„Bohemiškojo Vilniaus“ pasivaikščiojimų organizatorius Julius Žėkas gidu savęs nevadina. Pasakorius, pasakininkas, juokdarys… Verčiau tebūnie taip. Leksinis žaismingumas šiai asmenybei nesvetimas, mat jis – poetas, ilgą laiką pats „davęs ciongo“ bohemos pasaulyje. Šiandien poeziją Julius rašo gatvėse, improvizuodamas pasakojimus, maršrutus ir susitikimus tiek su bohemiečiais, tiek su religinių bendruomenių atstovais.

 

Justina TULAITĖ

Jau daugiau nei dešimtį metų vedžiojantis žmones Vilniaus gatvėmis ir skiepijantis jiems poetišką miesto dvasią Julius dalijasi mintimis apie šiandieninį Vilniaus ekskursijų bumą, bohemiškojo Vilniaus tendencijas bei jo paties asmeninį ryšį su miestu, iš kurio tampa aišku, kad Vilnius šiai asmenybei visada buvo, Tomo Venclovos žodžiais tariant, dvasinio gyvenimo forma.

 

– Kas suteikė postūmį eiti į gatves ir pasakoti istorijas?

– Visų šitų būtų nebūtų istorijų pradininke su džiaugsmu įvardyčiau savo mamytę. Ji mums, savo vaikams, yra pripasakojusi labai daug pasakų ir istorijų… Iš pradžių aš, aišku, šventai tikėjau visomis jos pasakomis, bet, kaip sakoma, vyro gyvenime yra trys etapai: kai tiki Kalėdų Seneliu, kai juo netiki ir… kai pats juo tampi. Va tada ir prasideda džiazas…

 

– Kunstkamerinį Vilniaus pasakų archyvą pats esi papildęs savo išgalvotomis istorijomis: Meilės tunelis, rašytnamio Eroso ir Tanato laiptai… Kartais tavo legendos primena nekaltus pajuokavimus, o kartais pokštauji išsijuosęs. Štai kad ir istorija apie Regimantą Adomaitį, pozavusį karaliui Mindaugui, arba buvusią alaus daryklėlę Kotrynos bažnyčioje ir ten nugirdytą Paulių Širvį. O kartą netgi, pamenu, išdalijęs žmonėms žvakutes, vedeisi juos į apleistus gamyklos rūsius ieškoti bazilisko… Kaip į tavo išmones žiūri objektyviosios istorijos propaguotojai?

– Kartą prieš „Santaros-Šviesos“ konferenciją susitinkame su profesoriumi Reinu Raudu, vienu didžiausių eruditų ne tik Estijoje, bet galbūt ir visame pasaulyje. Jis imasi pristatinėti mane savo pažįstamiems, ir štai netikėtai prieš mane išdygsta viena moteris ir sako: „O, tai tu ir esi tas Julius Žėkas, kuris pasakoja ne visai teisingas istorijas…“ Mane tuojau suima ir juokas, ir pyktis, ir džiaugsmas vienu metu, ir čia pat viskas tampa aišku kaip dieną. „Taip, – sakau jai, – aš pasakoju pasakas.“ Ir tiek. Jei prieš tai ji buvo pasiruošusi krūvą argumentų, kuriais žadėjo mane nuvainikuoti, po šių žodžių jos reakcija pasikeitė. Veide atsirado šiluma ir šypsena. Matyt, jau pats žodis „pasaka“ yra stebuklingas.

 

– Nuo to karto ir vadini save pasakininku?

– Ko gero, taip. Didysis avangardinio kino tėvas Jonas Mekas su šypsena prisistato tiesiog filmininku, tad man taip pat būtų didžiulė garbė pasiskolinti šią priesagą. Pasaka yra žanras, įteisintas kalbėjimo būdas. Ligi tol visą laiką skelbiau, kad pasakoju alternatyvias istorijas, istorijas paraštėse, bet po to, kai pas mane štai taip staiga pasibeldė žodis „pasaka“, suvokiau, jog „pasaka“ ir „pasakoti“ yra tie bendrašakniai žodžiai, kurie turi visąlaik būti kartu. Beje, įdomus pastebėjimas: anglų kalboje „history“ (istorija) ir „story“ (pasakojimas, pasaka) yra bendrašakniai žodžiai, o štai pas mus „istorija“ ir „pasaka“ – tarsi du skirtingi padarai. Nežinau, kodėl taip… Man istorija, kuri yra šaltų faktų dėlionė, niekada nebuvo įdomi, netgi atvirkščiai – tokia istorija, sakyčiau, yra beprasmiška disciplina. O kai istorija sušildoma iki pasakos, ji man tampa ir įdomi, ir svarbi, ir pamokanti.

