Mafijos kronika. Gegužę sueina penkeri metai, kai Lietuvos knygynuose pasirodė dokumentinė knyga apie mūsų šalies nusikalstamas gaujas – rašytojo, žurnalisto Dailiaus Dargio „Tikroji Daktarų istorija“.

Iki šiol šią knygą įvairiais pavidalais perskaitė bemaž milijonas lietuviškai skaitančių žmonių visame pasaulyje. Neseniai išėjo trečiasis knygos leidimas su anksčiau neskelbtomis nuotraukomis ir papildoma informacija.

Gogos apklausa

Bene ilgiausiai 2011-ųjų lapkričio popietę užtruko Egidijaus Abariaus-Gogos apklausa. Jis kone tris valandas aiškino Kauno Daktarų gaujos veiklos schemą.

Gogos pravarde gerai žinomas vyras prisiminė vilijampoliečių veiklos pradžią, didelius pinigus jiems užtikrinusius šešėlinius verslus: „Aš su Henriku Daktaru gimiau ir užaugau vienoje gatvėje. Spirito biznio laikais mes nesėdėjome po tiltais prašydami pinigų, o aktyviai veikėme. Kai 1984 metais sugrįžau iš kalėjimo, jis mane parėmė, po to, kai jis sugrįžo, maždaug 1991 m., aš jam padėjau atsitiesti. Juk korupcija tais laikais buvo nevaldoma. Privatizacijoje mes nedalyvavome. „Vilijos“ restorane ištisus vakarus girtuokliaudavo nemaža dalis tuomečių Kauno policininkų. Nuo aukščiausių iki žemiausių. Mieste tai buvo vieša paslaptis.“

E.Abariaus žodžiais, Daktarų gaujoje niekada nebuvo nė vieno, kuris turėtų išskirtinį statusą.

Praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje Kaunas, anot Gogos, buvo falsifikuotos degtinės sostinė. Teisiamasis leido suprasti, kad jau pradėjus spirito prekybos verslą netrukus tapo vilijampoliečių kasininku.

„Su Luru ir H.Daktaru šalia „Vilijos“ pramogų komplekso nusprendėme atidaryti kioską. Mums neblogai sekėsi. Iš pradžių iš Kijevo atsiveždavome pigaus vyno. Tais laikais reikėdavo tik sąskaitą-faktūrą išrašyti, ir viskas. Popas kažkada atliko bausmę su Luru, tad netrukus jis prisijungė prie mūsų. Jau tada taip išėjo, kad man tekdavo skaičiuoti bendrai uždirbtus pinigus.“

Jo žodžiais, daugelis apsukresnių bičiulių pajuto aitrų pinigų kvapą, tad netrukus prie minėto ketverto prisijungė ir Mongoliuko pravardę turintis D.Ganusauskas bei R.Žilinskas. Paskui prie jų prisišliejo Siauras ir Mongoliuko vyresnysis brolis R.Ganusauskas-Mongolas.

„Trumpai kalbant, mus visus surišo spiritas“, – senus įvykius prisiminė Goga.

Minėdamas buvusius patikėtinius iš Daktarų aplinkos teisme Goga juos apibūdino kaip sumanius verslininkus. Nė žodžiu neužsiminė apie jų kriminalinę praeitį.

„Vadinamasis jaunimas būriuodavosi prie „Vilijos“ restorano. Jiems tada buvo maždaug po 20 metų. Tais laikais jiems trūko pramogų – nebuvo didelių prekybos centrų, kino salių, tad rinkdavosi šalia mūsų restorano arba netoliese miškelyje, kur spardė futbolo kamuolį. Bet jie mums niekada netrukdė. Pamenu, kartą su H.Daktaru svarstėme, kaip iškrapštyti šitą jaunimą, bet jis nekėlė problemų nei mums, nei restorano lankytojams. Tegul bent vienas iš to jaunimo šiandien viešai pasako, kad aš jiems liepiau eiti vogti, atnešti iš kieno nors ištrauktas bent dešimt kapeikų“, – kalbėjo E.Abarius.

Anot jo, su vėlesniais metais Šampaniniais tapusiais gaujos nariais apie jokius bendrus nusikaltimus jis nesikalbėdavęs. „Apskritai visada būdavo tik keli žmonės, su kuriais būdavo galima atvirai pasišnekėti apie gyvenimą. Dažniausiai prie vadinamojo jaunimo prisėsdavau tiktai po didelių pagirių, kartu šalia „Vilijos“ įrengtoje terasoje išgerdavome alaus, pasišnekučiuodavome bendromis temomis, ir viskas“, – dėstė Goga.

„Vilijos“ laikai

E.Abariaus teigimu, verslininkas S.Čiapas, nužudytas prie savo namų 1996-ųjų balandį, bene vienintelis vilijampoliečius paskatino drąsiai legalizuotis.

„Tais metais S.Čiapui padėjome privatizuoti Vilijampolės turgavietę. Netrukus jo paskatinti restauravome, o galiausiai ir privatizavome iki tol buvusį apgriuvusį „Vilijos“ restorano pastatą ir jo aplinką. Prisipažinsiu, jautėmės nedrąsiai, nes tai mums atrodė milžiniška ir sunkiai įveikiama veikla. Tuo metu greta restorano veikė mėsos perdirbimo cechas. Kaip supratau, cecho direktorius labai nenorėjo, kad greta būtų įsteigtas restoranas, nes tais laikais prekiautojai maisto produktais aršiai konkuruodavo su restoranų verslo atstovais, – kalbėjo E.Abarius. – Tačiau, kaip parodė vėlesni įvykiai, „Vilija“ tapo didžiąja mūsų visų problema.“

Jo žodžiais, vyriškiai išleido nemažai lėšų restorano patalpų remontui. Patys Daktarų veikėjai skyrė daug laiko ir jėgų siekdami prikelti gimtojoje Vilijampolėje veikusį pramogų kompleksą, kuriame anuomet įsikūrė ne tik kokybiškų valgių restoranas, bet ir disko bei alaus barai, taip pat lombardas, anuomet moderni fotostudija, aerobikos ir kitokių sporto rūšių treniruočių salės.

