2017 Balandžio 13

Hermannas Pateris Schulzas

H.P.Schulzas: „Suklumpama, kai pinigai tampa tikslu“

veidas.lt

Šv. Velykų proga publikuojame pokalbį su kunigu Hermannu Pateriu Schulzu (77 m.) – iš Klaipėdos krašto kilusiu kunigu misionieriumi, gyvenančiu tarp Lietuvos, Vokietijos ir Ruandos.
Kiekvieną balandį kunigas Hermannas Pateris Schulzas suskaičiuoja dar vienus metus nuo kraupių Ruandoje 1994-ųjų pavasarį prasidėjusių įvykių, kurių liudininku tapo jau būdamas kunigas misionierius. Tuomet buvo praėję 50 metų nuo tada, kai keturmetis Hermannas su šiek tiek vyresniu broliuku, lietuve mama ir vokiečiu tėvu bėgo iš Klaipėdos krašto, čia artinantis Raudonajai armijai.

Dabar šių dviejų bene reikšmingiausių įvykių, kuriuos skiria pusė amžiaus, prisiminimai kunigui jau nebekelia tokio skausmo. Tačiau šis pokalbis vis tiek netelpa nei į paprasto pasakojimo, nei į interviu rėmus.

– Šiandien esame Kretingalėje, jūsų įsteigtoje Jaunimo sodyboje. Visai netoli šios vietos kadaise buvo namai, iš kurių dar vaikas su šeima bėgote 1944-aisiais, artinantis Raudonajai armijai. Prisiminkime tos tolimos vasaros įvykius. Kaip viskas atrodė žvelgiant keturmečio akimis?

– Gimiau Klaipėdoje, maždaug 8 km nuo čia, jei skaičiuotume tiesiai. Gyvenome Gėlių gatvėje, ten, kur dabar yra keltai į Nidą. O Kretingalėje gyveno mano senelis, tėvelio tėvas. Čia buvo Vokietija.

Vieną dieną su arkliu atvažiavo senelis. Tai buvo gal birželio mėnesį. Buvo kalbama, kad rusai jau visai čia pat, frontas artinasi, reikia bėgti. Visi suėjome į vieną didelį gyvenamojo namo kiemą. Vidury – piktas šuo. Veidų neatsimenu, bet žinau, kad tarp mūsų buvo ir karo belaisvių – lenkų, prancūzų, kurie turėjo dirbti pas senelį. Buvo pasakyta, kad turime važiuoti į uostą. Greitai. Tėvelio, rodos, nebuvo, nes visi vyrai turėjo būti kariuomenėje.

Paskui atsimenu graudų vaizdą: esame laive, o apačioje stovi pasimetę nuo vežimo atrišti arkliai. Įsivaizduokite, koks tai skausmas ūkininkui: arkliai atrišti nežino, kur eiti, nesupranta, kas dedasi. Mes su broliu ir mama verkiame. Žiaurus momentas. 

– Kur pirmiausia išvykote?

– Daugiau nei aštuonis mėnesius, beveik metus, gyvenome dabartinėje Lenkijoje, Kolberge. Beje, prieš trejus metus pirmą kartą nuvažiavau į tą vietą. Prieš tai kažkodėl bijojau, o ir neturėjau progos. Viena ten gimusi moteris, dabar gyvenanti Bavarijoje, man prasitarė, kad ruošiasi važiuoti į Pomeraniją lankyti savo tolimų giminių. Kartu – dar apie 50 bavarų. Sakau – važiuosiu kartu.

Taigi ten pas vienus žmones gyvenome maždaug devynis mėnesius. O tada staiga vėl turime bėgti, jau esame apsupti. Ir dar atsimenu vaizdą pro langą: stovi būrys vokiečių kareivių su suimtaisiais, karo belaisviais iš Rusijos. Šie su uniformomis, bet be batų – juos pėsčius atvarė iš Rusijos. Mama siųsdavo mane nunešti jiems puodą karštos arbatos, bet vokiečiai kareiviai vydavo šalin. Buvo labai bjaurūs žmonės. Sako – tegul kankinasi tie belaisviai.

Aš tuo metu sirgau plaučių uždegimu. Žinau, kad mane pakėlė iš lovos, pastatė. Buvau ketverių su puse metų. Sakė – reikia bėgti, kad ir nesveikam. Atsimenu, kažkaip atsidūrėme atviruose vagonuose, kuriais gabenama mediena. Jie buvo pilni žmonių.

Iš tolo matėme degantį Kolbergą. Vėliau sužinojau, jog ne rusai jį padegė, o patys vokiečiai, kad rusai neturėtų kur prisiglausti. Tai buvo kovo mėnesį, gal kovo 4-ąją.

Prie mūsų prisidėjo tėvelis, gavęs leidimą iš kariuomenės. Kitą rytą mums pranešė, kad traukinys toliau nevažiuoja, ir tegu kiekvienas gelbstisi kaip gali, nes esame apsupti.

Atsidūrėm prie uosto, bet bėgti nebuvo jokių galimybių – nė vieno laivo. Bombos krinta, šaudo. Einam prie jūros ko nors ieškoti – gal žvejų valties, gal dar ko nors. Atsiduriame tarp vokiečių tankų. Bet vokiečiai nebeturi nieko – nei benzino, nei amunicijos, tik sėdi krūmuose. O tolumoje matosi rusų tankai.

