Autorius: Hmm

Hmm — Sun, 11 Mar 2012 09:12:31 +0000

Teigiami poslinkiai nors valstybinėje energetikos politikoje daromi, bet kol jie bus įvykdyti – tauta išsibėgios visai.

Autorius: pavadinimas

pavadinimas — Sat, 10 Mar 2012 22:32:09 +0000

netikslus. Turint omeny Antrosios respublikos vagnoriškus zigzagus, prasimingiau skambėtų antraštė – Dvi Lietuvos; griauti lengviau, negu statyti.
Pirmioji respublika stojosi ant kojų jau turedama suformuotus ekonominius pagrindus, kuriuos dar Voroneže I pasaulinio karo metais parengė ekonomistas A.Rimka, O Antrpji respublika su turtingais liaudies ūkio resursais visokavičių, vilkų, vagnorių buvo nuoga įstumta į dilgeleles. Užtat ir žiūrim, ką turim.

Autorius: pavadinimas

pavadinimas — Sat, 10 Mar 2012 22:32:09 +0000

Autorius: Hmm

Hmm — Sat, 10 Mar 2012 16:07:38 +0000

Labai įdomus straipsnis. Daug sulyginimų, nors daugumoje jie priklauso nuo autoriaus požiūrio. Yra ir pritemptų išvadų, gal tokia proga? Teisybė kad Konstitucijoje yra numatytas privataus šalies ūkio prioritetas. Žmonių, balsavusių už tai referendume nereiktų kaltinti, nes jiems užteko tik laisvės ir žadamo būsimo gero gyvenimo lozungų. Net Sąjūdžio pirmoji 1988 m ir antroji 1990 m programos jau skiriasi orientacija į privačią valstybės ekonomikos nuosavybę. Nežinoma tik, kodėl toks posūkis buvo padarytas. Priklausė aišku nuo tų programų autorių. Dėl to, kad TSRS vadovybė specialiai specializavo gamybą tarp respublikų – nerimtas argumentas, nes pati Rusija dėl to daugiausia ir nukentėjo. Šitą pagrinde lėmė darbo jėgos ir žaliavų pasiskirstymas. Įdomu, kad tarpukariu nors iš 3 respublikų buvo labiausiai atsilikusi ekonomiškai ir savo pramone, okupacijos meto valstybei rūpinantis buvo pasiekta tokia pažanga, kad Lietuvos pasiekta pažanga leido aplenkti kitas 2 savo kaimynes. Apie pramonę po nepriklausomybės paskelbimo, galima padaryti išvadą, kad valdžios rūpinimasis greitesnės pramonės privatizacijos, o ne integracijos skirtingų ministerijų į vieningą produkciją privedė prie ekonomikos žlugimo. Turėto pranašumo prieš Baltijos šalis – kaimynes, mes dėl to netekome. Žlugo ir naivios viltys, kad Vakarų pramonininkai susidomės ir modernizuos gamybą – žlugo. Vakarų pramonininkai nebuvo suinteresuoti vystyti naujose šalyse gamybą, ruošdami sau konkurenciją – jiems buvo reikalinga tik naujųjų šalių rinka. Straipsnyje nemažai statistikos, palyginimų. Miestų gyventojų statistika miestų gyventojų naudai, todėl pramonės žlugimas ir lėmė pagrindines emigracijos priežastis. Darbo jėga išvyko į tas šalis, kuriose yra pramonė ar reikalinga darbo jėga aptarnavimo sferoje. Stebina ir užimtumo statistika. Tarpukariu tarnautojų buvo ~ 2000, šiandien jau 40 kartų daugiau. Pramonės darbuotojų atvirkščiai. Tarpukariu 30 000, sovietiniais laikais 1,33 mln, dabar turbūt ne daugiau 300 000. Aišku bus tikslesnė statistika po oficialių gyventojų surašymo rezultatų paskelbimo. Išvada peršasi tokia, kad mažai valstybei būtinas pramonės strategijos prioritetas, nes sukurti ekonomikos pagrindą ant konkuruojančių smulkių įmonių pagrindo – nerealu. Tai net sudaro korupcinių problemų, medžiojant privačiai sferai valstybinius užsakymus. Reikalinga valstybinė strategija su kadrų rengimu, rinkų paieška, ekonomikos ar pramonės atašė siuntimas į atstovybes. BVP struktūra rodo, kad net geriausiais laikais importas pastoviai viršydavo eksportą ~ 16-17 mlrd litų. Ekonomikos atsigavimas po krizės, eksporto sąskaita ir rodo būtinumą valstybinės ekonominės strategijos būtinumo. Paslaugų eksportas nežymus, žymus darbo jėgos ir išsimokslinusių specialistų eksportas iš kurio Lietuvai tik nuostoliai. Valdas S.

Dvi Lietuvos: griauti sunkiau, negu statyti komentarai

Autorius: Hmm

Autorius: pavadinimas

Autorius: pavadinimas

Autorius: Hmm