– Kartais, sakyčiau, pakaitini klausytojo ausį. Pavyzdžiui, dėl to, kad ant Prezidentūros mėgsta šlapintis užsieniečiai, „apkaltindamas“ rusų architektą… Ar nesibaimini, kad perlenksi lazdą?

– Įkaušę besišlapinantys futbolo sirgaliai turi gerą intuiciją – Prezidentūra nėra atsitiktinė vieta. Ten jau seniai velnių pridirbo rusų architektas Vasilijus Stasovas. Projektuodamas Generalgubernatoriaus rūmus jis turėjo truputėlį pakoreguoti senojo Vilniaus universiteto linijas: išgriovė dalį universiteto pastatų palei Universiteto gatvę, ir štai dabar vietoj jaukaus uždaro Bibliotekos kiemelio turime tiesiog automobilių stovėjimo aikštelę. Na, o kai kurie žmonės, matyt, apdovanoti fenomenalia uosle… Taip mes turime pažymėtą Prezidentūros kampą, kuris jau tampa Vilniaus pasakų archyvo sudedamąja dalimi.

 

– Nebūtum poetas, jeigu taip nesusietum įvykių.

– Galbūt, galbūt… Atsakysiu į tavo klausimą, ar nebijau perlenkti lazdos. Anais senais gerais laikais, kai žemė dar buvo apžėlusi gaurais, gyvavo juokdario tradicija. Kas iš esmės yra juokdarys? Tai be galo išmintingas žmogus, karaliaus patarėjas. Savo patarimus jis privalo įvilkti į juoko formą, o tai – tikrai milžiniška užduotis, suvokiant, kad rizikuojama ne tik savo galva, bet ir karūnos reputacija. Tačiau juokdarys turi be galo didelę privilegiją – jam paprastai atleidžiama už tiesą. Visiems, net poetams, reikia ją vynioti į visokius abažūrus, o štai juokdarys neprivalo kalbėti garbanotomis frazėmis. Nepakartojama pozicija. Man labai gera, kad užčiuopiau ją sau pačiam. Pasirodo, kad gera ir kitiems. Man atrodo, žmonės dažnai ilgisi to juokdario savo gyvenime, nes iš mūsų dažnai reikalaujama rimtumo – darbe, namuose, kai turime spręsti buities klausimus ar šeimynines kolizijas, ir nėra kada atsipalaiduoti. Galima atsipalaiduoti su buteliu, bet iš ryto skaudės galvą… Todėl gera nusikratyti įtampos per pokštus ir akibrokštus. Taip daug sveikiau (juokiasi).

 

– Kaip į tokius pokštus reaguoja su tavimi keliaujantys klausytojai?

– Visą laiką žiūriu į žmones – ko jiems reikia. Mano kelionių stažas didesnis nei 10 metų, todėl jau ateina tas pojūtis, kaip bendrauti ir kokias istorijas sekti. Būna, kad keliauninkai ir patys įsitraukia į žaidimą, tapdami dalyviais ir papildydami mano žinių arsenalą.Dažnai mėgstu prisiminti vieną pirmųjų savo kelionių. Žiniasklaidos dėmesio tada sulaukdavau nemažai, nes buvau vienas šitų alternatyvių pasivaikščiojimų pradininkų. Tądien mano kelionė buvo filmuojama. Pamenu, pasakojau žmonėms istoriją apie buvusį Odos ir venerinių ligų dispanserį Bokšto gatvėje. Sovietmečiu įtartiną žmogų, pagautą gatvėje, milicija turėjo teisę sulaikyti ir uždaryti ne tik į areštinę, bet ir į šį dispanserį. Visiškai neargumentuodama kodėl. Pralaikydavo ir dvi, ir tris paras… Šitai pasakęs pagaunu operatoriaus žvilgsnį ir pastebiu jo vis labiau apvalėjančias akis. Susizgrimbu, kad kažkas negerai – gal ne į mikrofoną kalbu? Reportažas sustabdomas. Tada operatorius klausia: „Tai sakai, dvi tris paras, ar ne? O kaip dėl tų dviejų trijų savaičių?..“ Pasirodo, jam taip pat yra tekę pratūnoti čia uždarytam. Tris savaites. Už nieką. Taip vienas iš mano keliauninkų įdėjo man į lūpas savąją istoriją. O buvo taip ar nebuvo – neimsiu gilintis ar ginčytis su istorikais ar faktų mėgėjais. Man reikia folkloro!