Einame toliau. Visą laiką girdime zvimbiančias kulkas. Tėvelis sušunka: šok į apkasą, susitiksim prie jūros! Mes bėgam. Tada smarkus šūvis, tėvelis krinta ant žemės.

Būdamas mažas buvau įpratęs: kai šauna, reikia atsigulti. Taigi aš ir atsiguliau. Ir laukiu, kada tėvelis vėl mane paims ir temps. Nieko. Ką aš, vaikas, galiu suprasti? Atsistoju ir klausiu: tėveli, kas yra? Jis mane dar išgirdo, bet nieko nebegalėjo pasakyti.

Ir aš tada instinktyviai pasileidau į tą pusę, kur mačiau nubėgantį broliuką.

Kažkaip atsiradau netoli – gal 300 metrų – nuo jūros. Mama, mane pamačiusi, pradėjo verkti, vis klausė: kur tėvelis, kur tėvelis? Ir vis verkė. O aš, vaikas, nesupratau visos tragedijos. Taip gamta apsaugo vaikus. Jei vaikai suprastų visą tragizmą, neišgyventų.

– Jūsų tėvelis žuvo jūsų akyse, o jūs to gerai nė nesupratote?

– Labai norėjau gerti, nes neturėjome vandens. Juk sirgau. Mama vis verkė, norėjo eiti ieškoti savo vyro, vis šaukė jį vardu – Kurt. Šaukė, šaukė, ir tada surado. Ir tada tikrai supratau jos žodžius. Ji pasakė: tėvelis mirė.

Tada mama ir aš paėmėm žiedą, pabučiavom jį paskutinį kartą. Tuo metu iš lėktuvo vėl ėmė kristi bombos. Vienas kareivis mane pridengė savo kūnu, prispausdamas prie medžio, be jam nieko neatsitiko.

Paskui mama norėjo nusiskandinti jūroje. Kareiviai ją partempė iš vandens. Ir sako: pažiūrėk – juk čia tavo vaikai, tu ką – eisi į vandenį? Tada jai buvo 29-eri.

Paskui slėpėmės bunkeryje, dar vėliau – viename apleistame name prie kapinių. Neturėjome nei vandens, nei išeities – lauke girdėjosi šūviai.

O kitos dienos ryte mums pranešė: visi į uostą! Atplaukė trys maži vokiečių kariniai laivai, ir pabėgėliai gali į juos lipti. Bet ne kareiviai. Hitleris paskelbė Kolbergą tvirtove – liepė nepasiduoti: „Vokietija yra didelė, stipri – nepasiduoti!“ O juk ten buvo gal dešimt tūkstančių kareivių, ir jie visi arba žuvo, arba atsidūrė Sibire.

– Jūsų mama visą laiką verkė. O jūs?

– Kai man buvo maždaug 60 metų, taigi prieš kokius 18 metų, buvau Toronte. Ir kaip paprastai, ten lankiau žmones, lietuvių parapijas. Viena lietuvių kilmės brazilė pakvietė mane atvažiuoti vakarienės. Prieš kelis mėnesius buvo miręs jos vyras, tad tuo labiau sutikau – norėjau pareikšti užuojautą.

Po kuklios vakarienės ji trumpam atsiprašė, kad galėtų nurinkti indus ir sudėti juos į indaplovę, o man, kad nenuobodžiaučiau, padavė tokį didelį sąsiuvinį ir sako: čia mano amžinatilsį vyro dienoraštis.

Atsiverčiu nieko negalvodamas. Skaitau: Kolbergas. Trečia, ketvirta, penkta kovo. Ir aprašymas. Šios moters vyras buvo tarp maždaug 110 lietuvių vyrų, kuriuos esesininkai prievarta buvo paėmę į frontą. Jų darbas buvo prižiūrėti ginklus ir laidoti mirusiuosius. Kai trys kariniai vokiečių laivai ėmė plaukti, jis suprato, kad jei pasiliks, bus pragaras. Taigi šoko ant paskutinės virvės ir įlipo į laivą.

O juk aš šią šeimą lankydavau, bet vyras prieš tai niekad neužsiminė, kad buvo Kolberge, nepasakojo šitos istorijos. Ir dabar aš visa tai skaitau, ir staiga man ateina tokia mintis: tai gal jis ir mano tėvelį palaidojo?

Ir tada pradėjau taip verkti… Ašaros plūdo, negalėjau jų sulaikyti. Verkiau ir verkiau. Nebegalėjau nieko galvoti. Šeimininkė grįžta iš virtuvės, pamato mane tokį ir klausia: kunige, kas yra? Gal bloga, gal kviesti greitąją? Sakau – ne, man tik reikia išsiverkti. Įsivaizduokite, po 60 metų apverkiau savo tėvelio mirtį. Tuomet buvau per mažas suprasti tragediją.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2017-m

 

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. JohanMatheev JohanMatheev rašo:

    Fantastic and useful article! Adding to the communication, presenting more statistics, or expressing a new factor of view I suppose is the means of commenting. Taking without any consideration that weblog commenting nonetheless is a super search engine optimization tactic; it has to at the least be performed the proper way.

    http://www.essayjaguar.com/


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...