Dažnai kalbame apie dvi Lietuvas. Vieną, gyvenančią Lietuvoje, kitą – pasaulyje. Primityviai buvo kalbama ir apie šalies viduje gyvenančias dvi Lietuvas – runkelius ir ne runkelius. Bet darbą pradėjus socialdemokratų Vyriausybei, kurios ministrai žada atkurti socialinį teisingumą, tenka kalbėti ir apie dar kitokias dvi Lietuvas.

Viešasis diskursas apie didelę socialinę nelygybę, progresinių mokesčių būtinybę, sveikatos ministro raginimą prievarta visus sustatyti į bendras eiles valstybinėse poliklinikose bei ligoninėse dažnai yra techninio pobūdžio, populistinis ir nesigilinantis į socialinės nelygybės problemos esmę.

Diskusijose galima išskirti bent dvi aiškias grupes, turinčias diametraliai priešingą nuomonę. Vieni yra įsitikinę, kad dabartinę Lietuvos valstybę, jos viešąjį sektorių, mokesčius tiesiog būtina pritaikyti prie senųjų jų gyvenimo įpročių ir užtikrinti jiems orų gyvenimą, kiti jau tiki, kad patys gali kurti ir prisitaikyti prie konkurencingos, energingos, intelektualiai racionalios ir gebančios konkuruoti globaliame pasaulyje Lietuvos. Pavadinkime pirmuosius pagarbiai tradicionalistais, o antruosius – progresyvistais.

Tradicionalistai tokie nori būti dėl labai paprastų ir žmogiškų, nors ir pakankamai skirtingų priežasčių. Jie nebenori keistis, mokytis, prisitaikyti, konkuruoti darbo rinkoje, kurti savo verslų, ieškoti, kaip galėtų dalyvauti rinkos ekonomikoje, dažnai dėl senoviško požiūrio ar amžiaus tiesiog ir nebegali. Nes judėjimui į priekį, pokyčiams reikia ne tik pastangų, bet ir visą gyvenimą ugdytų savybių, kurios gali padėti gyventi laisvojoje rinkoje. Tokio tradicionalisto pavyzdys galėtų būti ir rašytojas Kazys Saja, prieš kelias savaites spaudoje paskelbęs savo komentarą, kuriame pats prisipažino apie paveldėtą idiotizmą. Nes neapsižiūrėjo, kad jo širdies lašiukai pasibaigė prieš Kalėdas, ir mano, kad norint jų nusipirkti jam būtinai reikia patekti pas kardiologą. Rašytojui labai nepatiko ir pilna poliklinika žmonių.

Gilus ir mylimas rašytojas visiškai nenori nei galvoti, nei rašyti apie tai, kad nėra jokios galimybės išlaikyti sovietmečio „vertybes“ bei privilegijas ir sukurti naują, konkurencingą, patrauklią Lietuvą. Nereikia įrodinėti, kad tradicionalistų armija daug didesnė. Tokia yra Lietuvos demografija. Išvažiuoja progresyvistai, tikintys, kad savo gyvenimo gerovę gali susikurti patys. Važiuoja mokėti mokesčių į tas valstybes, kuriose juos sumokėjus dar lieka pinigų ir oriam gyvenimui.

Sovietinė iliuzinė gerovė bei lygybė net ir šiandien daug kam asocijuojasi su Didžiosios Prancūzijos revoliucijos šūkiu – laisvė, brolybė, lygybė. Viešojoje erdvėje vykstančioje tradicionalistų ir progresyvistų kovoje vis dažniau aktyviai dalyvaujantys sovietmečio inteligentai dažnai pamiršta sąžiningai prisipažinti, kad jie su sovietiniu režimu vienokiu ar kitokiu būdu kolaboravo ir už tai jiems buvo atsilyginama išskirtine padėtimi – specialiu daviniu per šventes, erdvesniu būstu ir specialia poliklinika bei ligonine, o eiliniams teko stumdytis eilėse ar mokėti kyšius. Jiems tikrai apmaudu, kad šiandien, nepavykus rasti sau orios vietos naujoje valstybėje, patekus į sunkesnę socialinę padėtį, tenka stoti į bendrą eilę su eiliniais piliečiais. Ir stumdytis. Tai taip pat galima suprasti. Labai žmogiška norėti gyventi geriau. Ypač kai manai esąs vertas ir užsitarnavęs tą gerumą.

