasitikėjome.

SVR buvo labai gudrūs bendraudami su potencialiais šnipais. Pavyzdžiui, juos verbuodamas S.Tretjakovas aiškindavo, kad JAV yra vienintelė pasaulio supervalstybė, o G.W.Bushas – nerūpestingas ir pavojingas. Jis prašydavo žmogaus išduoti Rusijos partnerę, o ne savo gimtąją šalį. Tokia taktika veikė puikiai. Net mūsų partneriai Europoje padėdavo rusams, nes nesijautė išduodą savo gimtąsias šalis, tik JAV.

Taip nutiko ir Kanadoje, kur S.Tretjakovui pavyko rasti net kelis kanadiečius, sutikusius išduoti JAV mainais už gerą maistą, nes jie nemanė, kad išdavystė gali pakenkti jų gimtajai šaliai, o JAV jie šiaip ar taip nemėgo. Svarbiausia, ką padarė S.Tretjakovas – įspėjo amerikiečius, kokia pavojinga Rusija ir kokia ji toliau išlieka valdoma V.Putino.

– Ar pats nepradėjote labiau įtarinėti žmonių, vaikštančių gatvėmis ar gyvenančių jūsų kaimynystėje? Ar praeidamas pro žmogų nepagalvojate, kad jis yra šnipas, gal net dvigubas?

– Amerikietis Johnas Walkeris jaunesnysis sovietams pradėjo šnipinėti 1969 m., o buvo sučiuptas tik 1985 m. Amerikietis A.Amesas rusams šnipinėti pradėjo 1985 m., o sugautas buvo 1994-aisiais. Amerikietis Robertas Hanssenas su KGB bendradarbiavo nuo 1979 m. iki pat sulaikymo 2001 m. Noriu pasakyti, kad Amerikoje visuomet kas nors šnipinėja dėl pinigų ar siekdamas padėti mūsų priešams. Esu tikras, kad ir dabar kažkas tai daro.

Be šių žmonių, JAV valdžioje yra daug naivuolių, teikiančių informaciją nesusimąsčius, kad ji gali būti panaudota prieš JAV. Tai viena paslapčių, kurias atskleidė S.Tretjakovas. Į šią kategoriją patenka ir buvęs JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris, taip pat, anot S.Tretjakovo, ir Strobe’as Talbotas. Vis dėlto nemanau, kad mano kaimynai – šnipai.

Bet neabejoju, kad tiek Rusija, tiek Kinija padidino šnipų pajėgas ir kad bent tuzinas amerikiečių šiuo metu ima pinigus už savo šalies išdavystę. Ką gi, šnipinėjimas – antra seniausia profesija. Mums juk talkina ir mūsų pačių šnipai. Skirtumas tas, kad amerikiečiai tai visuomet daro dėl pinigų, o ne dėl politinių įsitikinimų. Todėl man atrodo, kad jie yra dar labiau smerktini.

– Jei kalbėtume apie „Draugą Ž.“ kaip apie žurnalistinį projektą, ar jį buvo sudėtinga rašyti?

– Sudėtinga buvo todėl, kad S.Tretjakovo demaskuoti šnipai su manimi nesikalbėjo.

Beveik visais atvejais turėjau pasikliauti jo žodžiais, o žurnalistai nemėgsta remtis tik vienu šaltiniu. Bandžiau jo teiginius tikrinti kiek galėdamas, bet tai buvo beveik neįmanoma, juolab kad S.Tretjakovas įvardindavo žmones, vis dar aktyviai užsiimančius šnipinėjimu.

Taigi, S.Tretjakovas juos kaltino šnipinėjimu, o aš neturėjau, kaip to patikrinti. Tai erzino.

– Ar nebuvo dar sunkiau tikėti S.Tretjakovu žinant, kad jis ir pats yra buvęs dvigubas šnipas? Ar jis jums atrodė patikimas šaltinis?

– Kaip jau sakiau, buvau priverstas kliautis jo žodžiais, nors bandžiau tikrinti viską, kas tik įmanoma. S.Tretjakovas norėjo būti vertinamas rimtai, tad buvo labai atsargus kalbėdamas, nes žinojo, kad SVR ir V.Putinas pasinaudotų bet kokia jo klaidele, kad tik jį dis­kredituotų. Manau, S.Tretjakovas kalbėjo labai atsakingai.

