Inga NECELIENĖ
Rusijos sportas – vėl dėmesio centre. Dar nenurimus aistroms dėl Prancūzijoje siautėjančių futbolo chuliganų driokstelėjo žinia, kad Rusijos lengvaatlečių Rio de Žaneiro žaidynėse nebus, o sporto kuluaruose prašnekta ir apie visą Rusijos olimpinės rinktinės pašalinimą. Būti išmestai – labai gėdinga. Gal verčiau boikotuoti?

Rusijos lengvaatlečiai nebus įsileisti į olimpinį Rio de Žaneirą. Tokią žinią birželio 17-ąją pranešė Vienoje posėdžiavusi Tarptautinė lengvosios atletikos federacijų asociacijos (angl. santrumpa IAAF) taryba. Jos narių vienbalsiu sprendimu Rusijos lengvosios atletikos federacijos narystės diskvalifikacija nebuvo anuliuota, taigi lieka galioti draudimas šios šalies lengvaatlečiams dalyvauti visose tarptautinėse varžybose, įskaitant ir artėjančias 2016 m. Rio de Žaneiro olimpines žaidynes.

Apie ne visada sąžiningai pelnomus Rusijos lengvaatlečių medalius sporto kuluaruose imta garsiau kalbėti maždaug nuo 2010-ųjų.

„Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos paskelbtas nutarimas skiriasi nuo politizuotų sprendimų, kurie buvo priimti prieš 1980 m. Maskvos ir 1984 m. Los Andželo olimpines žaidynes. Nors ši žinia, neabejoju, stipriai supurtys visą sporto pasaulį, tai neturi nieko bendra su politika, nes susiję ne su konkrečia šalimi, o su tos šalies sportininkų plačiu dopingo vartojimu ir, dar blogiau, vartojimo dangstymu. Tokiu sprendimu siekiama padaryti mūsų sportą švarų ir kovoti dėl jo ateities. Tokie pažeidimai, kokie užfiksuoti tarp Rusijos lengvaatlečių, netoleruotini ir pažeidžia vieną pagrindinių principų – garbingą sportinę kovą“, – nepolitizuoti IAAF sprendimo pataria Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) prezidentas Eimantas Skrabulis.

Pro kaminą nelįs?

Tik kodėl sunku patikėti, kad lengvaatlečių iš Rusijos tikrai nematysime Rio, ir norisi vartoti „jeigu jų nebus“? Galbūt todėl, kad ši šalis nepratusi būti neįleista ten, kur renkasi geriausi ir stipriausi. Sužinoję, kad jų lengvaatlečiai nebus įleisti pro Rio de Žaneiro vartus, šiuo sprendimu ėmė piktintis nuo eilinių žmonių, trenerių, sportininkų iki Rusijos sporto ministro bei prezidento. O šalies valdžia su pačiu Vladimiru Putinu priešaky desperatiškai ėmė ieškoti kelių pro kaminą, kad jau nepavyko pro duris.

Sporte greitai nebūna – jeigu kovojama sąžiningai, rezultatai gerėja pamažu, kasmet po milimetrą, milisekundę, bet ne minutėmis ar metrais.

„Žinoma, neteisinga. Atsakomybė turi būti asmeninė. Kodėl žmonės, kurie visiškai nesusiję su pažeidimais, turi kentėti už kitus? Tai visiškai netelpa į jokius civilizuoto elgesio rėmus. Manau, mes dar kalbėsimės su mūsų kolegomis Pasaulinėje antidopingo agentūroje, ir tikiuosi reakcijos iš Tarptautinio olimpinio komiteto“, – sužinojęs apie tokį IAAF tarybos vienbalsį sprendimą pasipiktinimo neslėpė Rusijos vadovas.

Rusijos lengvosios atletikos federacija nuo praėjusių metų lapkričio buvo laikinai nušalinta nuo visų tarptautinių varžybų dėl šalyje išsikerojusio dopingo ir korupcijos šioje srityje. Jai susitvarkyti buvo duota laiko iki gegužės pabaigos, o lemiamą sprendimą, susipažinusi su atliktais pokyčiais, IAAF sudaryta taryba turėjo skelbti jau minėtą birželio 17-ąją. Šios dienos neramiai laukę Rusijos lengvaatlečiai sužinojo, kad IAAF sprendimu tolimojoje Brazilijoje jų nebus.