 

– Tu man primeni Gintarą Beresnevičių: net ir gerai žinomas legendas perpasakoji savaip, dažnai nevengdamas leistis į absoliučiai laisvas interpretacijas. Gintaras Vytautą paverčia nindze, tu benamį Vitą – šv. Kristoforu. Žinau, kad tau yra tekę bičiuliautis su šiuo rašytoju. Ar tai dar vienas tavo autoritetas?

– Beresnevičiaus anekdotuose ir pasakojimuose yra labai daug tiesos, kuria išdykaujama, bet tai – vis tiek tiesa. Aš su juo vis dar pasišneku, nesvarbu, kad jis su manimi kuria jau iš anapus, – mums nuo to tik lengviau susitikti… (šypsosi)

 

– Ką manai apie šiuo metu kylantį ekskursijų bumą?

– Labai džiaugiuosi. Ką reiškia vien pats pavadinimas – „ekskursas“, t.y. pabėgimas iš kurso… Manau, kad į gatves išeinantys naujieji pasakoriai, kurie stengiasi kažkaip kitaip, netradiciškai atkreipti žmonių dėmesį į miestą, provokuoja ir tradicinių ekskursijų gidus šiek tiek permąstyti savo darbo specifiką ir pasakoti kažką įdomiau, nei tik apie tai, kaip Napoleonas norėjo išsinešti ant delno Onos bažnyčią. Iš pasiūlos, kuri šiandien ypač didelė, tie stiprieji pasakoriai anksčiau ar vėliau išsifiltruos, atlaikys ekskursijų bumo įsuktą konkurenciją ir taps dar drąsesni bei išradingesni. Taigi konkurencija šiuo atveju labai sveikas dalykas. Dėl jos laimime mes visi – ir tie, kurie keliaujame, ir tie, kurie ieškome istorijų. Vilnius jų yra be galo turtingas. Tas kadaise Česlovo Milošo ištartas perspėjimas, kad lietuvių buvimas Vilniuje yra nevisavertis, nes jie nesuvokia konteksto, šiandien, prabėgus daugiau nei penkiolikai metų, skamba švelniau – pagaliau lietuviai ima domėtis savo miestu, kuriame gyvena ar tiesiog čia atvyksta.

 

– Kokia Vilniaus bohema yra šiandien?

– Jeigu sąžiningai, tai nežinau.

 

– Ištrūkai iš tų verpetų?

– Tam tikra prasme taip. Tikriausiai viskam savas laikas. Buvo laikas, kai man tai buvo svarbu, kai tai viliojo, svaigino. Anuomet bohema man asocijavosi su laisvais žmonėmis, sugebančiais ištrūkti iš stagnacijos gniaužtų, iš letargo miego, iš konformistinės gerovės; su žmonėmis, kurie siekė tos laisvės visomis įmanomomis, o kartais ir neįmanomomis priemonėmis. Tuo metu mane masino bendruomenės išgyvenimas. Šiandien visa tai man tebėra svarbu, tik jau kitaip. Daug labiau nei visa ta bendroji dvasia dabar man rūpi tete-e-tete santykis su asmeniu, todėl, tiesą sakant, sąmoningai vengiu bohemos susiėjimų, kur renkasi daug laisvųjų dvasių. Tad ir nesiimčiau kalbėti apie dabartinę bohemą. Matyt, perėjau į autsaiderius.

 

– Pastebiu, kad tendencinga tema tavo pasivaikščiojimuose tampa religinė Vilniaus pusė. Ar Bohemiškasis Vilnius neišnyks? Gal pakeis savo vardą? Taps Dvasiškuoju Vilniumi?

– Kažkada esu apie tai galvojęs. Taip, žmogaus laivelis savaimingai krypsta ten, kur vaga gilesnė, betgi bohemos narys nebūtinai yra girtuoklis. Bohemiški laisvės bei neformalumo atspalviai, mano akimis, egzistuoja net ir dvasiniame (ar dvasių) Vilniuje. Net ir religiniuose pasakojimuose man gera atsiremti į grynuolius, kurie niekada nepakluso standartams. Kai kurie šventieji man atrodo patys didžiausi sistemos laužytojai: jie laužo tą liaudiškojo, tradicinio pamaldumo savivoką. Štai Pilypas Neris, „antrasis Romos apaštalas“, sugeba eidamas pas popiežių nusiskusti tik pusę barzdos. O mūsų kunigas Antanas Strazdas, su kuriuo puolame ant kelių prieš sumą, – jūs tik įsivaizduokite! – per atlaidus nekviestas užeina į kleboniją. Niekas su juo nesisveikina ir čepsėdami toliau valgo savo agapes. Būdamas neformalas, kokių reta, Strazdelis nesutrinka: nueina prie pečiaus, pasikelia sutaną ir garbingai jį „apšlaksto“. „Atsiprašau, – sako, – maniau, į tvartą užėjau…“ Štai taip.Na, o Vilnių pjaustyti galima įvairiais pjūviais – religiniais, politiniais, istoriniais, geografiniais. Atsiriekti duonos gali storesnę ar plonesnę riekę, bet juk peilis liks tas pats.

