- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Brunonas iš Kverfurto

Autorius: veidas.lt | 2016 01 10 @ 09:01 | Istorija | No Comments

Baigiantis 1009 m. žiemai, vasario 14-ąją ar kovo 9-ąją, kažkur Lenkijos, Lietuvos, Prūsijos ir Kijevo Rusios pasienyje nuo pagonių rankų žuvo ypatingas žmogus. Jį pažinojo imperatoriai Otonas III ir Henrikas II, popiežiai Silvestras II ir Jonas XVII, su juo draugavo Lenkijos karalius Boleslovas Drąsusis. Jis viešėjo Rusios kunigaikščio Vladimiro Didžiojo dvare, be to, veikiausiai buvo ir vengrų karaliaus Stepono I Šventojo svečias.

Andrzejus PLESZCZYŃSKIS

Brunonas iš Kverfurto atidavė gyvybę už reikalą, kuriuo šventai tikėjo. Tą tikėjimą patvirtina rašytiniai kūriniai, būtent garsusis „Laiškas Henrikui II“, kuris buvo prieš karą nukreiptas manifestas, turėjęs įtikinti vokiečių karalių baigti karą su Boleslovu Drąsiuoju ir atsigręžti prieš pagonis. Brunonas propagavo taikos tarp krikščionių idėjas. Norėjo, kad krikščioniškos valstybės ir toliau paklustų Romos imperatoriui, tačiau kartu išsaugotų plačią autonomiją.

Tokiu būdu Imperium Christianum erdvėje galėjo susikurti savotiška šalių, vienijamų brolybės ir pagarbos kito savarankiškumui idėjos, konfederacija, kurios nariai teiktų vieni kitiems pagalbą prieš išorės priešus.

Idealistas ir svajotojas

Tikriausiai Brunonas buvo svajotojas, bet jam negalima priekaištauti dėl nuoseklumo, realizuojant savo pažiūras, trūkumo. Jo veikla ir mintys, atskleistos literatūros kūriniuose, būdingos to meto Europos krikščionių elitui.

Greta paminėtų jo nuopelnų reikėtų pabrėžti jo užsidegimą pagonių evangelizacijai, idėjai, kurią pirmojo tūkstantmečio pabaigoje globojo didieji autoritetai – imperatorius Otonas III ir popiežius Grigalius V, o vėliau Silvestras II. Brunonas buvo taip pat stipriai susižavėjęs Šiaurės Italijoje paplitusiomis religinėmis koncepcijomis, prie kurių ištakų buvo Romualdas iš Kamaldolio. Vis dėlto didžiausios įtakos jam turėjo buvęs Prahos vyskupas ir kankinys Vaitiekus, prūsų nužudytas 997 m.

Vyskupo Vaitiekaus sekėjas

Gimęs maždaug 974 m. Kverfurte, Harco kalnų papėdėje, vidutinio turtingumo kilmingų saksų šeimoje, Brunonas galėjo sutikti Vaitiekų Magdeburge, arkikatedros mokykloje, į kurią įstojo 981 m., maždaug tuo metu, kada Vaitiekus ją paliko. Kaip tų pačių mokytojų mokinys Brunonas turėjo girdėti apie buvusio kolegos likimą, apie tai, kaip jis tapo diecezijos ordinaru, ir apie jo tikėjimo aistrą. Garsas apie Vaitiekų turėjo pasiekti Magdeburgą jau vien dėl to, kad jo išvykimas iš Prahos, susipykus su to meto čekų elitu, buvo neeilinis įvykis.

Vaitiekų globojo Vokietijos imperijos regentė Teofana. Jos sūnus, dar jauno amžiaus karalius Otonas III, buvo labai sužavėtas jo karšto tikėjimo. Vaitiekaus pusėje buvo ir popiežius, kuriam jis nurodė savo išvykimo iš Čekijos sostinės Prahos priežastis, tarp jų ir savo norą atsisakyti vyskupo pareigų.

