Vilniaus licėjaus abiturientui Daumantui Kavoliui pernai 43-iojoje tarptautinėje fizikos olimpiadoje pelnytas sidabro medalis padėjo gauti kvietimą studijuoti Didžiosios Britanijos Kembridžo universitete. Atrodo, ko dar galėtų trūkti iki visiškos laimės. Vis dėlto vaikinas neslepia – šiemet jo akys nukreiptos į olimpiados auksą.

„Koks olimpiadininkui pasirodė egzaminas – ar uždaviniai buvo sunkūs?“ – netrukus po tądien vykusio fizikos egzamino Daumanto paklausė „Veidas“.
„Buvo sunkesnių klausimų, bet šiaip daug ką esu sprendęs, tad sudėtinga nebuvo. Tikiuosi šimtuko“, – nedaugžodžiaudamas atsakė vaikinas. Vargu ar galima tikėtis kitokio atsakymo iš žmogaus, kuris iš kitą mėnesį Kopenhagoje vyksiančios 44-osios tarptautinės fizikos olimpiados nori parvežti Lietuvai pirmą aukso medalį.
Tiesą sakant, Daumantas niekada nedaugžodžiauja. Aplinkiniai apibūdina jį kaip santūrų, kuklų, nekalbų, netgi šiek tiek užsidariusį. „Čia kaip tame posakyje – tikri vyrai daug nekalba“, – šmaikštauja jo fizikos mokytoja bei papildomo ugdymo mokyklos „Fizikos olimpas“, skirtos ypač gabiems moksleiviams (ją lankė ir Daumantas), steigėjų tarybos narė Danutė Aleksienė.
„Kai tik Daumantas atėjo į licėjų ir pakliuvo į mano rankas, iškart atkreipiau dėmesį į jo preciziškus uždavinių sprendimus – tvarkingi, trumpi, tikslūs, – sako mokytoja. – Nors jis kartais ilgai mąsto, bet galiausiai padaro tiksliai taip, kaip ir turi būti. Taip ir kalba – kiti daug trata, mala, o jo kiekvienas sakinys atrodo apgalvotas.“
Panašiai apie vaikiną atsiliepia ir habilituotas fizinių mokslų daktaras Pavelas Bogdanovičius, ne vienus metus padedantis moksleiviams rengtis olimpiadoms. „Kol kas iš mūsų komandos jis ryškiausias. Matyti, kad jo lygis nuolat kyla“, – pripažįsta profesorius.

Dėl gerų rezultatų naktimis nesėdi

Daumantas gali pasigirti laimėjimais ne tik fizikos, bet ir kitų tiksliųjų mokslų srityje, yra ne vieną kartą pasižymėjęs Lietuvos chemijos ir matematikos olimpiadose.
„Dar prieš pradėdamas mokytis Vilniaus licėjuje dalyvaudavau olimpiadose, tačiau kai patekau čia, įvyko persilaužimas ir pradėjau pelnyti medalius Lietuvos fizikos, matematikos ir chemijos olimpiadose, – pasakoja vaikinas. – Manau, dėl konkurencijos. Kai aplink daug draugų, kurie taip pat stengiasi siekti aukštų rezultatų, ir pačiam atsiranda didesnė motyvacija labiau stengtis.“
Fizika jaunuoliui tapo pagrindine sritimi pirmiausia dėl to, kad jis ją geriausiai suprato ir dažnai vos tik pažvelgęs į uždavinį matydavo, kaip jį spręsti. „Be to, fizika ne tokia sausa – joje yra ir chemijos, ir matematikos, ji tarsi viso ko mišinys. Ją mokantis ir pasaulis iš karto aiškus darosi“, – savo mėgstamą sritį apibūdina Daumantas.
O ar likdavo bent kiek laisvo laiko, kai reikėdavo ruoštis pamokoms licėjuje, papildomai mokytis „Fizikos olimpo“ mokykloje ir dar kiekvieną savaitę su kitais pretendentais į lietuvių komandą nuodugniai aiškintis fizikos uždavinius su profesoriumi P.Bogdanovičiumi? „Taip, ir gana daug, – ramiai atsako vaikinas. – Tikrai nemanau, kad daug dirbu. Kai ko nors noriu, nė nejaučiu, kiek skiriu tam laiko.“
Maža to, jis tikina, kad prie licėjaus pamokų ruošimo jam dažniausiai nereikėdavo sugaišti nė pusvalandžio, o ir bemiegių naktų nelabai tekę patirti. Vis dėlto galiausiai prisipažįsta: to laisvalaikio ne tiek daug, kad galėtų užtektinai dėmesio skirti savo pomėgiui – plastikinių laivų ar lėktuvų modelių konstravimui, prieš kurį laiką jau teko mesti anksčiau lankytą laivų modeliavimo būrelį.
Šis pomėgis ne naujas, o atėjęs iš vaikystės, taigi Daumanto kolekcijoje jau sukaupta daug įvairių modelių. „Jis nuo mažų dienų mėgo “Lego” kaladėles, konstruodavo laivų ar lėktuvų modelius – tai tikriausiai ir vedė prie to, kad galiausiai pasirinko mokytis inžineriją“, – svarsto vaikino mama Aušra.