Lietuvos elitas doroja Darbo partiją drauge, nors didžiausią naudą iš darbiečių nuteisimo ir naujų Seimo rinkimų gautų socialdemokratai.

Tikimybė, kad už Viktoro Uspaskicho ir kitų Darbo partijos „juodosios buhalterijos“ byloje teisimųjų politikų nugaros užsivers kalėjimo durys, pastaruoju metu tampa kaip niekados didelė. Bylos nagrinėjimas Vilniaus apygardos teisme įžengė į baigiamąją stadiją ir akivaizdu, jog teisiamųjų bei jų advokatų bandymai kaip nors užvilkinti bylą teisėjams įspūdžio nebedaro. Kaip ir tai, jog teisiamieji šiuo metu gana sėkmingai derasi dėl valdančiosios koalicijos bei Vyriausybės sudarymo. Anksčiau toks teisėsaugos požiūris būtų tiesiog neįsivaizduotinas – visi pamename, kad Darbo partijos „juodąją buhalteriją“ teisėsauga aptiko dar 2004-aisiais, tuo metu vykusios Seimo rinkimų kampanijos metu. Tačiau tada V.Uspaskichas laimėjo kone trečdalį Seimo vietų, tapo svarbiu valdančios koalicijos nariu ir visa teisėsaugos medžiaga apie „juodąją buhalteriją“ gulė į gilius seifus, iš kurių iškilo viešumon tik tuomet, kai Vyriausybė žlugo.
Galimas dalykas, V.Upaskichas tikėjosi, kad ir šį kartą teisėsaugos reakcija bus analogiška, kaip 2004-aisiais – teismai nuleis rankas ir temps bylą, kol sueis senaties terminas. O tuomet tik skėstels rankomis ir nutrauks, leisdami tiek Darbo partijai, tiek jos lyderiui vėl išlipti sausiems iš vandens. Todėl Darbo partijos atstovai ir veržėsi į pergalę Seimo rinkimuose nesiskaitydami su priemonėmis, nesibodėdami balsų pirkimo. Neišdegė.
V.Uspaskichas neįvertino, jog pastaraisiais metais Lietuvoje, ypač jos elito galvose, įvyko tam tikrų permainų. Pasikeitė suvokimas, kas politikoje yra priimtina, o kas – ne. Ypač tai liečia politinės kovos metodus. Dalyti žinomai melagingus pažadus (kad ir apie 1509 LTL minimalų atlyginimą) dar priimtina, bet organizuoti masinį balsų pirkimą – jau nebe. Ypač todėl, kad per pastaruosius rinkimus balsų pirkimas iš pusiau saviveiklinio, mokant už rinkimų apylinkės kampo po 10-20 litų už balsą, ar vežant kaimo girtuoklėlius autobusiukais balsuoti, virto gerai organizuotu, sisteminiu, kuomet pinigai sumokami pusiau mafijinei struktūrai, o jau ši paskui užtikrina, kad nuo jos priklausoma asmenų grupė nubalsuotų taip, kaip suderėta. Ir jokio skirtumo, kokie asmenys sudaro tą grupę – kaliniai, reitinguojantys nurodyto kandidato pavardę mainais už tai, kad jų nemuš, ar provincijos kaimų bei miestelių gyventojai, bijantys, jog nebalsavę „taip, kaip reikia“, praras nemokamas vaišes, socialines pašalpas, sezoninius darbus ar žiemą, užpusčius kelius, niekas neatveš vaistų.
Panaši balsų pirkimo sistema, kuomet nusikaltėlių kontroliuojami miesto kvartalai ar profsąjungos pardavinėdavo balsus korumpuotiems politikams, buvo susiklosčiusi praėjusio šimtmečio pradžioje Amerikoje. Įveikti ją visuomenė, švarūs politikai ir teisėsauga sugebėjo tik po pusės amžiaus ir tai ne visur – Ilinojuje, kaip ir jo didmiestyje Čikagoje, sėdantis į kalėjimą už reketą ir korupciją gubernatorius ar meras yra norma, ne išimtis.
