Ūkis auga, verslo naujokų lūkesčiai gerėja, jiems vis labiau reikalingas išorinis finansavimas, tačiau didžiųjų bankų durys smulkiesiems ir vidutiniams verslininkams prasiveria tik retais atvejais: jei negali užstatyti brangaus ir likvidaus įmonės turto ar laiduoti asmeniniu turtu, būdamas verslo „planktonu“ į banką geriau nesikreipk.

Nepaisant to, kad didieji Lietuvos bankai jau ne pirmus metus skelbia uždirbantys nemažai pelno, skolinimo verslui specifika iš esmės nesikeičia. Rinkos naujokai, smulkieji ir vidutiniai verslininkai yra priversti ieškoti alternatyvių išorinio finansavimo šaltinių, ir jais dažniausiai tampa kredito unijos ar netgi specializuotos paskolų bendrovės. Tačiau Lietuvos bankui nusprendus sustabdyti didžiausios kredito unijos Vilniaus taupomosios kasos veiklą ir panaikinti jos licenciją, be to, prisiminus ir kitas pastaraisiais metais uždarytas kredito unijas, kyla natūralus klausimas: ar tai tikrai patikimi rinkos dalyviai?
Marius Jansonas, nepriklausomas paskolų ekspertas, įsitikinęs, kad Lietuvoje verslo kreditavimo padėtis yra lyg ir normali, bet tikrai ne gera. „Pasakysiu iš savo patirties: smulkiajam ir vidutiniam verslui didžiųjų bankų durys yra beveik uždarytos. Dažnai su jais bendrauju ir žinau, kad klientai skirstomi pagal sektorius, kai kuriems jų, pavyzdžiui, smulkesniems transportininkams ar statybininkams, restoranų, kavinių savininkams, pasiskolinti bankuose nėra jokių šansų. Todėl vienintelė alternatyva – kredito unijos. Jos smulkiesiems skolino ir krizės laikotarpiu“, – sako M.Jansonas.
Kaip teigia Lietuvos centrinė kredito unija (LCKU), praėjusiais metais 63-ijų sistemai priklausančių kredito unijų (įskaitant ir uždarytą Vilniaus taupomąją kasą) verslo paskolų bendrasis portfelis mažėjo, tačiau išduotų paskolų daugėjo. Kitais žodžiais, verslas skolinosi dažniau, bet mažesnėmis sumomis. „Praėjusiais metais vidutinė paskola verslui buvo per 178 tūkst., 2012 m. – 251 tūkst. Lt. Verslo paskolų portfelio rezultatams įtakos turėjo kredito unijų konservatyvus kreditų rizikos vertinimas ir kapitalo stiprinimas“, – aiškina LCKU komunikacijos specialistė Simona Juočepytė.

Kas ir kam skolina

Iš tiesų nė vienas Lietuvoje veikiantis komercinis bankas nepasakys, kad neskolina verslui. Teoriškai tokių išvadų negalima daryti ir matant skaičius apie bankų išduotas paskolas. Vis dėlto statistika yra tik sausi skaičiai, o nedidelio restorano ar suvenyrų krautuvės savininko, kuriam trūksta apyvartinių lėšų, galimybės pasiskolinti – atskira asmeninė istorija.
„Kokios alternatyvos? Greitieji kreditai, kredito unijos, fiziniai asmenys, privataus kapitalo fondai. Tuomet bankai. Visi pirmiau mano išvardyti šaltiniai nėra be trūkumų, bet visi randa savo klientų. Bankai tikrai galėtų skolinti daugiau, nes turi pakankamai pigių resursų. Kodėl neskolina? Jie tegul ir atsako. Neskolina ne tik pas mus, bet ir kitose šalyse. Pavyzdžiui, tik po labai ilgo laiko neseniai pasirodė žinia, kad bent jau JAV bankų paskolų portfelis augo rekordiškai“, – pasakoja Marius Čiuželis, finansų patarėjų bendrovės „MC Wealth Management“ vykdomasis partneris.
Pasak pašnekovo, po krizės bankai visus lengvai iš centrinių bankų gautus pinigus skyrė savų skylėms kamšyti, o ne ekonomikai per paskolas skatinti. „Nėra projektų? Netikiu. Ką tuomet veikia visos privataus kapitalo bendrovės? Kad bankai nesikeičia ir neprisitaiko prie rinkos ir į daug ką žiūri pro dešimties metų senumo akinius – tikra tiesa. Bet pasaulis nestovi vietoje, verslas nestovi vietoje, pinigų poreikis keičiasi. Kaip ir projektai. Gal todėl bankai dejuoja, kad jiems sunku?“ – samprotauja M.Čiuželis.
Pasak M.Jansono, komerciniams bankams kur kas labiau patinka dirbti su tarptautiniu verslu, senas tradicijas, rinką ir padėtį turinčiomis kompanijomis, kurios ima milijonines ar net milijardines paskolas. Tokių verslų Lietuvoje nėra daug, bet bankams, matyt, užtenka. Be to, pastaruoju metu bankai nemažą dalį pajamų atsiriekia už tiesiogines paslaugas – didindami įkainius už pinigų pervedimą.
Tiesa, skeptiškas didžiųjų bankų požiūris į smulkųjį ir vidutinį verslą nėra tiesiog piktybiškas elgesys: ekonominis sunkmetis aiškiai parodė, kad daugelis verslų nesugeba suvaldyti rizikos, apskaičiuoti savo galimybių.
„Manau, kad Lietuvoje labai trūksta finansinio švietimo ir net pačių paprasčiausių, pamatinių žinių apie verslo organizavimą. Neretai verslininkai net nesusimąsto, kiek kainuoja skolintas kapitalas, ar jie tikrai turės galimybių vykdyti įsipareigojimus ir pan. Dažnai nutinka, kad pasiskolinama daugiau, nei smulkusis verslas pajėgus uždirbti“, – atkreipia dėmesį nepriklausomas paskolų ekspertas.

