Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas A.Cininas parodė pavyzdį, kaip galima oriai elgtis priimant sprendimus rezonansinėse bylose.

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Audrius Cininas, priėmęs nuosprendį vadinamojoje pedofilijos byloje ir jį paskelbęs savo tinklaraštyje, asmeniškai žurnalistams surengęs nuosprendžio argumentų išaiškinimo spaudos konferenciją, noriai dalyvavęs televizijos laidose ir nepabūgęs papildomai atremti pedofilijos skandalo pūtėjų argumentų viešojoje erdvėje, neabejotinai turėtų patekti į Lietuvos teisingumo vykdymo istoriją.

Jei tokiu pavyzdžiu paseks ir kiti teisėjai, sprendžiantys itin didelį visuomeninį rezonansą sukeliančias bylas, yra vilties, kad mūsų viešoji erdvė bus daug švaresnė ir joje dominuojančios vietos nebeužims neurozių apsėsti visuomenės veikėjai, populistai bei manipuliatoriai. Šis Teisėjo A.Cinino elgesio ir orios laikysenos modelis yra tai, ko seniai laukėme ir tikėjomės iš teismų bei teisėjų.

Dar svarbiau, kad tokią naują laikyseną pademonstravęs Teisėjas viešojoje erdvėje jau buvo mušamas ir net spardomas bulvarinės spaudos, įsižeidusios dėl prieš ją teisėtai pradėtų bylų. Tokia sunki asmeninė patirtis susidūrus su pačios prasčiausios kokybės žurnalistika, Teisėjui neatėmė drąsos ir noro parodyti pavyzdį, kaip tinka elgtis su rezonansinėmis bylomis. Vaidinasi, galima nebijoti, galima nenusispjauti, neveikti pro forma ir mokėti apginti visos savo gildijos garbę bei orumą, padedant tašką tokiose bylose, kuriose manipuliuojama visuomenė savo išankstinį verdiktą jau buvo priėmusi.

Bet šioje sąmokslo teorijoje padėtas taškas. Belieka gailėtis ir pareikšti užuojautą marazmatikams, politikams populistams ir kitiems pasišildžiusiems rankas prie visuomenės supriešinimo laužo. Kuo jie dabar maitinsis? Prieš ką nukreips savo nesveiką energiją?

A.Cininas neabejotinai gal būti pavadintas XXI a. teisėju, nes suprato, kad juodųjų viešųjų ryšių karus reikia laimėti ne tik nuosprendžio priėmimu ir paskelbimu, bet ir jo įtvirtinimu neatremiamais argumentais viešojoje erdvėje. Matyt, negalime tikėtis tokio elgesio iš visų teisėjų ir visose bylose, bet rezonansinėse tai yra tiesiog privaloma. Nes aplink rezonansines bylas susiburia ištisos plejados neurotikų, manipuliatorių, garsiakalbių, bet žemažiūrių populistinių politikų.

Čia ne tik pasišildomos rankos, bet net kuriamos ištisos politinės karjeros, taip užnuodijant mūsų viešąją erdvę nepasitikėjimo teismais, o kartu ir visa valstybe, nuodais. Nuodais, kurie pavojingiausi jaunai demokratijai ir jaunai valstybei, nes iš piliečių atima viltį, sunaikina lūkestį sukurti savą, orią, vertą pasitikėjimo ir tikėjimo valstybę. Neabejotina, kad po tokio Teisėjo pasirodymo ir tokios orios laikysenos demonstravimo pasitikėjimas teismais pradės stiprėti.

Kada teismas tampa Teismu, o teisėjas tampa Teisėju? Atsakymas į šį klausimą gali būti labai paprastas, bet kartu ir labai sudėtingas. Viena vertus, teismas tampa Teismu tada, kai jis įsteigiamas pagal Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytą tvarką ir pradeda veikti skelbdamas sprendimus Lietuvos Respublikos vardu. Kita vertus, galima manyti, kad teismas tampa žmonių Teismu, o teisėjas tampa piliečių Teisėju tada, kai priima sprendimus, kurių teisingumu, sąžiningumu ir protingumu tiki piliečiai.