Jeigu masinis naują kokybinį lygį įgijęs balsų pirkimas šiuose rinkimuose būtų nuleistas nemačiomis, apsimetant, jog Darbo partija yra tokia pati, niekuo neišsiskirianti partija, kaip ir tos, kurios laimėjo savo balsus sąžiningai, demokratijai Lietuvoje ateitų galas. Nes tuomet sisteminis balsų pirkimas taptų visuotine sistema, o politinė korupcija, be kurios partijos neturėtų pinigų balsams pirkti – politinio gyvenimo norma. Įkandin demokratijai žlugtų ir valstybė, ypač todėl, kad pagrindinius pinigų srautus vietoms Seime pirkti politikai gautų ne iš Lietuvos, o iš Rusijos – ši tai gali sau leisti, jai tokios žaidimo taisyklės yra priimtinos, be to, savo laiku Maskva kyšių pagalba jau yra sunaikinusi Abiejų Tautų Respubliką.
To Lietuvos valstybės elitas paprasčiausiai negali leisti. Nors jo balsu viešai prabilo prezidentė Dalia Grybauskaitė, nurodžiusi, kad teisiamos Darbo partijos negali būti Vyriausybėje, bet akivaizdu, jog lygiai taip pat galvoja dauguma – ir ne vien politikų, bet ir teisėsaugos, valstybės tarnybos, verslo, intelektualinio šalies elito. Netgi šiaip apolitiški studentai ne tik masiškai balsavo rinkimuose, bet ir išėjo viešai protestuoti prieš balsų pirkimą. Tai pirmas toks atvejis per 22-ejus metus, rodantis, kad visuomenė keičiasi į gerąją pusę.
Valstybės elito susivienijimą prieš Darbo partijos aferas rodo ir tai, kad Seimo kreipimasis į Konstitucinį Teismą dėl rinkimų rezultatų teisėtumo buvo priimtas konservatorių daugumos balsais, nors didžiausią naudą iš to gauna socialdemokratai, kol kas viešai tebesiglėbesčiuojantys su Darbo partija. Bet tai tik tam, kad neperleisti jos į konservatorių glėbį ir užsmaugti patiems, pabaigiant dar 2004-aisiais pradėto plano įgyvendinimą.
Sociologai vieningai sutaria – jeigu bus skelbiami pakartotiniai Seimo rinkimai, didžiausią dalį Darbo partijos balsų susirinktų Socialdemokratų partija, antra pagal dydį grobio dalis tektų „Tvarkai ir teisingumui“, už jų būtų Liberalų sąjūdžio eilė. Konservatoriams iš šio pyrago netektų beveik nieko, jie nebent susirinktų kažkiek anksčiau „Drąsos keliui“ tekusių balsų. Būtent todėl konservatoriai kalba ne tiek apie pakartotinus rinkimus, kiek apie „vaivorykštinės“ koalicijos sudarymą kartu su socialdemokratais, metant Darbo partiją ar jos liekanas už borto. Socdemų nenoro pasirašyti į koaliciją su konservatoriais priežastis irgi akivaizdi – nežiūrint to, bus kartojami rinkimai, ar Konstitucinis Teismas nutars, kad to neverta daryti, bet „juodosios buhalterijos“ byla Darbo partiją ir V.Uspaskichą turėtų pribaigti. Likusią be lyderio, pilną ambicingų, sisteminiais norinčių tapti politikų Darbo partiją socdemai prisijungs ir per kurį laiką suvirškins taip pat, kaip kadaise LDDP sėkmingai suvirškino Socialdemokratų partiją, palikdami iš jos tik pavadinimą. Tiesiog jie kol kas nenori šito sakyti garsiai, idant neišgąsdinti V.Uspaskicho, kuris, gelbėdamas kailį, gali bandyti ar į konservatorių glėbį šokti, ar vėl į Rusiją bėgti. Bet esmės tai nekeičia – Darbo partiją socdemai ir konsevatoriai doroja ranka rankon, prezidentės padedami.

Jeigu masinis naują kokybinį lygį įgijęs balsų pirkimas šiuose rinkimuose būtų nuleistas nemačiomis, apsimetant, jog Darbo partija yra tokia pati, niekuo neišsiskirianti partija, kaip ir tos, kurios laimėjo savo balsus sąžiningai, demokratijai Lietuvoje ateitų galas.