Šią savaitę jungtiniame Europos Parlamento Transporto ir turizmo (TRAN) bei  Pramonės mokslinių tyrimų ir energetikos komitetų posėdyje buvo svarstomas pasiūlymas dėl EP ir Tarybos reglamento dėl  Europos infrastruktūros tinklų sukūrimo.
Apibendrinant Europos Sąjungos siekius dėl infrastruktūros objektų vystomo naujos finansinės perspektyvos laikotarpiu, galima sakyti, kad siekiai yra ambicingi, o jų įgyvendinimas turėtų neabejotinai teigiamą impulsą Sąjungos ūkio augimui ir jos gyventojų gyvenimo kokybės gerėjimui.
Nauji infrastruktūros objektai tokiose strateginėse srityse kaip energetika, transportas ar telekomunikacijos reikalingi bendrosios rinkos šiose srityse sukūrimui. Mums artimi pavyzdžiai galėtų būti dujų ir elektros jungtys su Lenkija ir Skandinavijos šalimis, geležinkelio linija per Baltijos šalis „Rail Baltica“ ir plačiajuosčio interneto prieigos suteikimas toliau nuo didžiųjų miestų gyvenantiems žmonėms.
Taigi, kaip matome, projektai yra iš tiesų svarbūs, tačiau jų finansavimui visos ES mastu reikia preliminariais skaičiavimais apie 3 trilijonų eurų. Iš kur paimti tokias sumas pinigų, kada Europos Sąjungos struktūrinė parama numato tik 50 mlrd. eurų šiems planams įgyvendinti?
Kaip žinome, valstybių narių finansai tebesitęsiant ekonominėms ir finansų krizėms yra įtempti. Ir ne vien mums, bet daugeliui valstybių narių investicijos į infrastruktūrą reikštų dar didesnius įsiskolinimus užsienio kreditoriams. Tradiciškai į valstybinės reikšmės infrastruktūros objektų statybas yra pritraukiamas ir privatus kapitalas, tačiau dabartinėmis makroekonominėmis aplinkybėmis privačių investuotojų galimybės yra sumenkę, investiciniai sprendimai atliekami labai atsargiai ir tik matant konkrečios finansinės grąžos perspektyvas.
Tokia situacija verčia sukti galvas ir ieškoti kitų finansavimo modelių. Alternatyva investavimui skolintomis lėšomis galėtų tapti europinės infrastruktūros objektų obligacijos. Šių vertybinių popierių išskirtinumas rinkoje būtų jų saugumas, nes jos būtų platinamos su Europos Sąjungos garantijomis. Europos Sąjungai ir valstybėms narėms jų išleidimas būtų naudingas, nes leistų per didelių infrastruktūros objektų statybas įsukti šiuo metu recesijoje esančią Europos ekonomiką.
Reikia tikėtis, kad ši konstruktyvi ir potenciali idėja nebus pamiršta, o taps realiai veikiančių instrumentu leisiančiu įgyvendinti itin ambicingus Europos Sąjungos planus sukurti bendrą Europos žemyno infrastruktūrinį „stuburą“, be kurio toliau plėtoti bendrąją ES rinką būtų labai sunku.