Diena pasitaikė tiesiog stebuklinga – saulėta, šilta, spalvinga, ore, rodos, sklando aksominis cinamono ir vanilės aromatas. Iš kur visa tai, kai ruduo jau į pabaigą ir tuoj paspaus šiaurietiškas šaltukas? Juo labiau Osle, kur “Moters savaitgalis” kalbina Violetą Zinevičienę, moterų klubo “Viola Club” įkūrėją.

Šiame klube rengiamos nuotaikingos programos, garantuojančios linksmą ir turiningą laiko praleidimą. Moterys klausosi lektorių paskaitų, diskutuoja apie pasirinktas ir perskaitytas knygas, mokosi šokti, išsiruošia į koncertus, paplaukioti jachta, taip pat į SPA ar baseiną, be to, imasi rankdarbių, kulinarijos, dalijasi įvairiais receptais, patarimais ir kitokia moteriška patirtimi. Visa tai savo keliu, tačiau esminė klubo užduotis – susigrąžinti save ir švęsti moterystę.

Būtų lyg ir logiška išvysti stiprią, energingą, ryžtingą, gal net feministiškai nusiteikusią moterį – juk Skandinavijoje bent pora kartų užaugo ant feminizmo paklotų pamatų. Tačiau nieko panašaus – priešais sėdi ir jaukiai delnais apglėbusi puodelį garuojančios arbatos šypsosi neaukšta atviro, giedro veido šviesiaplaukė. Violeta atrodo labai rami, moteriška ir taiki. Vis dėlto negali nepastebėti iš vidaus sklindančios jėgos ir neabejotinai tvirto stuburo. Violeta labai tiksliai formuluoja mintis, kalba savikritiškai, bet tai nė iš tolo nedvelkia saviplaka. Ji prisipažįsta klubą kūrusi pati apimta emigracinio liūdesio. Kad ir kaip sunku tuo patikėti žvelgiant į linksmai akimis žiburiuojančią moterį.

Liūdesio pelenuose sužibo idėja

Retai gali sutikti žmogų, skleidžiantį ramų dvasingą žinojimą, kur ir kodėl eina, per patirtį ir pastangas suvokti įgavusį konkrečios apibrėžtos išminties. Moteris džiaugiasi, kad darbas nuolatos pateikdavo iššūkių ir naujų užduočių, vis kilstelėdavo kartelę aukštyn. Šitaip ji pažino daugelį viešbučių, turizmo bei užimtumo organizavimo verslo niuansų, nuodugniai išstudijavo žmonių sugyvenimo kolektyve bei kelionėje ypatumus, o pačiai visų labiausiai patiko organizuoti renginius.

Norvegijoje Violeta jau penkeri metai. Atvažiavo ieškoti geresnės ateities ir greitai pajuto, kad būtent čia jos laukia daugiau galimybių susikurti tokią ateitį, kokios nori. Vis dėlto šiame kelyje laukė nemažai išbandymų ir sunkumų. Dvejus metus moteris blaškėsi tarp Lietuvos ir Norvegijos, vis parlėkdama namo pas dukrą bei mylimąjį ir vėl grįždama atgalios dirbti.

Pavargusi nuo tokio šuoliavimo nutarė įsikurti Osle. Deja, dukrai čia nelabai patiko, po metų mergaitė grįžo į Lietuvą, o Violetą ėmė slėgti vienatvė, tuštuma, ji grimzdo į nostalgiją, jautėsi nelaiminga. Vieniši vakarai ir savaitgaliai vertė mąstyti, skaityti, dar kiek, ir ėmė svajoti. Pasižiūrėjus atgal net keista, kad visa moterų sambūrio tobulėjimo bei laisvėjimo vardan idėja gimė iš vienos minties vieno žmogaus galvoje. Galiausiai Violeta išdrįso rinktis į klubą su draugėmis Lietuvoje, o po keturių mėnesių surengė pirmą klubo susitikimą Osle, Norvegijoje.

Dabar moterų klubas “Viola Club” jau žada plėstis geografiškai: iš Lietuvos ir Norvegijos į Airiją, Angliją ir Ispaniją. Kaip sako kinai, kiekviena ilga kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio.

