Iškasusi karo kirvį prieš “Gazpromo” monopoliją ir nutarusi pačiu griežčiausiu būdu įgyvendinti Europos Sąjungos energetikos direktyvą dėl dujų tiekimo ir transportavimo atskyrimo, Lietuva neiškrinta iš europinio konteksto.

Matant, kaip Lietuvos Vyriausybė, nepaisydama “Lietuvos dujų” akcininkų – Rusijos “Gazpromo” ir Vokietijos – E.ON pasipiktinimo, siekia atskirti magistralinius dujotiekius nuo dujų tiekimo, taip ir norisi paklausti: iš kur Andriui Kubiliui tiek drąsos, iš kur Arvydui Sekmokui tiek valios geležinės? Iškasę karo kirvį prieš galingiausią Rusijos ir vieną didžiausių pasaulio energetikos bendrovių “Gazprom”, juodu jau sulaukė tiesioginio Rusijos premjero Vladimiro Putino įvertinimo: “Tai – plėšikavimas.”

Kai tokius žodžius sako vis dar svarbiausias Rusijos politikas, verta suklusti. Kai jis tą sako nuvykęs į Vokietiją, susitikime su pagrindiniais tos šalies politikais ir verslininkais, verta suklusti dar labiau. Ypač kai žinome, kokią politinę ir ekonominę galią Lietuvoje per savo tarpininkę “Dujotekaną” ir šios dosniai finansuotus politikus buvo sukaupęs “Gazpromas”. Galiausiai, kai matome, kad glaudžiai su “Gazpromu” verslo ryšiais susijęs, turtingiausias ir įtakingiausias verslininkas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos vadovas Bronislovas Lubys jau atvirai puola tiek energetikos ministrą A.Sekmoką, tiek premjerą A.Kubilių. Nors visados pasižymėdavo itin atsargiu elgesiu visų aukščiausių Lietuvos vadovų atžvilgiu.

Tačiau atrodo, kad Vyriausybė, bet kol kas, neketina kreipti jokio dėmesio į jau tiesiogiai skambančius grasinimus. Ji dargi pati perėjo į puolimą, pirma apkaltinusi “Gazpromą” ekonominiu šantažu, o dabar surašiusi ir oficialų skundą Europos Komisijai. Joje “Gazpromas” kaltinamas piktnaudžiavimu monopoline padėtimi Lietuvos rinkoje.

Paradoksalu, bet oficialų pretekstą skųsti “Gazpromą” Briuseliui suteikė pats Rusijos dujų milžinas, oficialiai gruodžio mėnesį paskelbęs, kad 2011 m. pardavinėdamas dujas Latvijai ir Estijai taikys 15 proc. kainos nuolaidą (su sąlyga, jeigu šios vėl pradės pirkti tokį pat kiekį dujų, kokį pirko ikikriziniais 2007-aisiais), o Lietuvai kaina sumažinta nebus “dėl šios šalies ypatybių įgyvendinant ES III energetikos direktyvos reikalavimus”. Tuo “Gazpromas” oficialiai pripažino baudžiantis Lietuvą už tai, jog ši, būdama ES narė, pradėjo įgyvendinti ES normas, reikalaujančias atskirti dujų tiekimą ir dujų paskirstymą, kad energetikos bendrovės negalėtų piktnaudžiauti savo monopoline padėtimi.

Galimas dalykas, darydamas šį pareiškimą “Gazpromas” nesitikėjo tokios Lietuvos reakcijos, o gal, kaip šnekėjo kai kurie Rusijos komentatoriai, rimtai mano, kad Europos Komisija nepajėgi nubausti ES nepriklausančios valstybės įmonės. Tačiau amerikiečių gigantų “Microsoft” ir “Intel”, sumokėjusių milijardines baudas už piktnaudžiavimą monopoline padėtimi rinkoje, pavyzdys rodo, kad priemonių ES gali rasti. Juoba kai labai norisi. O norų riboti “Gazpromo” įtaką Europa jau nebeslepia.

Galingas, bet silpstantis lokys

Šiandien “Gazpromas” Europoje panašus į kadaise galingą, bet jau silpstantį lokį, kurį iš visų pusių taršo medžiokliniai šunys. Neseniai vokiečiai, grasindami arbitražais, išsireikalavo sumažinti kainas, viena didžiausių Italijos energetikos bendrovių “Editon S.p.A” padavė į tarptautinį Stokholmo arbitražą “Gazpromo” antrinę įmonę “Progas”. Kaltinimas tas pats – nuostoliai, patirti dėl pernelyg didelių rusiškų dujų kainų, ieškinio vertė – iki 1,5 mlrd. JAV dolerių. Neseniai Europos Komisija griežtai įspėjo lig šiol “Gazpromui” itin draugišką Bulgariją, kad ši negali taikyti jokių III energetikos protokolo išimčių ir taip pat privalo skaidyti monopolininką į dujų tiekimo ir transportavimo bendroves.