Tokiam ketinimui priešinosi jo tiesioginis viršininkas, Mainco arkivyskupas Viligisas. Nusiminęs Vaitiekus kaip piligrimas vyko į Jeruzalę, bet pasiekė tik Montekasiną. Įkalbėtas garsaus graikų eremito šventojo Nilo, grįžo į Romą ir įstojo į Šv. Bonifaco ir Aleksijaus benediktinų vienuoliją, įsikūrusią Aventino kalno papėdėje. Šis vienuolynas kuriam laikui buvo tapęs ir Brunono namais.

Vaitiekus neilgai džiaugėsi vienuolio gyvenimu. Čekijos kunigaikštis, nepaisant to, kad ką tik konfliktavo su Vaitiekumi, pasiuntė Viligisui imperatoriaus ir popiežiaus prašymą dėl vyskupo grįžimo į Čekiją. Taip ir įvyko.

Manoma, kad antrojo pontifikato Prahoje metu (992–994 m.) Vaitiekus apkrikštijo vengrus ir užmezgė ryšius su kunigaikščiu Vajku, kurį taip pat turėjo apkrikštyti. Tas valdovas įėjo į istoriją kaip karalius Steponas I.

Šios versijos nėra galimybių patikrinti. Vis dėlto aišku, kad vienas Vaitiekaus kunigų 996 m. tapo Pečvarado vienuolyno abatu, 1000 m. iš Romos atvežė Steponui karaliaus karūną, o greitai tapo ir Vengrijos arkivyskupu.

Vengrus Vaitiekus galėjo aplankyti per antrąją išvyką iš tėvynės 994 m. Pripratęs prie idealizuoto dvasingumo, vyskupas negalėjo pakęsti tuomečių Prahos įpročių. Jo gyvenimo aprašymuose neužsimenama apie politiką, o konfliktų šaknys glūdėjo paprotinėje ir religinėje sferoje.

Antai vyskupas bandė apginti nuo mirties neištikimybe apkaltintą žmoną, taip pat draudė žydų pirkliams pardavinėti krikščionis belaisvius, kurie vėliau buvo gabenami į musulmonų kraštus. Tuoj po vyskupo išvykimo 995-ųjų rugsėjį Čekijos kunigaikščio Boleslovo II šalininkai užpuolė Libicę, Vaitiekaus rezidenciją, ir užmušė vyskupo brolius.

Komplikuotas Vaitiekaus gyvenimas plačiausiai žinomas iš jo biografijos, parašytos Brunono („Šv. Vaitiekaus gyvenimas“; yra dvi jos versijos – trumpoji ir platesnė). Be to, Brunonas pats nuėjo tuo pačiu keliu kaip ir jo didvyris. Būsimojo baltų misionieriaus tekstai iš tikrųjų rėmėsi ankstyvesniu šventojo Vaitiekaus gyvenimo aprašymu, priskiriamu Aventino vienuoliui Jonui Kanaparijui, tačiau savo versiją jis papildė originalia informacija. Tai reiškia, kad Brunonas rinko informaciją apie Vaitiekų, žavėjosi juo.

Vaitiekus vėl prašė savo valdžios atleisti jį iš Prahos vyskupo pareigų. Sprendimo laukė Aventino vienuolyne. Jo likimą turėjo spręsti sinodas, sušauktas Romoje 996-ųjų gegužės mėnesį. Ten atvyko ir Otonas III, kuris po popiežiaus Jono XV mirties jo įpėdiniu paskyrė savo kapelioną Brunoną, Karintijos kunigaikščio sūnų.

Šis, pasivadinęs Grigaliaus V vardu, Vatikano bazilikoje karūnavo Otoną imperatoriumi. Hierarchų sprendimui Vaitiekaus atžvilgiu didžiausią įtaką turėjo Viligiso, kuris reikalavo laikytis bažnytinės teisės ir siekė, kad Vaitiekus grįžtų atgal į Prahą, pozicija. Sprendimo griežtumą kiek švelnino Grigaliaus V klauzulė, pagal kurią, jeigu tokiam hierarchų sprendimui priešinsis čekų valdovai, jis gali vykti kaip misionierius pas pagonis.

