- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Didžiosios holokausto tragedijos įžanga

Autorius: veidas.lt | 2010 08 15 @ 13:43 | Istorija | 1 Comment

"Veido" archyvas

Prieš 70 metų, 1940-ųjų rugpjūčio 15 d., buvo oficialiai paskelbta apie Trečiojo Reicho planus perkelti Vokietijos ir Europos žydus į Madagaskaro salą Indijos vandenyne.

Rusijoje 1917 m. bolševikų įvykdytas perversmas Europos antisemitų buvo traktuojamas kaip žydų sąmokslas. O Vokietijos nacionalsocialistai bolševizme įžvelgė ano meto sąmokslą prieš visą žmoniją ir savo ideologiją traktavo kaip vienintelį būdą, galintį išgelbėti Europą ir pasaulį nuo žydiško bolševizmo įsigalėjimo.

Dar prieš tapdamas Vokietijos kancleriu, Vokiečių nacionalsocialistinės darbininkų partijos fiureris Adolfas Hitleris deklaravo Versalio sutarties panaikinimo, Vokietijos perginklavimo, antisemitizmo ir kitas idėjas. Šios idėjos, vertinant to meto Vokietijos politinės ir ekonominės padėties kontekstą, neabejotinai padėjo A.Hitlerio partijai surinkti didelę dalį vietų Vokietijos parlamente, o jos lyderiui vėliau tapti Reicho kancleriu.

Nenauja idėja

Iki Antrojo pasaulinio karo A.Hitleris dažnai apie “žydų problemos sprendimą” kalbėjo visų pirma kaip apie žydų iškeldinimą kur nors iš Europos. Šis Vokietijos vadovo pasiūlymas nebuvo naujas ir originalus. 1841 m. Lenkijoje buvo išleista Jozefo Goluchowskio brošiūrėlė apie žydų klausimo reformą. Autorius kreipėsi į Rusijos carą, siūlydamas iškeldinti žydus į Juodosios ar Kaspijos jūros pakrantę.

Tuo tarpu pirmas istorijoje iškeldinti žydus į Madagaskaro salą 1885 m. pasiūlė vokiečių antisemitas Paulas de Lagarde. Vokietijoje jis buvo pripažintas kaip dvasinis holokausto tėvas. P.de Lagarde’i pritarė politinio sionizmo įkūrėjas ir sionistinės organizacijos steigėjas Theodoras Herzlis, XIX a. pabaigoje savo veikale “Žydų valstybė” rašęs apie planus žydų valstybę įkurti Brazilijoje, Argentinoje, Afrikos rytinėje pakrantėje, Palestinoje arba Madagaskaro saloje.

1889 m. Vokietijoje susikūrė Vokiečių socialinė antisemitinė partija, kuri siūlė apgyvendinti žydus Naujojoje Gvinėjoje, Australijoje ir Gajanoje. Po Pirmojo pasaulinio karo britų organizacija “The Britons” irgi siekė žydų iškeldinimo į Madagaskarą. 1936 m. Vokietijos dienraštyje “Deutsche Allgemeine Zeitung” buvo išspausdintas Heinricho Tegtmeierio straipsnis, siūlantis pripažinti Madagaskarą Lenkijai, kad ji galėtų ten iškeldinti savo žydus. Budapešte įvyko Antisemitinio internacionalo pirmasis suvažiavimas, jam pasibaigus pasirodė brošiūra, kurios viršelį puošė Madagaskaro salos žemėlapis, propaguojanti visų žydų apgyvendinimą šioje saloje.

"Veido" archyvas

Vokietijos vyriausiosios Reicho saugumo valdybos viršininkas SS oberšturmbanfiureris A.Eichmannas

Lenkija taip pat svarstė šį planą savo žydų tautybės piliečių atžvilgiu. Toks sumanymas gimė Lenkijos ir Prancūzijos atstovams diskutuojant dėl Madagaskaro perdavimo Lenkijai. Suderinus klausimą su prancūzais, 1937 m. gegužės 4 d. Lenkija į Madagaskarą nusiuntė specialią komisiją, vadovaujamą Mieczyslawo Lepeckio, ištirti žydų perkėlimo į Afriką galimybės. Atlikę tyrimus ekspedicijos nariai teigė, kad Madagaskare galima apgyvendinti nuo 40 iki 60 tūkst. tremtinių.