 

– Apie Vilnių prirašyta tiek, kad netgi kyla poreikis kartografuoti literatūrines miesto vietas. Kodėl Vilniumi taip „sergama“? Dėl sostinės statuso? Dėl jo vingiuotų gatvelių ir raudonų stogų? Permainingos ir skausmingos istorijos? Kur tas „užkrato“ židinys?

– Visų pirma galima atrasti objektyvių faktų. Pavyzdžiui, kad Vilnius – vienintelė ir bene žaliausia Europos sostinė, kurios centre gali išvysti laukinį žvėrį. Tai taip pat vienintelė Europos sostinė, naudojanti giluminius geriamojo vandens gręžinius. Ir vis dėlto Vilniaus unikalumas ne tokiais faktais grindžiamas. Man jį išskirtinį daro jausmas. Asmeninis jausmas. Tuo Vilnius man yra kitoks, lyginant jį su kitais miestais.

 

– O tu pats ar sakytum, kad „sergi“ Vilniumi?

– Nežinau, ar sergu, – aš čia gyvenu. O jeigu nemyli vietos, kurioje gyveni, vadinasi, nemyli pats savęs… Vilnius – tai aš.

 

– Kaip ten rašė Valdas Papievis: „Tarp tūkstančių, dešimčių tūkstančių miestų yra vienui vienas, vienintelis miestas, kuris yra tavo, kurį susirasti – tai susirasti save.“

– Taip, miestas padeda išgyventi savo paties esybę. Per miestą yra lengviau personifikuotis. Kaip manote, kodėl Kristus kalba palyginimais? Kalbėdamas apie Vilnių, aš iš tiesų kalbu apie save. Be to, labai svarbu savo namuose jaustis šeimininku. Šeimininko ir svečio santykis man apskritai atrodo esminis, kai kalbama apie būtį mieste. Tai archetipiniai vaidmenys, kuriuos mes nuolat išgyvename ir kurie turi nuolat keistis: tai aš šeimininkas, tai svečias, bet jokiu būdu ne perėjūnas, ne prašalaitis, nes šie personažai labai nemieli. Nei pačiam tokiam jaustis yra gera, nei tokį sutikti. Prašalaitis yra niekas, ir tai, ką jis padarys, irgi bus niekas. Nusičiurkšiu ant kampo – nieko blogo, pastatysiu paminklą Korikui – irgi nieko blogo. Na, bet ar tikrai?.. Būtent taip ir atsitinka, kai tu nesi nei svečias, nei šeimininkas. Svečias gerbia šeimininko tradicijas, namus, šeimininku irgi gera būti, nes malonu dalytis savo žiniomis, emocijomis, dovanoti tai, ką gali dovanoti.

 

– Prisiminiau tavo organizuotą kaklaraiščių rišimo akciją ant geltonojo Karoliniškių-Pilaitės viaduko bei tekstinių grafičių projekcijas, rodytas ant Žaliojo tilto „Kultūros nakties“ metu. Visa tai puikiai dera su tuo, ką sakai. Šeimininkaudamas ant Vilniaus tiltų dovanoji praeiviams šventę, kviesdamas juos nebūti tais prašalaičiais… Sustoti, užrišti kaklaraištį ar įsiskaityti į miesto sienų žinutes.

– Prakalbinti tiltus – šiuo metu mano naujausias įkvėpimas. Kaklaraiščių legenda ant viaduko jau lyg ir prigijo, bet dar labiau norėčiau, kad išsipildytų „Kultūros nakties“ metu ištartas mano palinkėjimas Žaliajam tiltui sužaliuoti. Jeigu taip atsitiktų, man tai būtų pats didžiausias atlygis – suvokimas, kad nebarsčiau savo talentų, juos pasodinau, ir štai, žiūrėk, kas užaugo!