Alternatyvų paieška

M.Jansonas primena, kad finansavimo smulkusis bei vidutinis verslas gali ieškoti įvairiuose užsienio šalių remiamuose fonduose, tačiau būtina ypač kruopščiai suformuluoti verslo idėją ir pateikti argumentuotą verslo planą. Ir būtent ši aplinkybė, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, yra „geroji naujiena“, nes verslininkai turės devynis kartus pamatuoti ir tik dešimtą – kirpti. Jeigu gali verslo nesiimti – nesiimk.
Bet jeigu jau tuo užsiimi, greičiausiai viena prieinamiausių išeičių – kredito unijos. Jose paskolos būna gerokai brangesnės nei komerciniuose bankuose – prasideda nuo 7–8 proc. ir reta kredito unija retam projektui nusileidžia iki 5–6 proc. palūkanų. „Todėl į kredito unijas paprastai ateina tie, kuriems paskolos neduoda bankai. Moki daugiau, bet gauni. Kiekviena kredito unija savo verslo ir paskolų riziką valdo savarankiškai. Neretai pasitelkiami ir Žemės ūkio paskolų garantijų fondas ar INVEGA“, – sako M.Čiuželis.
Kita vertus, kredito unijos paskolos bendrąja prasme nėra didelės, nes paskolų dydį apriboja kredito unijų kapitalas. Tai yra kredito unija norėtų ir galėtų išduoti, pvz., milijono litų paskolą, tačiau dėl riboto savo kapitalo ir nenorėdama nusižengti Lietuvos banko reikalavimams dėl paskolos dydžio vienam skolininkui (0,5 mln. Lt) dažnai tiesiog techniškai to negali. Pasak „MC Wealth Management“ vykdomojo partnerio, visuomet yra sindikavimo galimybė – kelioms kredito unijoms imtis vieno kreditavimo projekto, tačiau tai dar nėra itin populiari ir plačiai taikoma verslo praktika.
Verslui ieškant skolinimosi alternatyvų, į šią rinką žengia net ir tokie žaidėjai, kaip specializuotas bankas „Bigbank“, – ir į juos verslininkai kreipiasi tuomet, kai universaliuose bankuose jiems uždaromos durys, o kitų finansavimo šaltinių neturi. 2013 m. „Bigbank“ Lietuvoje dažniausiai skolinosi nekilnojamojo turto, gamybos ir prekybos įmonės, restoranai, viešbučiai ir kitos maitinimo įstaigos. Vidutinė paskolos suma – 100 tūkst. eurų. Vertinant konsoliduotai, paskolos verslui praėjusiais metais banke „Bigbank“ sudarė 10 proc. (15 mln. eurų), 2012 m. – 7 proc. (8 mln. eurų). Tad verslo paskolų suma išaugo beveik dvigubai.