Tačiau svarbiausia – “Gazpromas” praranda Europos rinką. Per dešimtmetį “Gazpromo” tiekiamų dujų dalisES rinkoje sumažėjo nuo 48 iki 33 proc., ypač stiprus kritimas po 2008-ųjų: per dvejus metus – nuo 39 iki 33 proc. Išlieka tendencija smukti toliau, nes suskystintų dujų terminalus sparčiai stato net vokiečiai, kurie tarsi ir dalyvauja tiesiant “Nord Stream” dujotiekį.

Tad Lietuva su savo reikalavimais “Gazpromui” visiškai atitinka bendraeuropinę tendenciją – spausti monopolininką iš visų pusių. “Veido” turimomis žiniomis, Vyriausybė pernelyg nesibaimina atsakomųjų “Gazpromo” sankcijų, nes:

- Yra įsitikinusi savo pozicijų teisiniu nepažeidžiamumu;

- Norėdama atjungti dujas Lietuvai, Rusija kartu turėtų atjungti dujas ir Kaliningradui;

- Lietuva neturi jokių įsiskolinimų “Gazpromui”, kurie galėtų tapti pretekstu užsukti dujas, kaip pasielgta su Baltarusija ir Ukraina;

- Pačiame “Gazprome” nuotaikos dėl dujų tiekimo į ES valstybes politikos labai įvairios.

Visa tai įvertinusi, A.Kubiliaus Vyriausybė ir ėmėsi teisinio spaudimo, kartu suvokdama, kad lemiamas bus artimiausias pusmetis, nes ES energetikos direktyvą reikia pradėti įgyvendinti nuo 2011 m. kovo mėnesio. Jeigu Vyriausybei pavyks išlaikyti spaudimą, iki 2012-ųjų rinkimų tikimasi pasiekti apčiuopiamų rezultatų. Na, o jei nepavyks arba jeigu nebus rasta paramos Europos Komisijoje, tuomet teks trauktis.

Lietuva ir “Gazpromas”: nuo meilės iki karo

Tiesą sakant, Lietuvos santykiai su Rusijos energetikos milžinu “Gazpromu” primena patarlę, kad nuo meilė iki neapykantos – vienas žingsnis. 1993-iaisiais buvusios sovietinės Dujų pramonės ministerijos vietoje įsikūręs “Gazpromas” daugelį metų buvo patikimiausias energijos išteklių tiekėjas Lietuvai. Tuo metu Remo Viachirevo vadovaujamas ir premjero Viktoro Černomyrdino globojamas “Gazpromas”, kaip ir visos privačios verslo įmonės, pirmiausia buvo orientuotas į maksimalų pelną, galimas dalykas, apeinant kai kuriuos Rusijos įstatymus. R.Viachirevo giminaičių kompanijos, tokios kaip “Iitera”, tiekdavo dujas savo antrinėms įmonėms ar tarpininkams buvusiose sovietinėse respublikose, įskaitant ir Baltijos šalis. Dėl “Gazpromo” specifinės kainų ir pelno pasiskirstymo politikos tokie tarpininkai dujas gaudavo keliais doleriais pigiau nei, tarkime, valstybinės “Lietuvos dujos”, tad buvo patrauklūs Lietuvos pirkėjams ir Vyriausybei.

Pirmieji oficialūs “Gazpromo” tarpininkai Lietuvoje – Viktoras Uspaskichas, Antanas Bosas, Raimundas Paliukas ir jų bendrovės “Stela Vitae”, “Vikonda”, “Jangila” ilgą laiką irgi užsiėmė tik verslo reikalais. Jeigu jų veikla Lietuvos Vyriausybei ir kliūdavo, tai labiausiai dėl mokesčių slėpimo (ypač čia nuskambėjo V.Uspaskichas” ir “Jangila”), o ne dėl bandymų kaip nors paveikti valstybės politinį gyvenimą.