Laukdamas Boleslovo II sprendimo Vaitiekus kaip piligrimas vyko į prancūzų šventoves – aplankė Šv. Martyno Ture, Šv. Benedikto Fleri ir Šv. Dionizo Sen Deni bažnyčias. Pakeliui užsuko į imperatoriaus dvarą. Otonui jis patiko, nes, kaip ir imperatorius, artėjančio tūkstantmečio akivaizdoje buvo užsikrėtęs tokia pat misticizmo dvasia.

Galima spėti, kad Vaitiekui buvo suteikta didelė garbė rūmų koplyčioje, dalyvaujant imperatoriui, laikyti velykines mišias. Imperatoriaus dvare jį, be jokios abejonės, matė ir juo žavėjosi tuometis imperatoriaus kapelionas Brunonas iš Kverfurto.

Tragiška misija Prūsijoje

996-ųjų pavasarį Vaitiekus gavo laišką iš Prahos – Boleslovas II nesutiko, kad jis sugrįžtų į šalį. Taigi jam liko tik viena išeitis – misija į Prūsiją. Sprendimas, kur turėtų vykti, buvo akivaizdus: pas lenkų valdovą Boleslovą Drąsųjį viešėjo jo brolis Sobieslovas, Libicės kunigaikštis, po 995 m. skerdynių išlikęs gyvas vien dėl to, kad buvo su Otono III kariuomene žygyje į Palabį.

Lenkijos kaimynystėje taip pat buvo regionų, kuriuose gyveno pagonys ir kur buvo galima vykti, vykdant popiežiaus jam skirtą užduotį. Boleslovas Drąsusis rėmė Bažnyčios žmones ir buvo, ką pabrėžė ir jam nedraugiškai nusiteikęs kronikininkas Ditmaras Merzeburgietis, dievobaimingas žmogus.

Lenkijoje priimtas sprendimas išsiųsti Vaitiekų ne pas liutičius, o į Prūsiją. Pagrindinė priežastis vykti ne į Palabio kraštą buvo 997 m. prasidėjęs saksų ir slavų karas. Esant tokioms aplinkybėms Vaitiekaus pasiuntimas už Oderio būtų prilygęs atviram mirties nuosprendžiui.

Žiemos pabaigoje arba ankstyvą 997-ųjų pavasarį misionierius valtimi kartu su broliais Radzimu Gaudečiu ir presbiteriu Bogušu Benediktu, iš pradžių lydimi 30 kariauninkų, išplaukė iš Gdansko į Rytus. Neaišku, ar misionieriai nuvyko į Sembą, o  gal į Pomezaniją (dabartinio Elbingo apylinkėse).

Misijos maršrutas buvo tikrai susijęs su prekybos keliais ir žemėmis, kurias kontroliavo Boleslovas Drąsusis. Gyvenimo aprašymai užsimena apie Vaitiekaus pasirodymą turguje. Kaip įprasta, tokiose vietose svetimieji buvo toleruojami, nes juos gynė svetingumo paprotys. Tačiau specialiai atvykėliams sukviestas pasitarimas su vietiniais žmonėmis baigėsi grasinimais mirtimi ir raginimais palikti bendruomenės žemes.

Jiems pasakyta, kad skelbia tikėjimą, kurio netoleruoja jų dievai. Misionieriai įsiklausė į tokius pageidavimus, tačiau po keleto dienų klajonių, balandžio 23-iąją, laikė mišias šventoje vietiniams gyventojams giraitėje.

Čia juos sulaikė vietos kariauninkai, vadovaujami kunigo Siko, kurio brolį per karinį susidūrimą kiek anksčiau buvo užmušę lenkai. Sikas smogė ietimi Vaitiekui į širdį, po to jam buvo nukirsta galva, kurią vėliau pagonys užmovė ant kuolo. Šv. Vaitiekaus bendrakeleivių buvo pasigailėta – jie išsiųsti atgal į Lenkiją.

