Scanpix nuotr.

Tūkstančiai žmonių rikiavosi Samarkando ir Taškento gatvėse atsisveikinti su 27 metus Uzbekistaną valdžiusiu diktatoriumi Islamu Karimovu. Daugiau nei pusę jų per visą savo gyvenime nebuvo matę kito valstybės vadovo.

Dovaidas PABIRŽIS

Viešai demonstruojamas gedulas susipina su nerimu dėl galimos kovos dėl valdžios – visiškai valdžią uzurpavęs Islamas Karimovas nepaliko aiškaus įpėdinio. Jei kovos Uzbekistano val­džios koridoriuose užsitęs, tokiu nestabilumu ga­li pasinaudoti islamistai iš kaimyninio Af­ga­nis­ta­no.

Kontrolė – saugumo rankose

„Svarbiausias darbas, kurį padarė I.Karimovas, buvo taikos išsaugojimas“, – BBC sakė vienas prisistatyti nenorėjęs uzbekas.

I.Karimovas iš tiesų aktyviai kovojo su bet kokias bandymais islamizuoti Uzbekistano gyvenimą ir politiką.

1999 m. islamistams Taškente susprogdinus šešis automobilius – pasikėsinus į prezidento gyvybę, jis sakė: „Aš esu pasiruošęs nuplėšti galvas dviem šimtams žmonių, paaukoti jų gyvybes dėl tai­kos ir ramybės šalyje. Jei mano vaikas pasirinks to­kį kelią, aš pats nusuksiu jam sprandą.“

Stipri I.Karimovo valdžios ranka neaplenkė ir jo šeimos narių. Ilgą laiko galima diktatoriaus įpėdine vadinta vyresnioji jo dukra Gulnara mėgavosi spalvingu viešu gyvenimu, tačiau prilyginusi savo tėvą Josifui Stalinui, užsitraukė jo nemalonę ir, kaip manoma, šiuo metu gyvena namų arešte.

Tačiau greta šios kovos per dau­gelį metų valdžioje jis pa­žabojo bet kokią opoziciją ir leng­va ranka įkalindavo ar­ba nužudydavo visus, kurie suabejodavo jo autoritetu. I.Ka­rimovas užgniaužė ir bet ko­kį laisvą žiniasklaidos žodį. Bū­tent dėl to žinios apie prezidento mirtį ilgą laiką buvo prieštaringos ir ofi­cialiai nepatvirtintos. Tik užuojautą dėl lyderio mirties pareiškus keliems užsienio valstybių va­dovams pagaliau buvo pripažinta, kad I.Ka­ri­mo­vas mirė.

Per prezidento laidotuves labiausiai matomas buvo ministras pirmininkas Šavkatas Mirzijajevas, kuris įvardijamas kaip vienas pagrindinių kandidatų pakeisti I.Karimovą. Laidotuvėse dalyvavo juodai apsirengusios prezidento našlė Tatjana Ka­ri­mova ir jaunesnioji duktė Lola Karimova-Tiljajeva. Į jas taip pat atvyko Rusijos ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas, Tadžikistano ir Turk­mė­nistano prezidentai. Tačiau jose nebuvo vyresniosios I.Karimovo dukters Gulnaros, kurį ilgą laiką laikyta realiausia kandidate tapti diktatoriaus įpėdi­ne. Šiuo metu, kaip manoma, ji gyvena namų areš­to sąlygomis.

Verslininkė, dizainerė ir dainininkė G.Ka­ri­mova ne vienus metus mėgavosi spalvingu viešu gy­venimu, pramogavo su pasaulinėmis roko žvaigž­dėmis, tačiau vėliau buvo apkaltina kyšininka­vimu, pinigų plovimu, fiziniu smurtu ir netgi raganavimu. Verslai buvo konfiskuoti, o jos veiklą tyrė Šveicarijos, Švedijos ir JAV teisėsauga. Vis dėlto turbūt didžiausia G.Karimovos klaida buvo viešai išsakytas tėvo palyginimas su Josifu Stalinu.

