Taip jau yra, kad kasdieniame visuomenės gyvenime gamta užima ne pirmą vietą ir daugelio mūsų supratimas apie ją gana paviršutiniškas. Tačiau kuomet iškyla klausimas apie pinigų skyrimą gamtosaugai, svarstant jų sumų dydžius ir projektų tikslingumą bei įgyvendinimo būdus, iš tos pačios visuomenės staiga atsiranda įvairių „ekspertų“. Štai nepalankiai nuomonei pagrįsti pasitelkiamas savo išskirtiniu priešiškumu retų rūšių apsaugos idėjoms garsėjantis miškų urėdas, kuris gamtosaugos projektams priešpastato savo siaurą pramoninį supratimą apie mišką ir visą ten esančią gamtą. Kad būtų stipriau, grojama ir visuomeniškai jautria socialine styga. „Vaikai be batų” ir t.t. O gal urėdui Biržų giria su jau dabar grioviais paverstais upeliais bus gražiausia kai joje nebeliks dabar „ūkininkauti“ trukdančių perinčių paukščių? Antrojo „eksperto“, ženkli veiklos dalis pasižymi nuolat reiškiamu nepasitenkinimu dėl gamtosaugos reikalavimais varžomų privataus miško savininkų neva konstitucinių teisių ir ginančio nežabotą disponavimą šventa privačia nuosavybe. Savo metamų kaltinimų šis kritikas nė nebando pagrįsti. Trečiasis pašnekovas – Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas, regis gamtosaugos sunkiasvoris, bet labiausiai išgarsėjęs prieš keletą metų raginimais ir spaudimu aplinkosaugininkams leisti masiškai tvenkti užtvankų kaskadomis dar nesunaikintas upes idant patenkinti hidroenergetikų užmačias. O kur dar kelių įtarimų šešėlyje paskendusių ir tam tikroms siauroms interesų grupėms palankių teisės aktų stūmimas bei galimas viešųjų ir privačių interesų painiojimas? Geologo išsilavinimą turintis „žinovas“ negaili kritikos ugnies rūšių apsaugos projektams, bet nieko konkretaus nepasako ir visa jo ekspertinė išmonė baigiasi bendro pobūdžio kaltinimais bei įtarinėjimais. Įtartas neskaidriais veiksmais ir net klastojimu ir tik dėl susiklosčiusio politinių jėgų santykio Seime savo dabartines pareigas išsaugojęs politikas dedasi Europos lėšų saugotoju nuo gamtosaugininkų švaistūnų, lyg nežinotų, kad lėšos yra tikslinės ir kitoms, net visuomeniškai jautrioms, sritims neskiriamos. Kai nepateikiama argumentų, pasakyti „man atrodo“ nepakanka.
Straipsnio autorei saugomos rūšys tėra „gyvūnėliai“ ar „paukščiukai“. O jau mažytė meldinė nendrinukė tikrai nenusipelno tokių milžiniškų investicijų! Spręsti apie rūšių apsaugai skiriamas sumas teisinga būtų tai lyginant su analogiškų kitose šalyse vykdytų projektų kainomis. Tikrai tiesa, kad naikinti šias rūšis kainavo pigiau. Projekto vykdytojo išsakyti motyvai, kodėl gelbstima nuo išnykimo sparčiausiai pasaulyje nykstanti ir mūsų šalyje vis rečiau beaptinkama konkreti paukščių rūšis, pakankamai aiškūs. Remti ties nebūties riba atsidūrusio gyvūno apsaugą – ar tai ne rimta priežastis gelbėjimo projektui skirti tikslines ES lėšas?! Tik straipsnio autorei toks pasirinkimas lieka nesuprantamas. Visi čia aprašyti rūšių gyvūnų gausinimo projektai dar nesibaigę, veiklos vykdomos, o rezultatai jų dar neturint, avansu vertinami jau dabar. Darbams tebesitęsiant, iš anksto įtarinėjama dėl blogos baigties. Taip ko gero patogiau. Neduok, Dieve, pasiseks ir už ką kritikuosim tada?

Algis Butleris