Anot E.Abariaus, tuo metu „Vilija“ buvo viena lankomiausių ir populiariausių naktinių užeigų visoje Lietuvoje, ypač garsėjusi gardžiais patiekalais ir įspūdinga koncertine programa.

„Būtent „Vilijoje“ anuomet savo karjerą pradėjo ir garsi fotografė Laima Geležiūtė. Moterims šokių pamokas vedė žinoma šokėja Joana Bartaškienė. Anuomet „Vilijos“ naktinėse programose dažnai koncertuodavo ryškiausios estrados žvaigždės – grupės „Rondo“, „Dinamika“, atlikėjai Egidijus Sipavičius ir net dabartinis Seimo narys Ligitas Kernagis“, – prieš keletą metų uostamiestyje pasakojo E.Abarius.

Anot jo, minėtų atlikėjų pasirodymų vakarais rinkdavosi klausytis ir anuometinė Kauno grietinėlė – aukšti teisėsaugos pareigūnai, verslininkai, valdininkai.

Dieną naktį prie „Vilijos“ būriuodavosi patys įvairiausi žmonės – vestuvininkai, uždarų pobūvių svečiai, tačiau, nepaisant to, susirinkdavusieji į restoraną jausdavosi gana saugiai ir ramiai.

„Maždaug 1996 metais į „Viliją“ įsiveržė būrys ginkluotų „Aro“ pareigūnų. Jie ėmė laužyti baldus, daužyti stiklus, mušti restorano svečius. Pamenu, vienam užsienio svečiui buvo sulaužyta ranka. Matyt, jie taip elgėsi dėl to, kad nenorėjo, jog žmonės lankytųsi mūsų restorane. Praėjus kuriam laikui Kaune duris atvėrė restoranas „Trys mergelės“, H.Daktaras sėdo už grotų, ir buvome priversti nutraukti savo pradėtą biznį. Mūsų keliai išsiskyrė, kiekvienas pradėjome savo gyvenimą“, – dėstė E.Abarius.

Kritika policijai

Kalbėdamas apie Daktarų nusikaltimų tyrėjų veiklos užkulisius E.Abarius negailėjo kritikos strėlių juodžiausią darbą atlikusiems ir senus vilijampoliečių nusikaltimus ištyrusiems Kriminalinės policijos biuro pareigūnams.

Jis mano, jog pastaraisiais metais kai kurie buvę Daktarų aplinkos žmonės pradėjo bendradarbiauti, kad palengvintų savo keblią situaciją. „Matyt, jie sužinojo, kad jiems gresia rimta bausmė, todėl ir pradėjo bendradarbiauti su Policijos departamentu. Tai labai tinkamas žodis, kuris apibūdina jų pasirinktą veiklos taktiką“, – teigė Goga.

Anot jo, jaunimo padaliniui, arba Šampaniniams, anuomet priskirti asmenys policijos buvo šantažuojami kelių asmenų žmogžudystėmis, todėl kai kurie jų irgi pasirinko tapti policijos bendradarbiais.

„Juk aš pats kone kasdien derėdavausi su Kriminalinės policijos biuru. Jo darbuotojai man sakydavo: jei nešnekėsi – 99 procentai, kad pasibaigus teismo procesui būsi nuteistas iki gyvos galvos. Bet jei šnekėsi – daugiausia būsi nuteistas dešimčiai metų, – pasakojo Daktarų gaujos veteranu laikomas E.Abarius. – Jie pripažino, kad iki 1998-ųjų aš jiems buvau balta dėmė. Per neoficialius pokalbius pareigūnai sakydavo, kad jiems apskritai gaila savo nuveikto darbo. Kai kurie jų darbo metodai išties šlykštūs. Pavyzdžiui, biure jie įjungdavo kokio nors seno „Vilijos“ pobūvio vaizdajuostę, kurioje nufilmuotas alkoholio padauginęs ir prieš kamerą kvailiojantis H.Daktaras, ir liepdavo ją žiūrėti. O po to manęs klausdavo: „Kaip jums galėjo vadovauti toks žmogus?“

Teisme paklaustas, kaip jis galėtų paaiškinti aplinkybę, kad anksčiau policija nedirbo Daktarų gaujos asmenų atžvilgiu, o pastaraisiais metais ėmėsi ryžtingų veiksmų ir juos visus susodino už grotų, Goga šypsodamasis atsakė: „Tais laikais policija nedirbo. Jos paprasčiausiai nebuvo. Tuometė valdžia policijai neskyrė finansavimo. Tada jie statėsi nuosavus rūmus, o dabar stato Valdovų rūmus. Būtent tada kompiuterių kontrabanda netrukdomai vertėsi šiandien garsi politikė Kazimiera Danutė Prunskienė ir verslininkas Arvydas Stašaitis.“

Jis tvirtino, kad Daktarų bylos medžiagą parengę Kriminalinės policijos biuro tyrėjai neva pridarė nemažai klaidų sukurpdami šią didelio atgarsio sulaukusią pastarojo dešimtmečio lietuviškos mafijos bylą.

„Vienas asmuo iš Kaliningrado, kuriam neva padėjau išsipirkti pavogtą mašiną, šios bylos puslapiuose pozuoja ne prie „Vilijos“ restorano, kuriame dažniausiai rinkdavomės, o kažkodėl prie „Undinės“ pirties. Bet juk ten niekada nebuvo jokios kavinės. Tokie keisti nukrypimai, kad net šiurpas nukrečia. Po tokio jų nuveikto darbo kartais susimąstau, kad pats norėčiau įsidarbinti Policijos departamente – padėčiau jiems išsiaiškinti nemažai sudėtingų bylų“, – teisme ironizavo E.Abarius.