Viena mano naudotų gudrybių buvo klausinėti jo tų pačių dalykų vis kitais žodžiais ir vis kitu metu. Ir jis visada sakydavo tą patį. Na, o tie faktai, kuriuos galėjau kaip nors kitaip patikrinti, visada pasitvirtindavo.

– Ar prieš sėsdamas rašyti knygos, bendravote su FTB ir kokia buvo jų reakcija į jūsų sumanymą?

– Pirmoje knygos dalyje rašau, kad FTB susisiekė su manimi dėl S.Tretjakovo. Iš pradžių S.Tretjakovas pats ketino parašyti knygą, kai tik FTB ir CŽV baigs jo apklausas. Tačiau pietaujant su britų žvalgybos MI-6 vadovu Londone, šis jam rekomendavo mane. Aš to vadovo nepažinojau, o štai jis buvo skaitęs „Šnipo išpažintis“ ir liko sužavėtas. Taigi su manimi pirmasis susisiekė FTB ir pasiūlė interviu su S.Tretjakovu. Tiesa, iš karto po to FTB su manimi nustojo bendradarbiauti ir daugiau nesuteikė jokios informacijos. Nors atrodė keista, bet tokia realybė.

– Ar po „Draugo Ž.“ pasirodymo knygynuose sulaukėte kokios nors Rusijos valdžios reakcijos?

– SVR pareiškė, kad S.Tretjakovas – melagis, sekantis pasakas tik tam, kad prasimanytų pinigų. Be to, keletas anonimų agentų iš SVR internete užsipuolė ir jį, ir knygą. Vėliau V.Putinas pasakė, kad mano knyga – šlamštas. Ir be galo apsidžiaugė, kai S.Tretjakovas mirė. Jo žodžiais, „šnipai visada blogai baigia.“

– Esate sakęs, kad norint parašyti gerą istoriją, reikia būti absoliučiai sąžiningam prieš save ir arba demaskuoti blogiečius, arba jausti empatiją istorijos herojui. Kaip vertinate S.Tretjakovą – kaip blogietį ar kaip didvyrį? Ar jis jūsų akyse yra kitoks nei bet kuris kitas dvigubas šnipas?

– S.Tretjakovas skyrėsi nuo kitų mano kalbintų šnipų – J.Walkerio ir A.Ameso. Jis tapo JAV piliečiu ir didžiavosi esąs amerikietis.  O štai J.Walkeris ir A.Amesas niekada netroško tapti Rusijos piliečiais. A.Amesas man pareiškė, kad vienos šalies šnipas yra kitos šalies išdavikas. Bet aš manau, kad viskas dar priklauso ir nuo motyvų.

Viena priežasčių, kodėl S.Tretjakovas išdavė Rusiją, buvo jo įsitikinimas, kad jos lyderiai yra paskendę korupcijoje, kad V.Putinas ir kiti tiesiog išvagia valstybę. Jis suprato, kad Rusijos lyderiai išdavė Rusijos tautą, kad pralobtų patys. Ir nenorėjo, kad jo dukra užaugtų tokioje korumpuotoje visuomenėje. Aš visa tai galėjau suprasti. Taigi jaučiau S.Tretjakovui ir jo žmonai Helen empatiją.

– Kas bus kitas jūsų herojus? Apie ką rašysite toliau?

– Spalį pasirodo mano romanas „Duplicity“ – tai grožinis kūrinys. Parašiau jį drauge su buvusiu JAV Atstovų rūmų pirmininku Newtu Gingrichu. Tai istorija apie CŽV ir prezidentą, kurio Somalyje atidarytą ambasadą atakuoja teroristai.

Rašyti grožinę knygą man labai patiko, tad jai pavymui kitais metais pasirodys dar viena – „Treason“.

Apskritai pusę viso savo laiko aš skiriu rašymui, kitą pusę – darbui su psichinę negalią turinčių žmonių problemomis.