Didžiausiu geopolitiniu pavojumi tuomet laikytas Rusijos naftos koncernas “Lukoil” ir jo iš esmės kontroliuojama Mažeikių naftos perdirbimo gamykla. Gerai pamename, kai, prasidėjus kovai dėl dalies “Mažeikių naftos” akcijų pardavimo, “Lukoil” nedvejodamas pasinaudojo turima galimybe stabdyti naftos tiekimą. Tuo pat metu “Gazpromas” iš viso nekalbėjo apie galimybę privatizuoti “Lietuvos dujas”, o jo tarpininkai daugių daugiausiai dairėsi į keletą šiluminių elektrinių (kol galiausiai nusipirko Kaune). Dujų tiekimo pertraukų irgi nebuvo.

Prie pakankamai palankaus požiūrio į “Gazpromą” ir jo tarpininkus prisidėjo ir tai, kad dujų kaina Lietuvos galutiniams vartotojams ištisą dešimtmetį, iki 2005-ųjų, praktiškai nekito, svyruodama ties 450 Lt už 1000 m3 vidurkiu.

“Gazpromo” savininkus taip pat visiškai tenkino santykiai su Lietuva ir vienokiu ar kitokiu būdu gaunamas pelnas.

Padėtis ėmė keistis 2000-ųjų vasarą, kai Rusijos prezidentu tapęs V.Putinas pradėjo keisti visų didžiųjų energetikos koncernų vadovybę. Vienas pirmųjų postą turėjo palikti “Gazpromo” valdybos pirmininkas R.Viachirevas, jo politinis globėjas V.Černomyrdinas išvyko garbės tremtin ambasadoriumi į Ukrainą, antrinės “Gazpromo” įmonės buvo nušalintos nuo dujų telkinių ir eksporto kvotų.

Svarbiausia, kas buvo padaryta V.Putino reformų metu, – “Gazpromas” tapo dujų tiekimo monopolininku. Jokia kita nepriklausoma dujų kompanija – ar Rusijos, ar Vidurio Azijos respublikų – nebegalėjo nepriklausomai nuo “Gazpromo”, nemokėdama jai duoklės, tiekti dujų vartotojams. Lietuvos didieji dujų vartotojai, pirmiausia B.Lubio valdoma “Achema”, kurį laiką dar tikėjosi, kad jiems pavyks susitarti dėl dujų tiekimo ir kainų apeinant “Gazpromą”, tačiau jų viltims nebuvo lemta išsipildyti.

Tuo pat metu pasikeitė ir “Gazpromo” tarpininkų pasirinkimo politika: ankstesnieji – “Stela Vitae”, “Itera Lietuva” nustumiami į šoną. Vietoje jų 2001-aisiais sukuriama “Dujotekana”, prie kurios gimimo, kaip rodo Valstybės saugumo departamento surinkti duomenys, ranką tiesiogiai pridėjo pats V.Putinas, o nuolatiniu didžiausiu akcininku tampa buvęs, kaip teigiama, KGB karininkas Piotras Vojeika. Jis svarbiausio “Dujotekanos” akcininko postą išlaiko prie visų jos vadovų – R.Paliuko, Sigito Paulausko, Rimando Stonio ir, galiausiai, neseniai paskirto Vladimiro Orechovo.

R.Stonio dėka “Gazpromas” ir jo tarpininkai Lietuvoje tampa viena įtakingiausių politinių jėgų. “Gazpromui” palankiausiomis sąlygomis 2002-aisiais privatizuojamos “Lietuvos dujos”, 2004-aisiais triukšmingai sužlugdomos Seimo pastangos apriboti dujų tiekimo tarpininkų pelnus, 2006-aisiais R.Stonys tiesiogiai dalyvauja neformaliame pasitarime, lėmusiame, kad premjero postas atiteks Gediminui Kirkilui. R.Stonio svarbą ir įtaką rodo tai, kad jis vienintelis iš visų dujų tiekimo tarpininkų turėjo oficialias “Gazpromo” atstovo teises Lietuvoje ir galėdavo su Vyriausybe derėtis “Gazpromo” vardu.

R.Stonio ir “Gazpromo” įtaka Lietuvos politikai ėmė taip badyti akis, kad vienu iš 2008-aisiais į valdžią atėjusios konservatorių Vyriausybės užduočių tapo jos apribojimas. Tai savo ruožtu buvo neįmanoma be “Gazpromo” įtakos apribojimo. Lietuvos norus apriboti “Gazpromo” aptetitą skatino ir 2005–2008 m. įvykęs kainų šuolis, kai dujų kainos galutiniams vartotojams pakilo net keturis kartus. Nepaisant dujų kainų smukimo 2009-ųjų viduryje, 2010-ųjų gruodį galutiniai vartotojai už 1000 m3 dujų mokėjo 1131 Lt (su transportavimo ir galios mokesčiu), o 2005-aisiais – vos 351 Lt.