Legendinis Izraelio Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Aharonas Barakas, spręsdamas pasitikėjimo teismais problemą jaunoje Izraelio valstybėje, yra pasakęs: „Jei nėra pasitikėjimo teismais, nėra ir teisingumo.“ Lietuvos teisėjas Liuksemburgo teisme prof. Egidijus Jarašiūnas, ieškodamas tokio didelio nepasitikėjimo Lietuvos teismais priežasčių, šią A.Barako frazę interpretavo ir pasakė, kad iš teisingumo, kuriuo mažai pasitikima, naudos mažai. Daug sudėtingiau, nei tik oficialiai teismo salėje paskelbti ar teisėjo kabinete pasirašyti priimtą sprendimą ir ramiai išeiti namo, manant, kad konstitucinė misija atlikta.

Teismais niekada nebus patenkinti visi. Per metus išnagrinėjamų bylų skaičius siekia tris šimtus tūkstančių. Ne visose, bet daugumoje jų yra bent dvi priešingos pusės. Dažniausiai kuriai nors vienai pusei teisminį ginčą tenka pralaimėti. Pralaimėjusioji pusė retai randa jėgų ir stiprybės pripažinti, kad pralaimėjo pagrįstai ir teisėtai. Dažnai ir teismo sprendimo kalba bei argumentai nebūna tokie, kad įtikintų. Tokiu atveju kaltinamas teismas, teisėjas, prokuroras, advokatas. Tikėti savo tiesa (kad ir kokia neteisinga ji būtų) žmogiška. Kaltuoju būti niekas nenori – net ir tas, kuris tikrai kaltas.

Skaudi tiesa yra ir ta, kad Teisėjo A.Cinino nuosprendis smarkiai pavėluotas (tiesa, tai ne A.Cinino kaltė). Dalies visuomenės sąmonė užnuodyta nepasitikėjimo, įtarumo, sąmokslo teorijų. Tiek policija, tiek prokuratūra, tiek teismai pedofilijos skandalo pūtimo pradžioje veikė neefektyviai, neprofesionaliai ir neskaidriai. Buvusi teisėja Neringa Venckienė ir jos bendražygiai, sugebėję ant pedofilijos skandalo kupros įsiropšti net į Seimą, už savo svaiginančias politines karjeras gali būti dėkingi tik šiai dirbtinei istorijai.

Lietuvoje turime paradoksalią situaciją: šiame Seime turime kovotojų už tai, ko realybėje nėra ir nebuvo. Bet gal tai visai simptomiška, nes greitai galime Seime turėti Darbo partijos politikus, kurie priklausys neegzistuojančiai politinei partijai (jei teismas priimtų apkaltinamąjį sprendimą likviduoti juridinį asmenį Darbo partiją).

Šioje pedofilijos istorijoje jau pradėti ikiteisminiai tyrimai prieš tuos asmenis, kurie „ištrynė mergaitės atmintį“ ir sąmoningai kūrė šią istoriją,

melagingai liudijo siekdami asmeninių tikslų. Tai bus gera pamoka tokių istorijų mėgėjams.

Galimas ir stipresnis žingsnis. Generalinis prokuroras gali kreiptis į Seimą ir pradėti dar vieną bylą prieš teisėją N.Venckienę, tvirtinančią, kad teismo sprendimas yra „melas ir iškreipta tiesa“. Tokia nepagarba teismui yra nusikaltimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (232 straipsnis).

Teisėjo A.Cinino veikimo būdas turėtų padėti kitiems teisėjams, prokurorams suprasti, kad jų darbas yra ne tik paskelbti teisingą ir suprantamą kaltinamąjį aktą ar teismo nuosprendį, bet ir laimėti nelengvą mūšį viešojoje erdvėje, tinkamais argumentais įveikiant sukčius, manipuliatorius, populistus ir neurotikus. Tik tada turėsime iš principo naują Lietuvos demokratijos kokybę. O tuos savo pareigą suvokusius prokurorus ir teisėjus bus galima vadinti tikraisiais didvyriais, savo profesijų aristokratais, tikraisiais valstybininkais. Tokiu šiandien tikrai gali būti vadinamas Teisėjas A.Cininas. Bravo.

A.Cininas suprato, kad juodųjų viešųjų ryšių karus reikia laimėti ne tik nuosprendžio priėmimu ir paskelbimu, bet ir jo įtvirtinimu viešojoje erdvėje neatremiamais argumentais.