Baigdamas liudijimą Goga kategoriškai paneigė savo dalyvavimą R.Ganusausko-Mongolo žmogžudystėje. Kiek anksčiau buvę Daktarų veikėjai teisme minėjo, kad būtent Goga iš pradžių nesėkmingai miške bandė nušauti Mongolą. „Aš nedalyvavau šiame nužudyme. Byloje teigiama, jog tą vakarą į Žagarės gatvę pasiimti R.Ganusausko atvykau mėlynu „Mercedes-Benz“, tačiau kažkodėl niekas nesivargino ištirti fakto, kad aš niekada neturėjau tokios mašinos“, – teisme kalbėjo E.Abarius.

Kam reikėjo žudyti S.Čiapą?

Kitą dieną vėl buvo tęsiama E.Abariaus apklausa. Juoda odine striuke vilkintis žilstelėjęs kaunietis teisme pripažino, kad bendradarbiavimas su kriminaline policija nėra smerkiamas blogis, nes panašių veiksmų organizuoti nusikaltėliai imasi visame pasaulyje.

Teisme Goga pasakojo, kad jam S.Čiapo mirtis buvo nemaloni staigmena. „Jei ne S.Čiapas, nebūtų buvę „Villulos“ (arba „Vilijos“ pramogų komplekso), nebūtų buvę to pasakiško pelno, kurį mums tada garantavo spirito kontrabanda. Jis buvo kaip višta, mums visiems dedanti auksinius kiaušinius“, – taip S.Čiapą teisme apibūdino žinomas anų laikų Daktarų veikėjas.

E.Abarius, kaip ir kiti gaujos nariai, po S.Čiapo nužudymo slapčia išvyko iš Lietuvos. Daktarų „seniams“ priskiriamas asmuo teisėjams aiškino, kad tuo metu jis nesislapstęs. Kurį laiką buvo prisiglaudęs vieno kambario bute Kauno senamiestyje, o po to verslo reikalais išvyko į Kaliningradą. „Aš nesislapsčiau, tiesiog vengiau viešumos. Tuo metu H.Daktaras jau buvo sulaikytas. Jam buvo pritaikytas tuomet veikęs prevencinio sulaikymo įstatymas, kai kuriems asmenims būdavo galima skirti dviejų mėnesių suėmimo terminą. Aš tiesiog norėjau išvengti kalėjimo. Bet tikrai nebuvau gaujos vadovu, kaip bando įpiršti kai kurie su teisėsauga bendradarbiaujantys asmenys“, – kalbėjo Goga.

Vyriškis prasitarė, kad tais laikais priklausė medžiotojų būreliui, kuriame buvo ir vienas aukštas Kauno teisėsaugininkas. Su juo draugiškus ryšius palaikė vienas E.Abariaus bičiulių. Jis po pašnekesių su pareigūnu vilijampoliečius perspėdavo apie planuojamus policijos sulaikymus, informuodavo, kuris Daktarų „senių“ artimiausiu metu keliaus už grotų ir t.t. Kas tai per veikėjas, teisme nebuvo atskleista.

Goga teigė nepažinojęs Aleksandro Solomkos, pravarde Somas, kuris, pagal bylos medžiagą, į Kauną tuo metu buvo atvykęs su dviem vyriškiais likviduoti S.Čiapo. „Girdėjau iš kalbų, kad toks Somas buvo, nes kartą per išgertuves su Viktoru Polonskiu (geriau pažįstamu Vesnos pravarde, jis kadaise buvo priskiriamas „Vilniaus brigados“ gaujai) sužinojau, jog vienas jo bičiulis iš Baltarusijos kažkada pirko automobilį iš V.Gudzinsko. Atrodo, tas automobilis turėjo kažkokių defektų, ir pasakiau apie tai Vidui. Būtent po to ir sužinojau, kad egzistuoja toks baltarusis Somas. Asmeniškai niekada akyse nesu matęs Somo“, – teigė E.Abarius.

Taip pat vyriškis teisme teigė, kad byloje nerealiai skamba versija, jog jis neva gavęs iš tuo metu kalėjusio H.Daktaro laišką, kuriame buvo paskirtas gaujos lyderiu ir pateiktos instrukcijos, kuriose aiškiai nurodyta nužudyti S.Čiapą.

„Kodėl esu minimas šiame epizode? Gal todėl, kad kai kurie su policijos tyrėjais bendradarbiaujantys asmenys apie tai šnekėdami stengėsi išsisukti. Juk jie buvo pažeidžiami. Vienas sunkiai sirgo, o kitas yra senyvo amžiaus, todėl jiems net 15 metų kalėjimo bausmė galėjo pasirodyti kaip ištisa amžinybė“, – svarstė Goga, turėdamas omenyje jam ir H.Daktarui ypač nepalankius liudijimus teikusius ilgamečius gaujos veteranus V.Gudzinską-Guzą ir Rimvį.

„Ar prisimeni, kaip telefonu nurodei vietą, kur mes su Popu laukėme Jaučio, kad perduotume žudikams skirtus ginklus?“ – E.Abariaus klausė kaukėtų pareigūnų saugomas R.Žilinskas.

„Tą dieną paskambinau, bet tu kažką nerišliai kalbėjai. Kiek pamenu, tylėjai. Maniau, gal nenori su manimi kalbėti, galbūt prastai jautiesi po išgertuvių“, – sakė E.Abarius.

„Aš tau priminsiu mūsų pašnekesį. Tu sakei: „Jau prasidėjo.“ Tuo metu žudikai jau persėdo į kitą mašiną“, – S.Čiapo žmogžudystės dieną priminė Rimvis.