Boleslovas Drąsusis išpirko Vaitiekaus kūną. Tačiau šis veiksmas nebuvo, kaip kai kada manoma, jo didelio įžvalgumo patvirtinimas. Nebuvo taip, kad karalius jau tada būtų sumanęs po tokios relikvijos įsigijimo pastatyti Gniezne katedrą. Toks mąstymo būdas, numatant ateitį, tarsi iš anksto pranašautų Lenkijos valdovo toliaregiškumą, o kartu ir jo veiksmų ciniškumą.

Tikrovės būta kitokios. Tais laikais buvo įprasta, kad aukščiau visuomenės hierarchijoje stovintis asmuo išpirkdavo savo žmonių kūnus, norėdamas juos garbingai palaidoti. Jeigu kunigaikštis nebūtų rūpinęsis savo misionieriaus palaikais, tai būtų buvę vertinama kaip gėdingas elgesys. Jis būtų praradęs savo pavaldinių pasitikėjimą, o kartu ir savo draugus bei sąjungininkus užsienyje, pats save paversdamas patyčių objektu.

Po šv. Vaitiekaus kankinystės istorijos pastebimas politinis Boleslovo suartėjimas su Otonu III. Imperatorius atvyko į Gniezną, prie žmogaus, kuriuo žavėjosi, kapo. Šv. Vaitiekaus kūno dalys, padovanotos imperatoriui, papuošė bažnyčias Romoje, Akvizgrane, Leodiume ir Ostryhome.

Eremitai Boleslovo Drąsiojo valstybėje

Brunonas iš Kverfurto nedalyvavo imperatoriaus kelionėje į Lenkiją. Kai jį pasiekė informacija apie šv. Vaitiekaus mirtį, jis metė tarnybą dvare ir 988 m. apsigyveno Romos Aventino vienuolyne. Tačiau greit uolus pamaldumas paskatino jį prisidėti prie kitos dvasinės bendrijos su griežtesne regula.

Dar svarbesnis buvo faktas, kad tos brolijos nariai ruošėsi misinei veiklai. 1001 m. Brunonas atsidūrė Perėjuje netoli Ravenos pas eremitus, kuriuos globojo šv. Romualdas.

Maždaug tuo pat metu neįvardytas Boleslovo Drąsiojo sūnus, kaip pasakoja šv. Romualdo gyvenimo aprašymas, taip pat tapo vienuolijos nariu Perėjoje. Ten tam tikrą laiką lankėsi pats Otonas III, kuris besikuriančiam vienuolynui šv. Vaitiekaus raginimu fundavo bažnyčią. Toks paraginimas nebuvo atsitiktinis – eremitų bendrija jau tada rengėsi krikščionybės platinimui šiaurėje.

Prieš pat mirtį Otonas III asmeniškai iš brolijos Perėjoje atrinko vienuolius, kurie buvo pasiųsti į Lenkiją. Sumanymui vadovavo Brunonas. Impe­ratoriaus planai sulaukė Romualdo pasipriešinimo, nes jis nenorėjo prarasti geriausių savo mokinių. Romuladą supykdė ir tai, kad jo pavaldiniai bendravo su imperatoriumi be jo žinios, ir dar priėmė imperatoriaus pasiūlymą.

Matyt, už tai Romualdas liepė viešai išplakti rykštėmis Brunoną, kuris jam perdavė Otono linkėjimus. Taip pat buvo nubausti ir vienuoliai Benediktas su Jonu, pareiškę norą palikti eremitus. Tik paties imperatoriaus įsikišimas lėmė, kad Romualdas leido jo mokiniams palikti Perėją.

Benediktas ir Jonas, galbūt dar ir kiti eremitai (šaltiniai nepatikslina, kiek ordino narių tada išvyko į Lenkiją) apsigyveno Miendzyrečėje, prie pagonių liutičių ir pamarėnų sienos. Jie, kaip iš pradžių ir šv. Vaitiekus, norėjo į krikščionių tikėjimą atversti Palabio slavus.

Siekdamas suteikti misijai atitinkamus teisinius įgaliojimus imperatorius pavedė Brunonui gauti iš popiežiaus mantiją (vyskupo valdžios ženklą) ir pasirūpinti jo pritarimu christianizacijai tose žemėse, formaliai priklausiusiose Magdeburgo arkivyskupijai.