Likusią vienintelę viltį Tarptautinį olimpinį komitetą (TOK), kuris turi lemiamą sprendimo balsą, kas dalyvaus jo rengiamose žaidynėse, o kas ne, regis, sužlugdė jau pats pirmasis TOK viceprezidento pareiškimas, kad TOK šiai IAAF pozicijai neprieštaraus. O tai reiškia – išties viskas.

Apie ne visada sąžiningai pelnomus Rusijos lengvaatlečių medalius sporto kuluaruose imta garsiau kalbėti maždaug nuo 2010-ųjų. Vis dažniau specialistams įtarimų ėmė kelti gausus rusų atletų medalių derlius kiekvienose svarbesnėse sezono varžybose ir tai, kad vienus tituluotus sportininkus labai jau greitai ant garbės pakylos ėmė keisti kiti. O sporte greitai nebūna – jeigu kovojama sąžiningai, rezultatai gerėja pamažu, kasmet po milimetrą, milisekundę, bet ne minutėmis ar metrais.

Nuo kalbų prie įrodymų

Kalbos apčiuopiamą pavidalą įgavo po Vokietijos ARD televizijos žurnalistų sukurto dokumentinio filmo, kuris buvo parodytas 2014 m. gruodį. Vokiečiams praskleisti Rusijos aukščiausio meistriškumo sporto šydą padėjo dėl dopingo vartojimo diskvalifikuota šios šalies bėgikė Julija Stepanova ir jos vyras, buvęs Rusijos antidopingo agentūros darbuotojas Vitalijus Stepanovas.

Kaip jau įprasta, slapta filmuotus vaizdus ir kalbas apie dopingą, jo dangstymą, turto prievartavimą Rusija išvadino pramanais ir provokacija, bet Tarptautinė antidopingo agentūra (WADA) matytų kadrų nepraleido pro pirštus ir į Rusiją bei jos lengvaatlečius ėmė žiūrėti atidžiau.

Kam kovoti švariai, jeigu galima eiti lengvesniu keliu nei konkurentai.

Rusai pastaruoju metu pamėgo verksmingai kartoti, esą visi prieš juos susimokę, o neįstengdami jų įveikti garbingoje kovoje stadione ar ėjimo, bėgimo trasose nusprendė įmurkdyti į dopingo liūną. Bet atliktas nepriklausomos WADA komisijos tyrimas parodė, kad yra kaip tik atvirkščiai – tai dauguma aukščiausio meistriškumo Rusijos lengvaatlečių ir jų trenerių, Lengvosios atletikos federacijos, valdžios atstovų ir vadovų susimokė prieš kitas šalis bei jų sportininkus ir jau keleri metai konkurentams iš panosės gvelbia nesąžiningais metodais iškovojamus medalius. Kam kovoti švariai, jeigu galima eiti lengvesniu keliu nei konkurentai.

Specialios WADA komisijos, kuriai atskleisti Rusijos lengvosios atletikos sopulius padėjo ir Interpolas, komisijos vadovas kanadietis Dickas Poundas neslėpė nuostabos dėl daugelio per tyrimą paaiškėjusių faktų, bet bene labiausiai jį trikdė tolesnis Rusijos sportininkų ir trenerių elgesys. Net ir pradėjus tyrimą, apie kurį stebimieji žinojo, kai kuriose treniruočių stovyklose toliau sistemingai buvo vartojamas dopingas ir manoma, kad šis tyrimas vis tiek baigsis niekuo. Gal rusai manėsi esą nebaudžiami, o gal ankstesnis „bendradarbiavimas“ su IAAF juos užliūliavo?

Kokiais tvirtais saitais buvo susijusios šios dvi lengvaatlečius vienijančios organizacijos – Rusijos ir Tarptautinė lengvosios atletikos federacijų asociacija, rodo kad ir toks faktas. IAAF iki gyvos galvos diskvalifikuotas iki tol daugiau nei dvidešimtmetį Rusijos lengvosios atletikos federacijai vadovavęs Valentinas Balachničiovas ir dabar jau taip pat buvęs IAAF generalinis sekretorius Pierre‘as Weissas susirašinėdami ne tik aptarinėjo Rusijos lengvaatlečių sveikatą, bet ir darė viską, kad šios šalies atletų su dopingo vartojimu susijusios nuodėmės neiškiltų į viešumą.