„Faktiškai čia H.Daktaro byla. Daugelyje epizodų esu minimas labai keistose vietose. S.Čiapo ir H.Daktaro santykiai tais laikais buvo normalūs. Jie draugavo šeimomis. Jei S.Čiapo žmona Jolanta Čiapienė šios bylos tyrėjams minėjo, kad prieš tai H.Daktaras per ją kreipėsi į S.Čiapą, vadinasi, niekas nenorėjo pyktis ar juolab žudyti. Atvirkščiai, tokie H.Daktaro veiksmai leidžia manyti, kad jis norėjo susitarti su S.Čiapu. Aišku, gal kartais H.Daktaras išgėręs nesusitvardydavo, tačiau apie žudynes jokių kalbų tarp mūsų nebuvo. Juolab „maliavos“ (kalinių žargonu – slaptai perduotas laiškas) perdavimo iš griežtai saugomo kalėjimo niekada negalėjo būti“, – teigė Goga.

Tada Kaune veikė 30 gaujų

Teisėjų klausiamas apie anuomet Kaune klestėjusį nusikalstamų grupuočių pasaulį E.Abarius sakė: „Anksčiau būdavo Žaliakalnis, Centras ar Vilijampolė. Kažkas skelbė, kad tuo metu Kaune veikė 30 grupuočių. Bet niekas negalėtų jų ir jiems priskirtų asmenų įvardinti. Mano akimis, vadinamosios šeimos atsirado iš baimės, nes kai kurie asmenys bijojo būti po vieną. Asmeniškai pažinojau Daškinių lyderiu vadintą Remigijų Daškevičių, „Titano“ klubo atstovą Marių Misiūną ar Kaulą iš Šančių. Aš juos pažinojau, tad tiesiai nuvykdavau pasišnekučiuoti dėl vieno ar kito reikalo. Bet kad pas juos važiuotume ir būtume aiškinęsi tarpusavio santykius, to nebuvo. Žvelgiant giliau, Kaune visada buvo ir bus nusikalstamumas. Anuomet buvo vieni, šiandien egzistuoja kiti – Agurkiniai, Kamuoliniai ar Pomidoriniai.“

Prokurorui pasidomėjus apie tuomet Kaune egzistavusią vadinamąją bendrą gaujų kasą, E.Abarius sakė, kad tai buvo vyriškių iš įvairių miesto rajonų bendri pinigai, o ne griežtai prižiūrima kriminalinio pasaulio nevengusių asmenų kasa. „A.V.Laurinavičius nuolat sakydavo, kad su ta kasa vien tiktai problemos, ir po to nutrūko jos priežiūra“, – kalbėjo Goga.

E.Abarius per dvi dienas trukusią apklausą ne kartą minėjo, kad vengė kištis į banditų tarpusavio intrigas. Neva dažniausiai Kauno mafijos klestėjimo metais jis be pašalinių pagalbos, savarankiškai vertėsi kai kada su įstatymais prasilenkiančiu verslu, bendravo su verslo partneriais Vokietijoje ir Maskvoje. Tikino niekam nenorėjęs atskleisti savo verslo planų. „Man nereikėjo nei nusikaltimų, nei reklamos, nei kokios nors garbės. Taip, mūsų (vilijampoliečių Daktarų klanui priskiriamų asmenų) kojos dygo iš kriminalo. Tiesa, kai kas iš mūsų vogė, vertėsi kontrabanda. Taip išėjo, kad mes tokį kelią pasirinkome. Tačiau mes buvome draugai ir aplinkiniams didelės įtakos neturėjome“, – kalbėjo Daktarų šulams priskiriamas E.Abarius.

Mašinvagio liudijimas

2011-ųjų lapkritį teisme liudijo iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atvežtas garsiausiu šalies automobilių vagimi tituluojamas Raimundas Petraitis-Mondė, kuris tuo metu buvo teisiamas kitoje byloje – už dalyvavimą kanapių auginimo laboratorijos veikloje.

„Dar 1992 metais, kai buvau pasodintas į Lukiškes, kur praleidau 18 mėnesių, girdėjau, kad aktyviausiai Kaune reiškėsi H.Daktaras. Jis formavo savo „šeimą“, turėjo lemiamą balsą Daktarų grupuotėje. Buvo kalbama, kad jam priklauso 75 proc. balso, o kitiems – likusi dalis. Egzistavo bendra kasa. Pats mačiau, kaip iš jos buvo sumokėta 1993-iųjų spalį atsitiktinai „Vilijoje“ žuvusių vyrų šeimoms“, – teisme sakė Mondė, kuris automobilius vogė ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Rusijoje.

Praeityje Kauno nusikaltėlių pasaulyje garsus asmuo pasakojo, kad kadaise tik per stebuklą liko gyvas per kelis Daktarų gaujos vyrų ginkluotus išpuolius, prisiminė atvejį, kai „Vilijoje“ buvo peršautas R.Žilinsko. „Kiek man žinoma, ten buvo žudomi žmonės“, – paklaustas, kas dėjosi skandalingai pagarsėjusiame restorane, kalbėjo Mondė.

Po apklausos užverstas kaltinamųjų advokatų kompromituojančių klausimų Mondė R.Zavecką-Džempį ginančiai advokatei be užuolankų atsikirto: „Siūlyčiau panašiais klausimais neapsunkinti ginamojo padėties.“

Kai kurių teisme dalyvavusių kaltinamųjų ir žurnalistų teigimu, po R.Petraičio išpažinties H.Daktaro akyse netikėtai sublizgėjo ašaros.

Atidžiai teismo posėdžius stebėjusi H.Daktaro žmona R.Daktarienė vienam žurnalistų per pertrauką tarp posėdžių mėgino aiškinti, kad Daktarų byla prilygsta skandalingai D.Kedžio inicijuotai Kauno pedofilijos istorijai.