Pagrindinė galia Uzbekistane sutelkta KGB modeliu veikiančioje saugumo tarnyboje, o ilgametis jos vadovas Rustamas Inojatovas bus viena įtakingiausių figūrų, nulemsiančių būsimą valstybės vadovą. Būtent todėl tikimasi, kad valdžios perėmimas Uzbekistane nebus ilgas ir sudėtingas.

Tarp kitų įtakingųjų valstybėje įvardijama ir prezidento našlė Tatjana.

Nuo vaikų namų iki aukščiausios valdžios

I.Karimovas gimė 1938 m. sausio 30 d. Sa­mar­kande. Oficialioje biografijoje teigiama, kad jo tė­vas buvo biuro darbuotojas. Kiti šaltiniai sako, kad jo tėvai, pavargę nuo gausios šeimos, iš pradžių laikinai, o vėliau visam laikui atidavė jį į vaikų namus. Bū­simas prezidentas studijavo inžinerinę mechaniką ir ekonomiką, tapo inžinieriumi ir dirbo lėktuvų gamykloje. Šeštajame dešimtmetyje jis įstojo į Komunistų partiją.

1966-aisiais I.Karimovas pradėjo dirbti „Gos­pla­ne“ – Valstybiniame sovietinės ekonomikos planavimo komitete. Su žmonos šeimos ryšių pagalba jam sekėsi kilti karjeros laiptais ir 1983 m. jis tapo sovietinio Uzbekistano finansų ministru. Šį postą jis užėmė iki 1989-ųjų, kai Michailas Gorbačiovas pa­skyrė jį Uzbekistano komunistų vadovu. Po ne­sėk­mingo Maskvos pučo Uz­be­kis­ta­nui tapus nepriklausomam, I.Karimovas netrukus leng­vai susidorojo su visais politiniais oponentais ir įtvirtino savo valdžią.

Uzbekistano vadovas daug kartų buvo kritikuojamas dėl nuolatinių didelių žmogaus teisių pažeidimų. Kruviniausias režimo nusikaltimas – 2005-aisias Andižano mieste įvykusios demonstrantų žudynės. Tąkart 23 verslininkai buvo sulaikyti dėl tariamo islamizmo. Jų palaikyti susirinko gausi minia žmonių, tarp jų ir moterys su vaikais. Po kurio laiko minia buvo išvaikyta automatų šūviais. Oficialusis Taškentas teigia, kad tąkart žuvo 187 žmonės, tačiau manoma, kad tikrasis skaičius kelis kartus didesnis.

Buvęs Didžiosios Britanijos ambasadorius Uz­be­kis­tane Craigas Mur­ray kaltino I.Ka­ri­movo saugumo tarny­bas nužudžius du disidentus itin žiau­riu būdu – išverdant juos gyvus. Kai kurie analitikai žiaurius I.Ka­ri­mo­­vo veiklos metodus sieja su jo vaikys­tės išgyvenimais sovietiniuose vai­kų namuose.

Nepaisant to, I.Karimovas išlaikė gerus santykius su svarbiausiomis didžiosiomis jėgomis šiame regione – Rusija, JAV ir Kinija. Uzbekistane gyvena maždaug vienas milijonas rusų. Po Rugsėjo 11-osios įvykių Uzbekistanas dėl savo strateginės padėties tapo itin svarbus JAV.

Tiesa, po 2005-ųjų įvykių santykiai su Vakarais pašlijo. Atsakydamas į tai, I.Karimovas išvarė amerikiečius iš Karši Chanabado karinės bazės, naudotos kovoje su talibais Afganistane. Tačiau jau 2008 m. bendradarbiavimas vėl buvo atnaujintas, JAV netgi atidavė kai kurią Afganistane naudotą savo ginkluotę.