Regis, dalį Rusijoje norma laikomų „bendradarbiavimo“ būdų buvo perėmusi ir pati IAAF, bet daugiau detalių tikimasi sužinoti baigus 16 metų šios didžios ir galingos sporto organizacijos vairą laikiusio buvusio prezidento Lamine‘o Diacko tyrimą. Kaip žinoma, šis senegalietis taip pat įtariamas korupcija ir pinigų plovimu.

Didžiosios aistros – nuo lapkričio

Neatrodo, kad į 2015 m. lapkritį paskelbtą WADA komisijos tyrimą, surašytą 335 puslapiuose, apie galimą korupciją ir dopingo vartojimą lengvosios atletikos varžybose labai rimtai žiūrėjo Rusijos sporto valdžia. Matyt, manyta panašiai – vis tiek pašalinti visų rusų neišdrįs. Tyrėjų duomenimis, Rusijoje dopingo vartojimo kultūra taip giliai įsišaknijusi, kad tirti šį reiškinį reikia kartu su kitais taikomais nusikalstamais metodais – kyšių reikalavimu ir davimu, turto prievartavimu ir pan. Rusų atletai galėjo duoti kyšius dopingo tikrintojams ir Rusijos an­ti­dopingo agentūros kontroliuojamai Maskvos laboratorijai.

Į dienos šviesą iškilo ir tas faktas, kad tuomečio šios šalies antidopingo agentūros vadovo Grigorijaus Rodčenkovo paliepimu prieš pat WADA tikrintojų vizitą buvo sunaikinta arti pusantro tūkstančio potencialiai teigiamų dopingo testų. „Visa tai negalėjo vykti be valstybės pareigūnų žinios“, – pernai tiesiai šviesiai rėžė buvęs plaukikas, olimpietis, buvęs WADA vadovas ir dukart TOK viceprezidentas D.Poundas, turintis teisininko išsilavinimą.

Jo žodžius patvirtino tas pats G.Rodčenkovas, kuris po kilusio skandalo buvo atleistas iš pareigų, o pernai rudenį pabėgo iš Rusijos į JAV. Prakalbęs jis tyrėjams pateikė naujų detalių. Štai vos keletas jų. Buvusio antidopingo agentūros vadovo tvirtinimu, Rusijos sportininkai aktyviai ėmė vartoti dopingą dar prieš 2008 m. Pekino olimpines žaidynes ir pats G.Rodčenkovas asmeniškai sukūręs sunkiai tikrintojų aptinkamą trijų skirtingų anabolinių steroidų mišinį, leidusį atletams sukčiauti prieš pat prasidedant varžyboms. O per Sočio žiemos olimpines žaidynes dopingo kontrolės laboratorijoje buvo įrengta slapta anga sienoje, per kurią buvo sukeičiami rusų sportininkų mėginiai.

Pasirodžius skandalingai didelės apimties medžiagai ir drąsiai WADA rekomendacijai suspenduoti visus šios šalies lengvaatlečius, Rusijos sporto ministras Vitalijus Mutko puolė raminti sportininkus ir visuomenę, esą paskelbtos sankcijos – tik laikinos, o visos problemos bus išspręstos laiku. Suprask, iki Rio žaidynių – tikrai. „Bet kokia suspendavimo ir draudimo dalyvauti olimpiadoje galimybė turi būti sprendžiama IAAF labai rimtai. Turi būti įrodyta, kad taisyklių pažeidimus padarė pati Rusijos lengvosios atletikos federacija, o ne atskiri sportininkai, todėl juos bausti būtų nesąžininga“, – pernai metų lapkritį sakė V.Mutko.

Nesitikėjo tokio kirčio?

Kai WADA apkaltino Rusiją pažeidžiant visus įmanomus antidopingo konvencijos straipsnius, vargu ar daug kas tikėjosi kažko rimtesnio nei įprasto pagrūmojimo pirštu ir paliepimo susitvarkyti. Bet po 2015 m. lapkričio 13 d. skubiai sušaukto IAAF tarybos posėdžio, kuriam vadovavo vos prieš tris mėnesius šios federacijos prezidentu išrinktas buvęs bėgikas, dukart olimpinis čempionas, Lon­dono žaidynių organizacinio komiteto pirmininkas britas Sebastianas Coe, kai buvo nuspręsta nušalinti visus Rusijos lengvaatlečius nuo varžybų, įskaitant ir 2016 m. olimpines žaidynes, tiek Rusija, tiek kitos dėl antidopingo taisyklių pažeidimo atidžiau stebimos šalys privalėjo suklusti.