„Ašaros tik patvirtina, kad Daktarų imperija galutinai žlugo. Dabar posėdžiai nevyktų, jei prieš keletą metų kai kurie žmonės būtų atsisakę godumo, intrigų tarp savų ar nuolatinio veržimosi į televizijos ekranus“, – taip pasibaigus teismo posėdžiui kalbėjo buvęs ištikimas H.Daktaro „šeimos“ patikėtinis.

Mongolo brolio išpažintis

2012-ųjų pradžioje į teismo posėdžius susirenkantys buvę garsaus Kauno mafijos veikėjo Henytės bendražygiai tarpusavyje buvusį bosą juokais ėmė vadinti Musių Valdovu (taip pavadintas filosofinis romanas, išgarsinęs rašytoją Williamą Goldingą. 1983 metais jo autorius apdovanotas prestižine Nobelio literatūros premija).

Anuomet garsūs Vilijampolės nusikaltėliai aptarinėjo žiniasklaidoje pasirodžiusią ir daugeliui kreivą šypseną sukėlusią žinią, kad Lukiškių kalėjimo vienutėje kalintis H.Daktaras į Visuomenės sveikatos centrą nusiuntė laišką, kuriame buvo įdėta lipnioji juosta su musėmis iš jo kameros. H.Daktaro žmona R.Daktarienė žurnalistams skundėsi, kad jos sutuoktinis kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis.

Klaipėdos apygardos teisme į metalinį narvą uždarytas H.Daktaras atidžiai nužvelgė jaunystės laikų bičiulius, kurie teisme davė jam itin nepalankius parodymus. Henai pasiteiravus, kaip sekasi jo senam pažįstamam R.Žilinskui-Taisonui, šis ironizuodamas atkirto: „Neblogai. Gaudau muses.“

Šįsyk teisme liudijo 1993-iųjų pabaigoje saviškių nužudyto Daktarų gaujos boso R.Ganusausko-Mongolo jaunėlis brolis D.Ganusauskas.

Mongoliuko pravarde tarp kauniečių gerai žinomas vyras anuomet buvo dažnas „Vilijos“ restorano puotų dalyvis. Teisme D.Ganusauskas pripažino, kad 1993 metais Vilijampolėje veikusiame pramogų komplekse dažnai vakarodavo ir dabartiniai Seimo nariai, ir žinomi verslininkai, ir bankininkai. Tada visi jie išvaizda ir elgesiu kūrė naujųjų lietuvių įvaizdį: puošėsi avietinės spalvos švarkais, pirko brangius laikrodžius, o ant kaklo nešiojo masyvias auksines grandines.

Mongoliukas teigė nieko nežinojęs apie „rimtus ir šlapius“ gaujos reikalus, nes nebuvo laikomas visaverčiu jos nariu. Paklaustas apie grupuotės hierarchiją, pagrindiniu grupuotės vadovu jis be užuolankų įvardijo savo tolimą giminaitį H.Daktarą.

Mongoliukas tais laikais buvo įmonės „Čibis“ akcininkas. Apie tai jis yra prasitaręs ir prieš įjungtas vaizdo kameras „Vilijoje“ vykusiame tada žiūrovų pamėgtame televizijos žaidime „Taip. Ne“, kurį vedė buvęs Seimo narys A.Valinskas. Šis siužetas iki šiol neretai transliuojamas televizijos laidose, pasakojančiose istorijas apie senų laikų Kauno mafiją.

„Tai buvo laikai, kai visi norėjo lengvai užsidirbti. Prasidėjo pirmieji kioskai, spiritas, privatizacija. Daugelis grupuotės narių mano broliui pavydėjo nevaržomų galimybių. Bet brolis mane visada stengėsi apsaugoti, arčiau neprisileisdavo ir sakydavo: „Eik iš čia, nes esi pernelyg jaunas.“

Taip šiandien kalba su teisėsaugininkais sutikęs bendradarbiauti D.Ganusauskas. Iš pradžių Mongoliukas buvo laikomas įtariamuoju, tačiau po kurio laiko jis pripažintas liudytoju.

Anot jo, 1993 metų spalio viduryje, po garsiųjų žudynių „Vilijos“ restorano patalpose, broliai Ganusauskai buvo iškviesti rimtai pasikalbėti su Daktarų bosais. „Su broliu nuėjome pasišnekėti. Aš pasilikau sporto salėje, o brolis nuėjo į gretimas patalpas. Girdėjau, kaip jie broliui ėmė priekaištauti, kad jis neva užsakė „Vilijos“ sušaudymą. Jie šaukė: „Pasakyk, kad suorganizavai išpuolį, nes kitaip tave nušausime.“ Po kiek laiko prie manęs priėjo Luras ir sako: „Ateik, pasiimsi brolį“, – prisiminė Mongoliukas.

Kaunietis pasakojo, kad vaizdas buvo kraupus: jo brolis R.Ganusauskas buvo žiauriai aptalžytas, peršauta ranka. „Kaip vėliau man brolis pasakojo, jis tąsyk spėjo pagriebti už pistoleto vamzdžio, todėl jo ir nenušovė. Juk kai H.Daktarui prasidėdavo šizofrenija, nebūdavo apie ką su juo kalbėti. Tad galiausiai nutarėme nuo jų visų atsiriboti. Brolis ėmė slapstytis Kaune, o aš išvažiavau į Hamburgą“, – dėstė D.Ganusauskas.

Praėjus kuriam laikui Mongoliuką pasiekė kalbos, kad neva jo brolis R.Ganusauskas kažkur slapstosi nuo policijos, yra išvykęs į užsienį arba slepiasi pogrindiniame bute su narkomanais.

„Apie 1997 metus atlikinėjau bausmę Alytaus kalėjime ir ten sutiktas Siauras „apsikaifavęs“ ištarė: „Paklausk Henos, kur nužudytas tavo brolis.“ Kadangi jis stipriai vartojo kvaišalus, mėgdavo paatvirauti“, – teisme kalbėjo D.Ganusauskas.

Jo žodžiais, 99 proc. iš teismo salėje esančių vyrų tais laikais bijojo H.Daktaro. „Jo privengė ir pats Abarius. Kiek man žinoma, H.Daktaras net atlikdamas bausmę kalėjime savo sąsiuvinyje dėliojo kryžiukus, kada Egidijus geria ar negeria“, – vaizdžiai pasakojo Mongoliukas.

D.Ganusauskas teisme minėjo, kad H.Daktaras nemėgdavo už save protingesnių asmenų. „Rimantas bendraudavo su visais – ir su studentu, ir su prezidentu. H.Daktaras nemokėdavo kalbėti ir pykdavo. Buvo atvejų, kai į „Viliją“ atvykdavo žmonės ir klausdavo: „Kur šeimininkas Rimantas?“ Iš aplinkinių tai išgirdęs H.Daktaras labai supykdavo ir atvykėliams atsakydavo: „Aš čia toks pat šeimininkas.“

Kalbėdamas teisme Hena istoriją apie paslaptingą R.Ganusausko dingimą bandė paversti painiu detektyvu. „Juk kai buvai išėjęs iš „zonos“, išvažiavai į Pietų Ameriką, Kubą. Kodėl Lurui sakei, kad Kuboje buvai sutikęs savo brolį?“ – H.Daktaras klausė Mongoliuko. Tačiau šis jam atsikirto: „Nebuvau taip sakęs. Tu su broliu užaugai viename kieme. Bet tu Rimo negalėjai pakęsti, nes jis buvo už tave gerokai pranašesnis.“

Po tokių žodžių H.Daktaras bandė apšmeižti Mongoliuką: „Prisimink, kai sėdėjai apsimyžęs, o Luras tau į galvą buvo įrėmęs „durą“, ir aš atėjau į sporto salę. Po to tu man dar sakei, kad jei tau taip būtų, ir tu apsimyžtum. Ar tai buvo tas kartas, kai tavo brolis buvo peršautas?“

Keisčiausia, kad po tokių teiginių H.Daktaras iš esmės pripažino dalyvavęs pasikėsinant į Mongolo gyvybę.

H.Daktaro gynėjo K.Ašmio paklaustas, kaip jis, žinodamas apie brolio žudikus, toliau lyg niekur nieko palaikęs ryšius su gaujos nariais, D.Ganusauskas atsakė: „Bendravau iš baimės. Juk su Josifu Stalinu žmonės irgi kadaise bendraudavo tik iš baimės. Tada suveikė baimės veiksnys.“

Ėmė pardavinėti turtą

Tomis dienomis vis plačiau sklido kalbos, kad pasibaigus senosios Kauno Daktarų mafijos teismo procesui sunkių kaltinimų išvengęs ir tik liudytoju tapęs D.Ganusauskas su žmona gali visam laikui palikti Lietuvą ir išvykti į užsienį.

Neoficialiomis žiniomis, jau kurį laiką tarp Kauno ir Vilniaus besiblaškantis Mongoliukas spėjo pasikeisti ir pavardę. Neva iš Ganusausko jis virto Ganu. Anglų kalbos žodis „gun“, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia „ginklas“.

Praeityje jaunųjų Daktarų sluoksniams priskirto vyro šeima 2012-ųjų vasario pabaigoje ėmė pardavinėti savo nekilnojamąjį turtą. Viena garsiausių nekilnojamojo turto agentūrų savo tinklalapyje skelbė, kad oficialiai Mongoliuko moterims priklausantis 5 kambarių 183 kv. m ploto butas su garažu ir kieme esančia vieta automobiliui Kauno centre, S.Daukanto gatvėje, parduodamas už 695 tūkst. litų. Skelbimas apie be tarpininkų parduodamą būstą sulaukė milžiniško susidomėjimo. Per mėnesį internete jį peržiūrėjo beveik 5 tūkst. internautų.

„Vertinant pagal kvadratinio metro kainą, tai vienas brangiausių butų Kaune, – kai paskambinau skelbime nurodytu telefonu ir prisistačiau pirkėju, man kalbėjo moteris. – Nors susidomėjimas nemenkas, bankai dabar nesuteikia tokių milžiniškų paskolų, todėl realių pirkėjų nėra labai daug. Kadangi patys paskolų neturime, neskubame ieškoti pirkėjo. Be to, šiame bute dabar gyvena duktė. Ji dar keletą metų mokysis universitete. Jei sulauktume siūlymo keisti, domintų tik keitimas į erdvų dviejų kambarių butą naujos statybos name.“

Šis 1994-aisiais, remiantis dokumentais, Mongoliuko moterų nupirktas butas yra tame pačiame S.Daukanto gatvės name, kurio kieme tuo metu beisbolo lazdomis buvo primuštas buvęs Lietuvos futbolo federacijos prezidentas, žlugusio Ūkio banko akcininko V.Romanovo patikėtinis Liutauras Varanavičius.

Pokalbio metu moteris netikėtai prasitarė, kad parduoda ir kitą sau priklausantį butą Vilniuje. „Jame žadame gyventi iki rudens, todėl pernelyg nesiskubiname, – pareiškė galbūt Mongoliuko turtus parduodanti moteris. – Tačiau šio būsto kainos nenorėtume nuleisti. Domintų tik galimybė keisti į naujesnį namuką šalia Vilniaus.“

Tą dieną Daktarų teisme liudijo ir pilkuoju Kauno tarybos kardinolu praeityje vadintas Karolis Bruderis. Buvęs valstybės tarnautojas, kurį kažkada policija oficialiai įspėjo nebendrauti su žinomais Kauno nusikalstamo pasaulio atstovais, miglotai prisiminė seną istoriją, kaip buvo apiplėšta jam priklausanti degalinė ir sumuštas sargas.