Tarptautinis planas vertė bėgti

Toliau Madagaskaro idėją nusitvėrė ir ėmė gvildenti vokiečių nacionalsocialistai. Vokietijos reichsbanko prezidentas Hjalmaras Schachtas Londone derėdamasis su žydų atstovais zondavo, ar šiam projektui įgyvendinti būtų galima gauti kreditų užsienyje. Pagal vokiečių planą Vokietijos žydų pinigai ir nekilnojamoji nuosavybė būtų buvę panaudoti kaip užstatas dėl tarptautinės paskolos žydų emigracijai finansuoti. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Georges’as Bonnet informavo Trečiojo Reicho užsienio reikalų ministrą Joachimą von Ribbentropą, kad Prancūzija taip pat planuoja 10 tūkst. žydų evakuaciją į Madagaskarą.

1939 m. vokiečiai vis dar teikė pirmenybę emigracijai į Madagaskarą. Nors Ūkio ministerijos direktorius specialiesiems pavedimams Helmutas Voltatas svarstė Vokietijos užsienio reikalų ministerijos planus apie ribotą žydų emigraciją į Rodeziją, Aliaską ar į Britų Gvianą, Madagaskaro planas tuo pačiu metu buvo svarstomas labai rimtai.

Sausio 24 d. būsimasis reichsmaršalas Hermannas Goeringas parašė vidaus reikalų ministrui raštą, nurodydamas sukurti Centrinę žydų emigracijos valdybą, o Vokietijos saugumo tarnybos vadovui įsakė išspręsti žydų problemą emigracijos būdu. Trečiojo Reicho pastangos atvedė prie to, kad iki 1939 m. iš Vokietijos emigravo 400 tūkst. žydų, o iš Austrijos ir Čekoslovakijos – 480 tūkstančių.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, žydų emigracijos iš Europos problema toliau buvo svarstoma Vokietijoje. Tuo laiku šimtai laivų su žydų pabėgėliais blaškėsi po jūras ir vandenynus, neįleidžiami į jokį uostą. Madagaskaro planas tada galėjo pasirodyti lyg išeitis iš padėties.

Milžiniško geto vizija

1940 m. birželio 18  d. A.Hitleris Madagaskaro projektą aptarė su Italijos ministru pirmininku Benito Mussolini, prašydami italų pagalbos evakuojant žydus į salą. 1940 m. liepos 3 d. oficialų Trečiojo Reicho Madagaskaro planą baigė rengti Užsienio reikalų ministerijos specialaus referato žydų klausimais vadovas Franzas Rademacheris. Jo planas numatė padalyti žydus į rytinius ir vakarinius.

Rytiniai žydai turėjo būti apgyvendinti Liublino rajone, kuriame ketinta įsteigti žydų valstybę Liublinlandą su sostine Niske. Tuo tarpu vakariniai žydai turėjo būti iškeldinti į Madagaskarą. Planuota per dvejus–ketverius metus jūra perkelti 4 mln. žydų. Jeigu šį planą būtų ir pavykę įgyvendinti, vis tiek dauguma žydų, atsižvelgiant į salos klimatą, būtų žuvę.

Įgyvendindamas asmeninį A.Hitlerio įsakymą organizuoti žydų iš Europos evakavimą, Vokietijos saugumo valdybos viršininkas Adolfas Eichmannas 1940 m. Madagaskaro planą svarstė su Prancūzijos kolonijine valdyba. Jau prasidėjus karui vokiečiai laikė Madagaskaro planą viena būsimo taikos plano sąlygų: planas numatė, kad Prancūzija perleis salą Vokietijai mainais už taikos sutartį.