Pigios darbo jėgos eksportuotojas

Uzbekistanas kartu su kaimyniniu Tadžikistanu yra pagrindiniai pigios darbo jėgos eksportuotojai į buvusią Sovietų Sąjungą. Nors uzbekai tradiciškai vertinami kaip bene mažiausiai migruojantys žmonės Centrinėje Azijoje, šiandien milijonai jų dirba užsienyje dėl tėvynėje sparčiai didėjančio žmonių skaičiaus ir šlubuojančios valstybės ekonomikos. Atsargiais skaičiavimas, vienas iš devynių uzbekų dirba užsienyje.

Didžioji dalis jų vyksta į Rusiją. 2013-aisiais vienas iš keturių migrantų Rusijoje buvo uzbekas. Rusijos federalinės migracijos tarnybos duomenimis, iš viso šalyje yra 2,3 mln. uzbekų, bet manoma, kad tikrasis jų skaičius maždaug dvigubai didesnis. Uzbekai taip pat vyksta dirbti į Kazachstaną, Turkiją, Pietų Korėją, Jungtinius Arabų Emyratus ir kitas valstybes.

Ilgą laiką oficialusis Taškentas apie šią tendenciją tylėjo, tačiau pastaraisiais metais I.Karimovas kelis kartus išreiškė pasipiktinimą dėl tokio tėvynainių elgesio, esą kodėl jie šluoja gatves Maskvoje, jei galėtų sėkmingai kurti savo gyvenimą tėvynėje.

Vis dėlto šiandien emigrantų in­dėlis į Uzbekistano gerovę di­džiulis. 2012-aisiais uzbekai vien per Rusijos bankus pervedė 6 mlrd. JAV dolerių – tąkart tai su­darė 12 proc. valstybės bendrojo vidaus produkto. O bendra na­mo persiųstų ar parvežtų pinigų suma yra kur kas didesnė.

Uzbekistanas garsėja ir priverstiniais darbais nui­mant medvilnės derlių – tai priverstinai daro ir gydytojai, ir mokytojai. 32 mln. gyventojų turinti valstybė yra penkta didžiausia medvilnės eksportuotoja pasaulyje, o dėl gyventojų pertekliaus šie metodai puikiai veikia – valstybei visiškai nebūtina investuoti į šio sektoriaus mo­der­nizavimą. 16 proc. valstybės gy­ventojų šiuo metu gyvena že­miau skurdo ribos ir tenkinasi ma­žiau nei 1,25 JAV dolerio pajamomis per dieną.

Ir nesvarbu, kas galios viršūnėje pakeis I.Karimovą, – tikėtis didesnių permainų didžiausioje Vi­du­ri­nės Azijos valstybėje kol kas neverta.

Ilgiausiai valdantys valstybių vadovai ne monarchai*

1. Paulas Biya, Kamerūno ministras pirmininkas nuo 1975 m., vėliau prezidentas

2. Teodoro Obiangas Nguema Mbasogo, Pusiaujo Gvinėjos revoliucinio karinio komiteto vadovas nuo 1979 m., vėliau prezidentas

3. Jose Eldorado dos Santosas, Angolos prezidentas nuo 1979-ųjų

4. Robertas Mugabe, Zimbabvės ministras pirmininkas nuo 1980 m., vėliau prezidentas

5. Ali Khamenei, Irano prezidentas nuo 1981 m., vėliau aukšiausiasis vadovas

6. Hun Senas, Kambodžos ministras pirmininkas nuo 1985-ųjų

7. Yoweri Musevini, Ugandos prezidentas nuo 1986 m.

8. Nursultanas Nazarbajevas, Kazachstano pirmasis sekretorius, vėliau prezidentas nuo 1989 m.

9. Islamas Karimovas, Uzbekistano pirmasis sekretorius, vėliau prezidentas nuo 1989-ųjų

10. Omaras al-Bashiras, Sudano prezidentas nuo 1989 m.

*2016 m. rugpjūtis

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA