Kai nori, gali – tokią išvadą apie policijos profesinius sugebėjimus galime daryti po sėkmingos operacijos Garliavoje, užtikrinant teismo sprendimo įgyvendinimą.
Galima ir laiką deramą pasirinkti, ir prieigas bei perimetrą blokuoti, ir reikiamą kiekį pareigūnų pasitelkti, kad būtų suvaldyta minia ir suimti visi, kurie priešinasi įstatymo vykdymui, ir stebėjimo kameras uždengti, ir pasiimti reikiamų priemonių durims bei langams įveikti. Tai yra veikti taip, kaip tokiais atvejais ir privalo veikti profesionali demokratinės valstybės policija.
Norintiems pavirkauti dėl „policijos smurto prieš mergaitę“ teks priminti, kad policininkai mergaitės iš viso nelietė, o teisėtą prievartą panaudojo tik prieš tuos, kas priešinosi įstatymui bei teisėtiems pareigūnų reikalavimams. Reikia pabrėžti, kad Lietuvos pareigūnai sugebėjo tikrai gan delikačią (pirmiausia dėl žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio) operaciją įgyvendinti taip, kad neprireikė naudoti nei šaunamųjų ginklų, nei pipirinių dujų, be kurių prieš dešimtmetį nesugebėjo apsieiti profesionalumo stoka skųstis negalinti JAV teisėsauga kubiečio berniuko Eliano Gonzalezo grąžinimo tėvui į komunistinę Kubą atveju.
Beje, ši 2001-aisiais plačiai nuskambėjusi byla galėtų būti puikus pavyzdys mūsų teisiškai dar labai nebrandžiai visuomenei, rodantis, koks turi būti požiūris į teismo sprendimus teisinėje valstybėje. Tiek tuometis JAV prezidentas Billas Clintonas, tiek generalinė prokurorė Janet Reno pripažino, kad teismo sprendimas – grąžinti berniuką, kurį į laisvą Ameriką jo motina atgabeno savo gyvybės kaina, atgal į komunistinę Kubą jo tėvui – prieštarauja jų asmeniniams įsitikinimams. Bet įstatymo ir teisės viršenybė yra tas pamatas, ant kurio pastatyta Amerika, tad teismų sprendimams nedrįsta prieštarauti net prezidentai.
Stebint sklandų policijos darbą praėjusį ketvirtadienį ir menant jos bejėgišką trypčiojimą per pirmąją operaciją kovo mėnesį, kyla natūralus klausimas: o kas pasikeitė, kad tuomet negalėjo, o dabar – gali? Peršasi du atsakymai.
Pirmasis – kaip buvo pranešta, pastarąją, sėkmingą, operaciją suplanavo ir jai vadovavo iš Vilniaus atvykę policijos pareigūnai. O kovo mėnesį veikė kauniečiai, dar kartą patvirtindami liūdną, nors seniai teisėsaugai žinomą faktą: Kaunas yra Kaunas.
Kauno policija yra tiek persisėmusi vietinėmis „paniatkėmis“, taip suaugusi su šešėliniu pasauliu, kad bet kokie jų ryžtingi veiksmai prieš Kauno nusikalstamumą yra neįmanomi. Taip susiklostė dar nuo sovietinių laikų, kai pirmą kartą už rimtus dalykus suimtus Daktarus vežė uždaryti į Vilniaus izoliatorių, nes Kaune jie būtų jautęsi kaip namie, – taip vyksta iki šiol. Jeigu reikia semti „kavenskus“, medžiagą renka ir operaciją planuoja vilniečiai, kauniečius pasitelkdami nebent paskutiniu momentu, kaip fizinę masę. „Kavenskos“ teisėsaugos nepatikimumas pasiekęs tokį lygį, kad netgi paprastam gatvių patruliavimui kartkartėmis tenka pasitelkti Vidaus saugumo tarnybos karius, nors šie ir nėra policininkai. Bet kas belieka, jei paprasti Kauno patruliai nedrįsta sudrausminti vietinių „bachūrų“?
Šitai suvokiant kyla mintis: gal esminę teisėsaugos pertvarką Lietuvoje pradėti nuo Kauno policijos panaikinimo? Kaip buvo padaryta Gruzijoje, tiesiog likviduojant ištisus milicijos struktūrinius padalinius, o naujus kuriant vien iš naujų, niekuomet su teisėsauga nesusijusių asmenų. Nes į klausimą, kuriems galams reikalinga Kauno policija, jeigu vis tiek visą jos darbą tenka daryti vilniečiams, anksčiau ar vėliau turės būti atsakyta.
Antrasis atsakymas išplaukia iš pirmojo: operacijai Garliavoje buvo galima pasitelkti Vilniaus pareigūnus todėl, kad neliko politinių trukdžių tai daryti. Operacijos dieną nuskambėję premjero Andriaus Kubiliaus, vidaus reikalų ministro Artūro Meliano, teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko Stasio Šedbaro pareiškimai apie tai, kad teismų sprendimai privalo būti vykdomi, o politikai privalo nesikišti į teisėsaugos veiksmus, aiškiai parodė, kur šiandien sutelkta politinė valia ir kokia toji politinė valia yra. Tai kartu ir atsakymas į klausimą, kodėl būtina pirmiausia vykdyti teismo sprendimą Garliavoje, jeigu yra daug kitų neįvykdytų teismų sprendimų.
Garliavoje buvo sprendžiamas klausimas, kas šiandien valdo Lietuvą: Garliavos teisininkų ir nusikaltėlių šeimyna, ar teisėtai ir demokratiškai išrinkti Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė? Visiems šešėlinio pasaulio atstovams, visiems garliavinių klano slaptiems rėmėjams Kauno teisėsaugoje ir kitiems, bandžiusiems šitą sovietukų maištą prieš Lietuvos Respubliką panaudoti saviems tikslams, pasiųstas aiškus signalas, kad Lietuvą valdo demokratiškai renkama valdžia, o ne klanai.
Šitą reikia suprasti labai aiškiai: pasitelkdamas minios instinktus, įtakingas klanas bandė įteisinti šešėlinį, nuo Lietuvos įstatymų ir teisėsaugos nepriklausomą pasaulį, kuriame valstybės teismų sprendimai priimami tik grupės išrinktųjų naudai ir vykdomi tik tuomet, jei neprieštarauja klano interesams. Jeigu politikai būtų sudrebėję, jeigu teismo sprendimas taip ir būtų paliktas neįgyvendintas, kitą dieną tokios klanų valdomos garliavos būtų pradėjusios kurtis visoje Lietuvoje, ypač provincijoje, kur vietos nusikalstamas pasaulis, teisėsauga ir valdžiukė neretai glaudžiai susiję ne tik verslo interesų, bet ir giminystės saitais. Operacija Garliavoje užkirto kelią klanų Lietuvos kūrimui.

Pasitelkdamas minios instinktus, įtakingas klanas bandė įteisinti šešėlinį, nuo Lietuvos įstatymų ir teisėsaugos nepriklausomą pasaulį.