Šiandien jau gera būti

Šiandien Violeta greta turi mylimą žmogų, džiaugiasi, kad beveik pilnametė dukra yra ne tik graži, bet ir protinga mergaitė. Taip pat turi įkūrusi savo verslą Norvegijoje ir greitai žada plėstis. Klubas yra asociacijos “Gera būti” padalinys, ši organizacija suburia jaunus entuziastus savanorius išvykoms į vaikų namus viename Lietuvos kaime.

Išvykų tikslas – ne tik labdara, dėmesys, bendravimas, bet ir vaikų asmenybės bei kūrybiškumo ugdymas. Kaip ir moterų klube, čia vyksta diskusijos įvairiomis temomis, daromi rankdarbiai, vieną susitikimą su kitu susieja namų užduotys bei darbas su savimi. Būtent per šiuos renginius iš iš vaikų Violeta jaučiasi gaunanti nepalyginti daugiau nei atiduodanti ir prisipažįsta patirianti tikrąją laimę. Ne kaip motina ar moteris, o kaip žmogus.

Visu savo gyvenimu Violeta įrodo, kad žmogus gali tobulėti ir augti, gyvendamas bet kur ir dirbdamas bet kokį darbą, nes viską, ko jam reikia, jis jau turi savyje, – greičiausiai nuo gimimo, tik dažnai būna pamiršęs. Kaip A.Nyka-Niliūnas eiliavo: “Yra pasaulis nuostabus, kurio neranda niekas, nors turi jį savy – kankinasi dėl jo”. Laimė iš tiesų yra ne tikslas, o kelias. Žmogus gali rinktis kelią būti laimingas ir eiti savo svajonių link. Violeta visada jautė įsėdusi į savo roges, bet pastebi, kad žmonės dažnai nežino, kokia jų svajonė, ko jie siekia, tad plaukia pasroviui, pristinga net noro norėti. Arba bijo nežinomybės. Taip užmeta savo poreikius ant tolimos lentynos, prisileidžia į gyvenimą nereikalingų žmonių. Neužfiksuoja savo patyrimų, jų nesumuoja ir nedaro išvadų. O gaila. Reikia išgirsti save. Tai nelengva, bet būtina.

Nuo savęs nepabėgsi

Violeta tikina atradusi save – išsilukšteno kaip svogūnas, numetė sluoksnį po sluoksnio, vis artėdama prie savo vidinės esmės. Dabar jaučiasi laiminga, nes daro tai, kuo dega, bendrauja su žmonėmis, kurie jai patinka. Pradėdama klubo veiklą net lietuvių draugų Osle neturėjo, o štai dabar jau rengiamos programos ir norvegėms moterims. Žino, kad šis planas užtruks, bet tiek iš žvilgsnio, tiek iš balso tembro net nekyla abejonių, kad tai įvyks. Ir įvyks sėkmingai.

Prieš kelerius metus, vis dar išgyvendama sunkųjį emigracijos laikotarpį, Violeta klausėsi aktoriaus bei teatro režisieriaus R.Abukevičiaus interviu, kuriame jis pasakė: nuo savęs nepabėgsi. Ši frazė įstrigo galvoje ir vis skambėjo ilgomis darbo valandomis, apsukusi ratą grįždavo ir grįždavo, kol Violeta ėmė vynioti minčių siūlelį – pažvelgė į savo gyvenimo pokyčius, naujus iššūkius ir ėmė klausti savęs, nuo ko ji bėgo, kur norėjo atsidurti. Suvokė, kad bėgo nuo savęs, ir skambantys ausyse žodžiai – nepabėgsi – vertė nuoširdžiai pasikapstyti savyje. Violeta šiandien džiaugiasi turėjusi tiek daug laiko apmąstymams, kurie galų gale pagelbėjo jai sugrįžti į save. Atrasti kažkur pamestą, iš rankų paleistą save, o kartu susigrąžinti norą linksmintis, džiaugtis, realizuoti ir auginti save.