1002 m. Brunonas gavo mantiją, tačiau tik praėjus dvejiems metams Magdeburge gavo ir vyskupo įšventinimus. Jam nebuvo paskirta diecezija. Galimas daiktas, kad ateityje jo globai turėjo būti pavestos teritorijos pagonių, kuriuos į krikščionybę atvertė eremitai.

Miendzyrečėje tuo metu įvyko tragedija. Plėšikai, prisiklausę gandų apie pinigus, kuriuos tariamai dovanojo kunigaikštis, įsiveržė pas eremitus ir vienuolius užmušė. Sukrėstas mirties Brunonas parašė apie juos kūrinį, žinomą kaip „Penkių lenkų brolių gyvenimo aprašymas“. O kadangi tarp Henriko II ir Boleslovo Narsiojo tuo metu kilo karas, pats Brunonas negalėjo atvykti į Lenkiją.

Jo misinės veiklos objektu tapo vengrai, vėliau apie 1007 metus jis nukeliavo pas pečenegus prie Juodosios jūros. Ši misija, padedant Kijevo kunigaikščiui Vladimirui, pavyko: Brunonas atvertė į krikščionybę dalį klajoklių genčių ir įšventino jiems vyskupą.

Pirmasis lietuvių misionierius?

1008 m. Brunonas pirmą kartą pasirodė Lenkijoje (kai kada tvirtinama, kad čia jis viešėjo jau 1005, o gal ir 1007 m.). Tuomet dar vyko karas su Henriku II, bet nebuvo vykdomi aktyvūs kariniai veiksmai. Misionierius norėjo, kad būtų sudaryta taika, ir pa­siuntė vokiečių valdovui laišką – manifestą, kuriame rašė: „Jeigu kas [...] pasakys, kad šiam kunigaikščiui [Boleslovui Drąsiajam] esu ištikimas ir su juo nuoširdžiai draugauju, tai bus tiesa. Iš tikro myliu jį kaip savo nuosavą dūšią ir labiau už savo gyvybę.“

Lenkų valdovas buvo vienas svarbiausių Vidurio Europoje christianizavimo idėjos rėmėjų ir siekė, kad regionas atsidurtų Imperium Christianum įtakoje. Tai buvo Otono III idėja, kuri Brunonui tapo gyvenimo tikslu. Kai misionierius nesulaukė atsakymo į savo laišką iš Henriko II, nusprendė pats imtis pavojingų veiksmų. Jo paskutinis veikalas iš esmės buvo atsisveikinimas su šiuo pasauliu ir Henriku II, kuris buvo jo senjoras.

Prieš prasidedant pavasariui, kai pelkės, skyrusios Lenkiją nuo baltų genčių, dar buvo užšalusios, misionierius kartu su kitais 18 draugų leidosi į kelionę pas pagonis. Dėl netikslios informacijos sunku nustatyti, kokiais keliais jie ėjo ir kur buvo jo nužudymo vieta. Žinoma tik tiek, kad iš pradžių, kaip informavo Vipertas, vienintelis gyvas likęs šios ekspedicijos dalyvis, žygis buvo sėkmingas.

Misionieriai pakrikštijo genties vadą Netimerą kartu su 300 jo žmonių. Vis dėlto vėliau kitas vietinės genties karalius liepė nužudyti Brunoną, o jo palydovus pakarti. Pasigailėta tik Viperto, kuris buvo apakintas.

Nepalaidotus kankinių kūnus išpirko Boleslovas Drąsusis. Toks likimas antrojo baltų nužudyto kankinio, kuris galbūt buvo pirmasis lietuvių misionierius. Jo siekis atversti į krikščionybę baltų gentis pasirodė esąs per ankstyvas.

Brunonui galima prikišti atitrūkimą nuo realybės, perdėtą idealizmą. Tačiau reikėtų prisiminti (trivializuojant Karlo Marxo pasakymą), kad būtent idėjos ir jų vykdytojų pasirengimas aukotis kuria realybę, nors kai kada praeina labai daug laiko tarp idealistų mirties ir jų svajonių išsipildymo.

 

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/brunonas-is-kverfurto

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.