„Pažįstu Rolandą (Zavecką), Egidijų, Henriką. Kadaise bendravau su A.V.Laurinavičiaus tėvu. Buvusiame Kauno taksi parke veikė mums priklausiusi degalinė. R.Zaveckas buvo įdarbintas kuro bazės apsaugoje. Jis buvo geras darbuotojas. Tais laikais nebuvo jokio nusikalstamumo. O apie Daktarų gaują sužinojau tik iš televizijos ir laikraščių“, – kalbėjo net savivaldybėje pareigų netekęs, nemaža įtaka garsėjęs K.Bruderis.

Senelio suktybės

Tik iš trečio karto 2012-ųjų balandį sutikęs viešai liudyti garsios Kauno Daktarų bylos procese, jau 11-ą mėnesį vykusiame Klaipėdos apygardos teisme, J.Bielskis išliko tuo, kuo visada buvo, – apsukriu mafijos veteranu. Jis pareiškė nedalyvavęs rezonansiniuose nusikaltimuose, tačiau apie juos sužinojęs iš buvusio ilgamečio bičiulio A.Pastuškovo-Storo. Jis šiuo metu yra minimas kitoje garsioje senų nusikaltimų byloje.

Kai pirmąsyk tokioje stambioje byloje nuotoliniu būdu liudijo J.Bielskis, susigūžė visas buvęs Kauno mafijos žvaigždynas. Kodėl itin keistais, ne visai konkrečiais pareiškimais apie kruviniausias Daktarų gaujos nuodėmes sutiko kalbėti Senelis? Ką jis iš tiesų norėjo pasakyti? Paskleisti paslaptingą žinią legendinės mafijos „šeimos“ nariams? Priminti, kad jis buvo įtakingas, tačiau laikėsi atokiau, šešėlyje, ir nedalyvavo kruvinose akcijose? Įklampinti buvusius garsiausių mafijos puotų bendrus? O gal atkeršyti jį ignoravusiems banditams?

Klasikinės mafijos laikų bosų boso išpažintis Kauno kriminaliniam elitui – keista ir paslaptinga kaip ir daugybė kitų Vilijampolės grupuotės paslapčių, kurias težino jis vienas – Senelis.

J.Bielskis teismo kolegijai ir kaltinamųjų advokatams skundėsi sergąs cukralige, padidėjusiu kraujospūdžiu, atminties sutrikimais ir dėl to negalįs tiesiogiai dalyvauti Daktarų teismo procese.

Liudytojas maždaug valandą nerišliai aiškino apie žymiausius Kauno nusikalstamo pasaulio autoritetus ir jų nusikaltimus. Jis neretai painiojosi paprašytas prisiminti svarbių įvykių datas ar garsių bylų dalyvių pavardes bei pravardes.

Susidarė įspūdis, kad pirmąsyk 2006 metais apie senus Daktarų gaujos nusikaltimus Policijos departamento pareigūnų apklausose prabilęs J.Bielskis iki šiol jaučiasi esąs padėties šeimininkas.

„Asmeniškai neturėjau gaujos. Bendraudavau su A.Pastuškovu. Būtent iš jo ir sužinodavau įvairių žinių apie tuometę Kauno „chebrą“. 1989–1990 metais dalyvaudavau Kauno „šeimų“ susirinkimuose. Buvo atvejų, kai viena miesto brigada konfliktuodavo su kita. Kaip žinoma, tos brigados mieste veikė teritoriniu principu. Faktiškai Daktarų vyrų nuomonė tuo metu buvo lemiama. Bet kai pamačiau, kad Daktarai, kaip ir Panevėžio Tulpiniai ar Klaipėdos Gaidjurginiai, tarpusavio santykius ėmė aiškintis liedami vienas kito kraują, nustojau važinėti į tokius susibūrimus. Praeityje sėdėjau kalėjime, turėjau kažkokį žodį, tad galbūt kai kuriems su Arūnu (Pastuškovu) tuo metu buvome savotiški autoritetai. Tiesa, niekada tavęs tokiu nelaikiau“, – teismo posėdyje pareiškė laukinio banditizmo epochos metais Kauno mafijos strategu vadintas J.Bielskis.

Kai žiauriais išpuoliais kaltinamas H.Daktaras J.Bielskio iš narvo pasiteiravo, ar kada nors yra padaręs nusikaltimų, Senelis iš ekrano plačiai šypsodamasis atsakė: „Hena, aš nežinau, gal ir esi ką nors padaręs. Mes juk su tavimi taip artimai nebendraudavome, nusikaltimų ar bendrų reikalų neturėjome. Juk pas mane atvažiuodavote tik pažvejoti, o kartu dalyvaudavome tik gimtadieniuose, laidotuvėse.“

J.Bielskis duodamas parodymus tvirtino, kad 1988–1990 metais Kaune į gaujų susirinkimus atokesnėse miesto vietovėse esančiose aikštelėse, miškuose suvažiuodavo bemaž 80–100 vyrų iš šešių septynių tuomet mieste karaliavusių banditų susivienijimų.

H.Daktaro advokatui K.Ašmiui pasiteiravus, iš kur jis žinąs apie Daktarų nusikalstamą gaują, Senelis pareiškė: „O kaip kitaip suprasti, kai į vieną vietą susirenka tokios didelės žmonių minios? Būdavo aišku, kad čia atvykdavo viena ar kita „šeima“. Kiekviena jų turėjo savo bosą, kiekvienas jų sunešdavo tam tikrą pinigų sumą bendrai miesto kišenei. Čia būdavo aptariama, ką reikės papirkti ar išpirkti. Šiuose pasitarimuose Laurinavičius (Luras) atstovaudavo Daktarams. Pas jį ir būdavo saugomos visos didesnės pinigų sumos. Nors pats jam niekada nebuvau davęs pinigų.“

Keliasdešimt metų Kauno kriminalinio pasaulio viršūnėse dominavęs ir bendrų fotografijų albumuose bei vaizdajuostėse su ryškiausiais ano meto veikėjais užfiksuotas J.Bielskis teigė, kad mafijos puotose ar laidotuvėse dalyvaudavo tik siekdamas parodyti pagarbą kitiems.