Kartu ji tikėjo, kad, ko gero, kažkur netoliese yra moterų, taip pat norinčių linksmumo, įdomaus  laisvalaikio, pamaitinti ne tik vyrą su vaikais, bet ir savo sielą. Violeta visad mokėjo klausytis tylaus intuicijos balso, jusdavo, kuria kryptimi judėti,  žinojo, ko jai reikia, ir numanė, ko trokšta panašios į ją. Kilo aiškus noras suburti moteris. Violeta jautė, kad joms, kaip ir jai, to labai reikia. Nutarė veikti pasikliaudama savo vidumi bei prigimtimi ir patikėjo, kad būtent šiuo keliu iš svajonių susikurs norimą realybę. Ir ne tik sau.

Organizatorė nuo vaikystės

Po dvejų metų veiklos galima teigti, kad Violeta atspėjo moterų poreikius ir puikiai save realizavo. Nemažą vaidmenį jos gyvenime suvaidino ir saviugdos lektorė Agnė Zinkevičiūtė, dirbusi ir lietuviškame, ir norvegiškame moterų klube.

Ji kartą pasakė vieną anksčiau dar negirdėtą mintį: žmogui tereikia prisiminti, koks jis buvo vaikystėje, už ką buvo pastebėtas ir giriamas suaugusiųjų, – tai dažniausiai ir yra teisinga savirealizacijos kryptis. Eureka, Violeta išsyk “atgamino” savo pradinės mokyklos laikus – vaikiško meno parodas, popamokinius spektaklius ir šokių pasirodymus, kuriuos pati sumanydavo, įgyvendindavo ir įtraukdavo nemažą būrį vaikų. Ji prisiminė ir buvusios mokytojos, sutiktos po gerų penkiolikos metų, pasakytus žodžius, kad tokios mokinės daugiau neturėjusi. Tai patvirtino Violetai jos pasirinkimo teisingumą ir padrąsino planuoti, kurti, veikti toliau.

Kad svajonės pildytųsi, reikia jų turėti

Violeta svajoja apie namus gamtos glėbyje, žalias pievas, o gal pro šalį tekančią upę. Ir fermos tipo pastatų kompleksą, kuriame galėtų ir gyventi, ir dirbti, ir organizuoti laisvalaikį kitiems. Kur vietos pakaktų viskam ir dar liktų erdvės fantazijai. Moteris nori erdvės, laisvės, bet kartu labai myli namus, tad nori, kad jie visad būtų šalia. Šeimą Violeta laiko didžiausia vertybe, tačiau be savo veiklos, mokslų ir kelionių ji neišgyventų.

Įvairialypė veikla, daugiabriaunė brandi asmenybė, o kartu labai paprastas, nuoširdus ir lengvai bendraujantis žmogus – sunku viską apibūdinti vienu sakiniu. Tačiau ne Violetai. Vos akimirką susimąsčiusi pavadina save keliautoja, nes kelionėse, atsitraukus nuo kasdienybės, tarsi iš šono pažvelgus į savo gyvenimą, Violetai lengva įvertinti, ar viskas klostosi taip, kaip reikia. Dar viena tolimesnė svajonė – kelionė piligriminiu Santjago de Kompostelos keliu Šiaurės Ispanijoje. Ji taip pat bus skirta pasitikrinti gyvenimo pusiaukelėje. Belieka palinkėti Violetai, kad viskas būtų būtent taip, kaip reikia!

Idealus savaitgalis. Šeštadienis skiriamas bendram laisvalaikiui su šeima ir draugais, sekmadienis – tik sau: miegas mažiausiai iki 12 val. be žadintuvo, pusryčiai su moterišku žurnalu lovoje ir kuo daugiau malonumų.

Švęsti moterystę. Moteriai šiuolaikiniame pasaulyje nėra lengva puoselėti savo moterystę. Todėl jos susiburia klube be vyrų. O vyrai? Įsivaizduokite, kad  į klubą užsuka Richardas Gere’as… Klubo tikslas ieškoti savęs akimirksniu žlugtų, nes visas dėmesys nuo savęs kryptų į vyrą.

“Viola Club” vienu sakiniu jai ir jam. Jai – čia neleidžiama pamiršti, kad esi moteris O vyrui, kuris niekada klube nesudalyvaus, – čia ugdomos tobulos moterys (toks, beje, buvo vienos klubo narės draugo atsiliepimas).