Susikompromitavusį L.Diacką pakeitęs S.Coe, jau per IAAF prezidento rinkimų batalijas ypač didelį dėmesį skyręs būtinybei pačiai Tarptautinei lengvosios atletikos federacijai apsivalyti, kirto iš peties. „Priėmėme sprendimą preliminariai nušalinti Rusiją – tai griežčiausia sankcija, kurią šiuo metu galėjome pritaikyti. Mes pasitarėme ir nusprendėme, kad visa sistema nuvylė atletus – ne vien Rusijoje, bet ir visame pasaulyje. Mes aiškiai sakome, kad bet kokio lygmens sukčiavimas nebus toleruojamas, todėl rusų lengvaatlečiams nuo šiol nebus leidžiama kovoti IAAF rengiamose varžybose. Ir iki papildomo sprendimo mes traktuojame, kad Rusijos lengvosios atletikos nariai nedalyvauja olimpinėse žaidynėse“, – po pernai lapkritį Rusijos lengvaatlečiams paskelbto verdikto sakė S.Coe.

Taip pat iš rusų buvo atimta teisė organizuoti 2016 m. pasaulio sportinio ėjimo taurės varžybas ir 2016 m. pasaulio jaunimo lengvosios atletikos čempionatą.

Rusijos lengvaatlečių nenaudai taip pat pasitarnavo šių metų pradžioje jų gretas gerokai praretinęs meldonio skandalas ir gegužės pabaigoje, artėjant jiems lemiamai birželio 17-ajai, atskleisti nauji negražūs faktai. Patobulėjus anabolinių steroidų suradimo dopingo mėginyje įrangai TOK nusprendė iš naujo patikrinti beveik puspenkto šimto 2008 m. Pekino žaidynių dalyvių mėginių. Nors pagal ankstesnę tvarką jau šiemet nesąžiningai Pekine medalius iškovoję atletai būtų galėję lengviau atsikvėpti, taip neįvyko dėl WADA sprendimo pailginti dopingo mėginių saugojimo terminą ir nuo aštuonerių metų jį pratęsti iki dešimties.

Taigi darsyk ištraukus saugotus 2008-aisiais Pekine imtus mėginius paaiškėjo, kad tarp 14 Rusijos sportininkų (11 lengvaatlečių, dviejų sunkiaatlečių moterų ir vieno irkluotojo), įtariamų dopingo vartojimu tose olimpinėse žaidynėse, net dešimt tapo Pekino žaidynių medalininkais – pelnė 1 aukso, 4 sidabro ir 5 bronzos medalius. Aštuoni iš šių įtariamųjų dar nebaigę sportinės karjeros, vadinasi, jie galėjo dalyvauti ir artėjančiose Rio de Žaneiro žaidynėse.

Kaip jau turbūt įprasta, iš pradžių oficialioji Rusijos sporto valdžia dievažijosi nieko nežinanti, bet po dienos kitos šį faktą teko pripažinti ir sporto ministrui V.Mutko, ir Rusijos olimpiniam komitetui, į šias naujienas reagavusiam garsiais pažadais dar aktyviau kovoti su draudžiamų preparatų vartojančiais sportininkais. V.Mutko prasitarė, kad Rusijos Federacijos parlamentas ketina numatyti baudžiamąją atsakomybę už dopingo vartojimą, taigi, suprask, su šiuo reiškiniu bus kovojama valstybiniu lygiu. Rusijos lengvosios atletikos federacija garantavo, kad į Rio žaidynes neskris nė vienas sportininkas, vartojęs draudžiamų preparatų – nesvarbu, kada jis jų buvo vartojęs.

Tokie sprendimai – sveikintini. Tik ar ne per vėlyvi? TOK paliko šiek tiek pravertas duris tiems Rusijos lengvaatlečiams, kurie įrodys, kad yra švarūs, nes, tarkime, ilgą laiką treniruojasi užsienyje ir, tikėtina, neturi nieko bendra su galbūt nešvariais metodais dirbančiais savo šalies treneriais bei antidopingo agentūros atstovais. Kita vertus, plaukikė Julija Jefimova treniruojasi ne gimtinėje, o JAV, bet nesąžiningos sportininkės šešėlio sunkiai atsikrato.