„Su Luru ir Guzu prie kortų stalo šnekėdavome įvairiomis temomis. Iš tokių pokalbių ir sužinojau, kad Kaune egzistavo „ypatingasis šešetukas“, kuriam tada priklausė H.Daktaras, Mongolas, Mongoliukas, Guzas, Luras ir Goga“, – pasakojo J.Bielskis, kurio netikėta išpažintis daugeliui kriminalinio pasaulio sunkiasvorių sukėlė tikrą šoką.

Amžiaus mafijos teismo procese liudijęs J.Bielskis, kaskart prisimindamas senus laikus, minėjo, kad visas istorijas jis sužinojęs iš buvusio draugo A.Pastuškovo. „Regis, A.Pastuškovas, pasakodamas apie „chebros“ reikalų smulkmenas, taip norėjo prieš mane pasikelti ar net pasirodyti esąs viršesnis. Atrodė, kad kalbėdamas tokiomis temomis jis nejuokaudavo. Be to, praeityje jis yra davęs parodymus prieš mane. Aš už jį kalėjime esu praleidęs net ketverius metus“, – karčių žodžių buvusiam bičiuliui nepagailėjo Senelis.

Atrodė, kad liudytojas privengė skandinti ir taip kruvinų nusikaltimų užsakymų slegiamą H.Daktarą, tačiau keliskart pažėrė sunkių kaltinimų Henos klano žemesnio rango vadeivoms E.Abariui-Gogai ir R.Zaveckui-Džempiui.

J.Bielskis teigė S.Čiapą pažinojęs kaip verslininką, su juo turėjęs ir bendrų finansinių reikalų. Ikiteisminio tyrimo medžiagą Daktarų byloje sukaupusiems tyrėjams Senelis minėjo, kad vienu metu iš S.Čiapo pirkdavęs lietuviškojo kapitalizmo eros pradžioje tarsi auksu laikytus investicinius čekius.

„Apie S.Čiapo nužudymą sužinojau jau tą pačią dieną, nes tai plačiai buvo komentuojama per televiziją ir spaudą. Žodžiu, visas Kaunas skambėjo, kad Daktarai „užvertė“ S.Čiapą ir jo asmens sargybinį. Praėjus kelioms dienoms po S.Čiapo nužudymo kalbėjausi su A.Pastuškovu. Jis man atvirai pasakė apie šią „varkę“. Jis man papasakojo, kad šioje žmogžudystėje gerai pasirodė Daktarų jaunimas. Po šio įvykio Džempis tapo savotišku gaujos tėvu. Iš Storo pasakojimo supratau, kad šį nusikaltimą organizavo ir surežisavo E.Abarius“, – Daktarų bylos tyrėjams kalbėjo J.Bielskis.

Džempio gynėjos I.Botyrienės paklaustas, ar kada nors pats turėjęs šaunamąjį ginklą, J.Bielskis atsakė: „Per gimtadienį man kažkada draugai padovanojo šautuvą „Winchester“, su kuriuo eidavau medžioti. Po to neturėjau jokių ginklų. Apie juos žinau iš specialių knygų. Bet daugiau apie juos nieko nenutuokiu.“

Galiausiai neapsikentęs viešai paskleistų Senelio abstrakcijų H.Daktaro advokatas K.Ašmys šiuos svarbaus liudytojo parodymus pavadino „pasakėlėmis, skirtomis tiek teismui, tiek Policijos departamentui“.

„Visa tai pasakoju tik dėl to, kad advokatas kada nors savo vaikams galėtų pasekti pasakas“, – išdidžiai atsikirsdamas H.Daktaro advokatui sakė J.Bielskis.

Dailius Dargis

Apie autorių ir knygą

Žurnalistas Dailius Dargis gimė 1978 m. Kaune. Studijavo socialinius mokslus Vytauto Didžiojo universitete. Nuo 1995 m. nuolat rašo straipsnius Lietuvos žiniasklaidai. 2001 m. susidomėjo kriminalinėmis temomis. Bendradarbiavo su spaudos leidiniais „Lietuvos rytas“, „Ekstra“, „Laikinoji sostinė“, naujienų agentūra ELTA. Nuo 2008 iki 2013 m. D.Dargio straipsniai buvo publikuojami naujienų portale ~balsas.lt~. 2014 m. D.Dargis debiutavo televizijos eteryje – TV3 kanalu buvo pristatytas dokumentinis serialas „Mafijos kronikos“, kuriame esama nemažai pasakojimų, aprašytų šioje knygoje.

Pastaruoju metu didelio atgarsio sulaukiantys D.Dargio žurnalistiniai tyrimai, tekstai publikuojami populiariausiame Lietuvos naujienų portale ~lrytas.lt~. D.Dargis yra viešųjų ryšių paslaugas, konsultacijas teikiančios, ekonominę sėkmę laiduojančius lietuviškų įmonių pavadinimus kuriančios, knygų leidyba užsiimančios kompanijos „Inter projektai“ bendraturtis ir pagrindinis idėjų strategas, vykdytojas.

Be debiutinės didelio skaitytojų susidomėjimo sulaukusios knygos „Tikroji Daktarų istorija“, D.Dargis yra parašęs ir išleidęs sėkmės taip pat sulaukusias knygas „Kruvinasis mafijos maršrutas“ (2011, 2012 m.), „Vilniaus bomberio išpažintis“ (2013 m.) bei „Mafijos kronikos“ (2014 m.).