Dalis tradicionalistų, pasivadinusių „Nepartiniu demokratiniu judėjimu“, debatuoja Mokslų akademijoje ir nuoširdžiai tiki, kad kalbėjimasis, būriavimasis, įvairūs nacionaliniai susitarimai gali užkirsti kelią tautos išsivaikščiojimui. Ne, ponai, nieko nebus. Šiandien pasaulis konkuruoja ne tik dėl idėjų, investicijų, bet ir dėl galinčių, norinčių bei sugebančių

dirbti žmonių. Norint konkuruoti dėl Lietuvos piliečių gyvenimo Lietuvoje, teks keistis. Teks keisti savo valstybę ir ją padaryti tokią, kokioje žmonės norėtų gyventi ir gerai jaustųsi. O tai bus įmanoma tik tada, kai uždarbis mūsų valstybėje nebus kelis kartus mažesnis nei ES senbuvėse. O ekonomikos, kurioje įmanoma mokėti tokius atlyginimus, susibūrimais, šūkiais, visuotine lygiava bei progresiniais mokesčiais nesukursi. Per artimiausią dešimtmetį Lietuva neteks dar 400 tūkst. dirbančių žmonių, ir dirbančiųjų skaičius besieks 1,6 mln. Jei dėl kiekvieno iš tų 400 tūkst. nebus kovojama, pasekmės bus liūdnos.

Priešintis permainoms, neigti jų būtinybę ir neišvengiamumą yra žmogiška, ir tai būtina suprasti. Todėl jokios atviros ir vienas kitą naikinančios kovos tarp tradicionalisto ir progresyvisto neturėtų būti. Vieni permainoms esame labiau pasiruošę, kiti mažiau. Vieni jas priima kaip iššūkį ir ieško būdų, kaip jį įveikti, kiti nuo jų slepiasi ir kuria sąmokslo teorijas. Drebanti tradicionalistų ranka priverčia mažą mergaitę kreida ant krantinės išraityti žodį „Tiesos“. Vaikus gali visko išmokyti, ypač kol jie maži. Bet jų Lietuvoje tikrai nepavyks sulaikyti, perduodant jiems savo marazmatinį mąstymą, o ne išmokant ir parengiant konkurencijai, su kuria teks susidurti gyvenime.

Deja, alternatyvos nėra. Arba Lietuva išlavins savo vaikus ir parengs globaliai konkurencijai, prisitaikys prie naujų iššūkių ir su jais gebės susidoroti, arba išsivaikščios. Juolab kad vaikščioti yra kur. Lietuvai sumanūs ir darbštūs. Jei jiems oraus gyvenimo sąlygų nebus leista susikurti tėvynėje, kursis jas svetimose valstybėse. Jei ir jauni žmonės bus priversti tapti lunatikais, nematančiais ir nejaučiančiais, koks šiandien yra pasaulis, niekas jų Lietuvoje nesulaikys.

Jei Lietuvoje nebus pakankamai progresyvistų, nebus nei kam uždirbti pensijų, nei lėšų, būtinų sveikatos apsaugai ar socialinei rūpybai. Sąžiningi ir atsakingi tradicionalistai turėtų bandyti valdyti savo nuotaikas ir sąžiningai ieškoti būdo, kaip taikiai ir harmoningai sugyventi su progresyvistais.

Naujoji Algirdo Butkevičiaus vadovaujama Vyriausybė turi blaiviai suvokti, kad atkakliai permainoms besipriešinantis, savo valstybės gerovės kūrime beveik nedalyvaujantis tradicionalistas ir neskaičiuodamas valandų dirbantis, nuolat besimokantis ir besistengiantis būti pasaulio piliečiu progresyvistas negali gyventi pagal vienodą gerovės standartą. Jei abu bus priversti stovėti valstybinės poliklinikos eilėje (progresyvistas sutinka primokėti už sveikatinimo paslaugą, gautą privačiame sektoriuje, bet nesutinka, kad iš jo tradicionalistų naudai būtų nusavinami visi jo sumokėti mokesčiai), jei ir toliau bus šnekama, kad socialinė nelygybė yra labai didelė dėl turtingesniųjų kaltės, bet nesigilinama į tikrąsias skurdo ir nedarbo priežastis, bus bandoma dirbtiniais būdais suvienodinti tradicionalistų ir progresyvistų gyvenimo gerovę, valstybę gali ištikti skurdo katastrofa. Progresyvistai bus priversti traukti geresnio gyvenimo ieškoti kitur.