Kaip žinome, po TOK vėliava Rio de Žaneire glausis negausi pabėgėlių rinktinė. TOK siūlo po ja burtis ir sąžiningiems Rusijos lengvaatlečiams. Tik ar atsiras tokių drąsuolių, kurie išdrįs mesti iššūkį savo šalies valdžiai? Juk ši šalis neklysta, tik ją visi skriaudžia.

Drąsus sprendimas, dopingui taręs aiškų „ne“

Aktualusis „Veido“ interviu su Lietuvos lengvosios atletikos federacijos prezidentu Eimantu Skrabuliu

– Kaip tarptautinė lengvosios atletikos bendruomenė sutiko žinią apie IAAF sprendimą pašalinti visą Rusijos lengvaatlečių rinktinę iš Rio de Žaneiro žaidynių?

– Tai buvo tikėtas, nors, tenka pripažinti, išties drąsus sprendimas. Naujasis Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos prezidentas Sebastianas Coe – aukščiausio lygio sporto funkcionierius, buvęs sportininkas, inteligentiškas, nepriekaištingos reputacijos žmogus, kompetentingas ir maksimaliai objektyvus. Jam pačiam, manau, skaudu bausti, bet jeigu bausmė yra teisinga, ji neišvengiama.

Kad šis žingsnis drąsus, turėtų pripažinti ir tie, kurie jį palaiko, ir tie, kurie nepalaiko. Bet net neabejoju, kad Rusijos lengvosios atletikos federacija buvo nubausta teisingai, o tokiam sprendimui priimti argumentų, kurių yra kur kas daugiau, negu mes visi žinome, pakako.

Ar džiaugiasi sportininkai? Jie džiaugiasi, bet ne dėl to, kad nebus vieno ar kito sportininko, o todėl, kad pašalinus nesąžiningus atletus jie galės dalyvauti garbingesnėje kovoje. Geram rezultatui pasiekti vis tiek reikės arba toli mesti, šokti, arba greitai eiti, bėgti. Švaresnis sportas – daugiau šansų kiekvienam, nes daugumos lengvosios atletikos rungčių rezultatai labai arti vienas kito, ir jeigu kuris nors sportininkas varžosi sukčiaudamas, sąžiningieji netenka galimybių jo įveikti.

– Vos išgirdusi žinią apie Rio žaidynes be Rusijos lengvaatlečių šios šalies valdžia neketino nuleisti rankų ir pareiškė, kad kreipsis į kitas sprendimo teisę turinčias institucijas. Ar gali būti, kad Rusijos lengvaatlečių Rio vis dėlto pamatysime?

– Tai normali aukščiausios valdžios, vadovybės gynybinė pozicija ir reakcija. Jeigu jie su viskuo būtų sutikę, tarsi būtų pripažinę, kad taip, viskas, kas ištirta ir žinoma, yra tiesa, o šios šalies Lengvosios atletikos federacija ir sportininkai nubausti teisingai. Manau, šis sprendimas nebus atšauktas, nes, kaip paaiškėjo, užfiksuoti dideli sisteminiai pažeidimai. Kaip jau minėjau, jeigu buvo priimtas toks drąsus sprendimas, vadinasi, jam priimti IAAF argumentų pakako.

Ar Rio matysime Rusijos lengvaatlečių? Jeigu atsiras tokių olimpinius kelialapius turinčių šios šalies sportininkų, kuriems sportas bus svarbiau nei jų šalies politika ir propaganda, jeigu jie sutiks startuoti su olimpine vėliava, sugebės įrodyti, kad ilgą laiką treniravosi, gyveno užsienyje – ten, kur visą laiką buvo pasiekiami dopingo kontrolieriams, tada pamatysime. Bet tuo labai abejočiau, nes žinome, koks didelis propagandos lygis Rusijoje.

– Kolektyvinė visai Rusijos lengvajai atletikai skirta bausmė švarių atletų atžvilgiu kaip nors paaiškinama?

– Sudėtingas klausimas. Kaip ir kare žūva nekaltų žmonių, taip ir čia. Kai bausmė skiriama tam tikrai šalies sporto federacijai ir visai sporto sistemai, ji neabejotinai paliečia ir ne vieną ar du sąžiningus sportininkus. Dėl to tikrai gaila. Bet kažkokio tarpinio sprendimo negalėjo būti. Čia ir yra esminis dalykas. Tai nebuvo sprendimas šalinti Rusiją ar jos sportininkus iš tarptautinių varžybų ir žaidynių. Taip buvo pasakytas aiškus „ne“ dopingo vartojimui pasaulyje.

Rusija – ne vienintelė šalis, kurioje nustatyta daug pažeidimų, nemažai tokių valstybių esama ir Azijoje, Afrikoje. Jeigu nebūtų žengtas toks ryžtingas žingsnis, būtų pasiųsta štai tokia žinutė: mes čia pašnekėjome, pagrūmojome, bet ir toliau su esama padėtimi taikstysimės. Juk tai grėstų pražūtimi visam šiuolaikiniam sportui, ne tik lengvajai atletikai. O dabar išgirdome aiškų „ne“ ne tik dopingui, bet ir korupcijai.

– Gegužės pabaigoje pasirodė žinių, kad dar kartą patikrinus kelis šimtus 2008 m. Pekino olimpinių žaidynių dalyvių mėginių, be kitų įtartinų atvejų, rimtų abejonių sukėlė ir dešimties Rusijos lengvaatlečių, Pekine iškovojusių medalius, dopingo testai. Ar jau žinoma šios istorijos atomazga?

– Jeigu pertikrinus testus užfiksuojama pažeidimų, sportininkai būna diskvalifikuojami, o likusių varžovų užimtos vietos automatiškai pasikeičia. Bet šios procedūros ilgai trunka – net iki pusmečio. Tai teisingas, bet mažai džiuginantis žingsnis. Žinome, kad 2012 m. Londono olimpinių žaidynių septynkovės varžybose Austra Skujytė liko penkta. Diskvalifikavus vieną iš varžovių, po trejų metų ji oficialiai tapo ketvirta, o trečia liko rusė, kurios pavardė irgi sušmėžuoja tarp dopingo vartojimu įtariamų sportininkų.

Kad ir kokia vieta sportininkui pripažįstama po varžovų diskvalifikacijos, iš jo nesąžiningi konkurentai jau būna atėmę labai daug. Netgi grąžinto medalio vertė, palyginti su emocijomis, patiriamomis stadione iškart po garbingos kovos, būna milijoną kartų prastesnė. Tai didžiulė žala visiems.

– Kaip eliminavus Rusijos lengvaatlečių rinktinę keisis olimpinė atranka?

– Jeigu iškris apie šimtą, kiek jų paprastai dalyvauja, Rusijos lengvaatlečių, užsitikrinusių olimpinius kelialapius, tos vietos tuščios nebus. Iki olimpinės atrankos pabaigos dar yra laiko – ji baigiasi kartu su Europos čempionatu liepos 10 d. Matyt, tada ir bus daugiau aiškumo, bet greičiausiai atsiras šansas į žaidynes būti pakviestiems tiems, kuriems iki nustatyto olimpinio normatyvo trūksta labai nedaug. Taigi yra tikimybė, kad ir vienas kitas mūsų lengvaatletis galėtų sulaukti kvietimo.

– Dopingo pinklių neišvengia ir mūsų lengvaatlečiai.

– Deja, šiemet sužinojome apie du mūsų lengvaatlečių teigiamus dopingo testus – maratono bėgikės Živilės Balčiūnaitės ir rutulio stūmiko Rimanto Martišausko. Ir nors sunku bausti savus, mums gaila ir sportininkų, ir jų trenerių, mes irgi turime garsiai sakyti dopingui ne, todėl jiems nuobaudos bus gana griežtos.

Mes tikime, kad mūsų sportininkai garbingai kovoja, bet negalime už kiekvieną garantuoti. Įgyvendiname prevencinę programą, bendradarbiaujame su Lietuvos antidopingo agentūra. Ar draudžiamas preparatas į organizmą pateks tyčia, ar netyčia, sportininkas bus nubaustas beveik taip pat. Todėl ne mažiau svarbu netyčia nepaimti kokio nors papildo, atidžiai nepaskaičius jo informacinio lapelio. Tą savo sportininkams irgi nuolat aiškiname.