1940 m. liepos pradžioje sudarytame Vokietijos užsienio reikalų ministerijos vidaus memorandume numatomos tokios sąlygos: Madagaskaras atiteks Vokietijai, kurios karinis jūrų laivynas turės apsispręsti dėl karinių bazių pakrantėje steigimo, tuo tarpu likusi salos teritorija, kurioje buvo numatyta įsteigti žydų rezervacijas, turėjo pereiti Heinricho Himmlerio žinybos jurisdikcijai; 25 tūkst. prancūzų paliks salą; žydai į Madagaskarą bus perkelti prievarta, jie turės autonomiją, tačiau paklus Vokietijos gubernatoriui; žydų perkėlimas į salą vyks konfiskuoto jų turto sąskaita.
Galime tik įsivaizduoti, kokiomis sąlygomis ištremti žydai būtų gyvenę saloje. Vien pusės milijono Trečiojo Reicho ir Austrijos žydų perkėlimas būtų pavertęs Madagaskarą varganu getu, į kurį tremiama numirti.

Mirties stovyklų alternatyva žlugo

Parengti detalųjį žydų perkėlimo į Madagaskarą planą buvo pavesta A.Eichmannui. Po ilgo pasirengimo 1940 m. rugpjūčio 15 d. A.Eichmannas Berlyne pristatė 4 mln. žydų (per metus – po vieną milijoną) deportavimo į Madagaskarą detalųjį planą, pavadintą “Reichssicherheitshauptamt: Madagaskar Projekt”. Tuo metu nacionalsocialistai šią salą laikė tinkamesne negu Palestina.

Be to, vokiečiai nenorėjo pyktis su savo potencialiais sąjungininkais arabais ir steigti žydų valstybės Palestinoje. Madagaskaro projekte buvo numatyta, kad Trečiojo Reicho užsienio reikalų ministras turi išgauti iš prancūzų sutikimą perleisti Madagaskarą vokiečiams; propagandos ministras Josephas Goebbelsas privalėjo kontroliuoti salos žiniasklaidą; “Waffen SS” daliniai, vadovaujami Reinhardo Heydricho, turėjo pasirūpinti sklandžiu žydų atvežimu ir įlaipinimu į anglų ir prancūzų laivus; H.Goeringas privalėjo kontroliuoti Madagaskaro pramonę.

1941 m. birželio 2 d. A.Hitleris pareiškė B.Mussolini’ui, kad į Madagaskaro salą gali sutalpinti 15 mln. žmonių. Problema tik ta, kaip karo metu transportuoti tokius kiekius į tokius tolimus kraštus. “Su dideliu noru šiam tikslui skirčiau visą flotilę mūsų okeaninių turistinių lainerių, tačiau nenoriu, kad vokiečių jūrininkai skęstų nuo priešo torpedų”, – aiškino A.Hitleris.

Tačiau praėjus septyniems mėnesiams nuo karo su SSRS pradžios Madagaskaro variantas mirė natūralia mirtimi. Tuo metu vienas Vokietijos URM pareigūnas užrašė: “Tuomet, dėl karo su Sovietų Sąjunga, sugebėjome gauti Rytuose teritorijas, pasitarnausiančias mūsų galutiniam sprendimui. Ryšium su tuo, įgyvendinant fiurerio sprendimą, žydai bus vežami ne į Madagaskarą, o į Rytus”.

"Veido" archyvas

Madagaskaro sala yra ketvirta pagal dydį pasaulyje po Grenlandijos, Naujosios Gvinėjos ir Borneo

Taigi Madagaskaro projektas nebuvo realizuotas ir netrukus buvo “pamirštas”, kai tapo aišku, kad Didžioji Britanija neketina lengvai pasiduoti. Prancūzija nesutiko perleisti vokiečiams užjūrio teritorijos. 1942 m. gegužę Madagaskare išsilaipino anglų desantas.

Galutinis draudimas žydams emigruoti iš Reichui pavaldžių teritorijų buvo pasirašytas 1941 m. spalio 23 d.. O masinis Europos žydų naikinimas mirties stovyklose prasidėjo 1942–1943 m. Jeigu britų premjeras Winstonas Churchillis nebūtų užtrenkęs durų taikos deryboms su A.Hitleriu 1940 m. ir jeigu tokios derybos būtų įvykusios, žydų deportavimas iš Europos į Madagaskarą galėjo būti viena iš taikos susitarimo nuostatų. Galbūt dalis tų milijonų žydų, žuvusių mirties stovyklose, būtų likę gyvi.

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/didziosios-holokausto-tragedijos-izanga

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.