 

– Ką vilniečiui būtina žinoti apie savo miestą?

– Labai dažnai nustembu, kad vilniečiai nežino, ką Vilniaus herbe veikia Kristoforas. Kaip jis ten atsidūrė? Ogi kartu su krikščionybe. Krikščionybė, ateidama į pagoniškus kraštus, elgėsi labai išmintingai – nesistengė sugriauti esamos santvarkos, kaip tai darė buldozerinis kapitalizmas, o bandė iš esamos situacijos išgryninti tai, kas yra geriausia. Senąjį Vilniaus mitą apie milžiną Alkį krikščionybė perkrikštijo į legendą apie šventąjį Kristoforą. Nėra ko stebėtis, taip dauguma mitų atsikartoja įvairiose kultūrose: Alkis, šv. Kristoforas, Baalas žydiškoje tradicijoje… Milžinas Alkis pataiko į seniausių indoeuropiečių mitų kategoriją, todėl herbo svoris, tai žinant, išauga dar stipriau.O jei dar sugretinsime Alkį ir „alko“ sąvoką, pamatysime, kokios iš tiesų ypatingos reikšmės yra Vilniaus herbas. Visose mitologinėse sakmėse reikia įvardyti vardą, įminti mįslę – tada debesis tampa ežeru, o milžino vardas tampa miesto širdimi. Taip ir su milžino Alkio vardu, kuris įmenamas per alką – šventavietę: tai, kas šventa, yra miesto širdis. Čia galima būtų nušluostyti nosį net Aleksandrui Makedoniečiui, pasakiusiam jaunajam architektui, kad miesto gyvybė yra ne vanduo, o, kaip šiais laikais pasakytume, laisvas ekonominis judėjimas. Taip, abu dalykai reikalingi, bet miesto širdis vis dėlto yra tai, kas šventa. Makedonietis apie šventumą mums nieko nepasakė, apie jį mums kasdien primena milžinas Alkis…Dar nustembu, kad vilniečiai nežino, kokie durklai skaudžiausiai įsirėžė į Vilniaus veidą. Kalbu kad ir apie Maironio ar Vokiečių gatves. Kol jos nebuvo nutiestos, turėjome žydų, vokiečių kvartalus, sinagogų, kitų be galo svarbių Vilniui pastatų ir erdvių. Šiandien tose vietose turime plynę, o juk atstatant viską po karo buvo galima įsivaizduoti ir parengti daug nuostabesnius projektus.Kažkada dar turėjau tokį keistą sumanymą: pabandyti pabendradarbiauti su istoriku, sukūrusiu vieną unikaliausių ir gražiausių TV projektų, „Klausimėlį“, – su Juru Jankevičiumi. Norėjau ir tebenoriu pasiūlyti užduoti žmonėms klausimą, kokioje gatvėje jie gyvena. Tarkime, kodėl tu gyveni Jasinskio gatvėje ir kas gi yra tas Jasinskis? Ką jis turi bendra su Vilniumi, su manimi pačiu? Vilniečiai dažnai nežino šitų elementarių dalykų. O turėtų. Tas klausimas, beje, skirtas ne tik vilniečiui, bet apskritai visiems.Na, o pabaigoje – nemanau, kad nežinoti Gedimino sapno yra nuodėmė, manau, daug didesnė bėda yra mąstyti, jog viskuo turi pasirūpinti valdžia: ir duobėtomis gatvėmis, ir mano vaiko ugdymu mokykloje, ir socialinio draudimo mokesčiais, ir mano tėvo pensija, nes aš esu be galo svarbus ir reikalingas pilietis, kuris savaime turi būti ir gerbtinas, ir mylimas… Tokiais atvejais čia nebepadės nei Tvardovskis, nei Želigovskis.

 

– To ir norėtum palinkėti vilniečiams?

– Tiek vilniečiams, tiek miesto svečiams taip pat noriu palinkėti išgyventi ir šeimininko, ir svečio jausmą, suvokiant, kad kiekvienas šeimininkas kartu yra ir svečias. Pats svarbiausias dalykas visiems – suvokti, kad nėra nei kito miesto, nei kitos valstybės be manęs. Aš esu ir valstybė, ir miestas, ir bendruomenė, ir šeima. Burnoti ar keiktis, kai kažkas klostosi ne taip, mes turime teisę, bet laikas kainuoja. Jis eina burnojant arba dirbant mūsų gerovės labui ir džiaugiantis kasdieninės aplinkos teikiamais stebuklais. Taigi rinkimės, kaip norime jį praleisti.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA