- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Baimė pasižiūrėti į veidrodį

Autorius: veidas.lt | 2011 01 25 @ 21:10 | Media | 6 Comments

Neseniai rašiau apie šalyje atsirandančią baimę, kuri nukreipta prieš
kiekvieną bandantį galvoti kitaip, nei norisi dabartinei šalies
nomenklatūrai. Panašu, kad baimės užkratas plinta kaip maras. Ir
dargi ten, kur jos turėtų būti mažiausia, ten, kur drąsos turėtų
būti įkvepiamas kiekvienas bijantis, – profesinėse sąjungose.

Baimė pasižiūrėti į veidrodį, išklausyti oponento nuomonės, net
jeigu ji ir labai nemaloni ir net nepagrįsta; baimė, kad tavo
nuotrauka neatsidurtų tame pačiame laikraščio puslapyje su tavo
a priori „nurašytu“ veikėju, ypač jei jo nuotrauka kiek didesnė;
baimė, kad tavo nariai sužinos apie krentančius organizcijos
reitingus arba tavo kolegų iš konkuruojančios profsąjungos
nuveiktus darbus; baimė, kad tavo “ginami” žmonės, suvoks, kad
jie dirba vergovės sąlygoms; baimė suvokti, kad tavo
organizacija ant žlugimo ribos ir baimė, kad nė vienas
nebetikės, jog tu nieko nebijai…

Baimė, baimė, baimė… Aš irgi bijojau. Su baime 15 mėnesių
(tiek redaguoju laikraštį „Lietuvos profsąjungos“) laukiau, kada
gi pagaliau kas nors pasakys ką nors apie mano darbą. Pagyrimų
dar sulaukdavau, tačiau kritikos – ne (neskaitant isteriško
vieno veikėjo aprėkmo, kad neįdėjau į laikraštį jo svarbaus
“pasitarimo”, į kurį buvau pakviesta likus valandai iki jo
pabaigos ir banketo pradžios). Prisiminiau vieną posakį, kad
nespardo tik nudvėsusio šuns ir net pati norėjau užvesti
diskusiją (nors tai visai ne mano darbas, tam yra sudaryta
redakcinė komisija), tačiau… išsigandau. Jutau, kad vėl viskas
prasidės ir baigsis taip pat: viena iš įstaigos, leidžiančios
laikraštį, dalininkių – LPSK – pradės burnoti ant laikraščio
apskritai, retai pateikiant tiek pagrįstus, tiek nepagrįstus
argumentus turinčius įrodyti faktus (beje, beveik visada
redakcijai už akių), o baigsis dalininkų susirinkime priimta
nuostata, kad laikraštis turi rašyti ne vien apie LPSK ir
atspindėti ne vien LPSK poziciją. Pirma – prenumeratoriai,
paskui tai, kas redakcijai atrodo aktualu. Karts nuo karto
parašyti ir apie kitas Lietuvoje veikiančias profsąjungas
įpareigoja, pagaliau, ir laikraščio pavadinimas.

Taigi žinojau, kad anksčiau ir vėliau diskusija kils, aišku
negalėjau numatyti, kad ji bus tokia originali – su slaptais
“suokalbininkų” pasimatymais, keistų raštų rašymais visiškai net
nepasigilinus į realią situaciją ir, žinoma, kulminacija – LPSK
valdybos posėdžiu, kur, mano žiniomis, purvo porcija buvo
gerokai solidesnė, nei paskutiniajame bandyme įvesti LPSK
cenzūrą maždaug prieš pusantrų metų. Pabaiga gali būti irgi
originali, bet čia, kaip sakoma, pagyvensim, pamatysim.

Iš tikrųjų, gal imtum ir pradėtum pats savęs nekęsti, kad jau
tavo darbu nepatenkinta tokia daugybė žmonių. Tačiau žinojimas,
kad tave palaiko solidžiausios, tikros profesinės sąjungos,
tiksliau, jų lyderiai, kurie dar NEBIJO nei savęs, nei kitų,
įkvepia kovai.

Beje, kaip ir kiekviename dvokiančiame reikale būna ir teigiamų
dalykų. Štai jeigu ne buvusio įžymaus profsąjungų veikėjo
Algirdo Syso troškimas sunaikinti tuomet dar Lietuvos
profsąjungų centrui priklausiusias „Lietuvos profsąjungas“, jos
dabar tebūtų tik dar vienas LPSK “organas”. Tačiau akivaizdūs
siekiai, kad po dviejų centrų susijungimo į konfederaciją
laikraštis tylutėliai dingtų iš akiračio, tuometinį redaktorių
Juozą Stepšį paskatino jį gelbėti. Tada ir buvo įsteigta viešojo
įstaiga, atsirado daugiau laikraščio dalininkų, tokiu būdu
užtikrinant, kad vienam vadui panorus žurnalistai nebūtų
šokdinami pagal jo dūdelę. Pagarba redaktoriui, kad atlaikė tą
ir dar daug kitų bandymų laikraštį „uždusinti“. Prisipažįstu, aš
turbūt būčiau nepajėgus. Ir tik jo dėka turime nepriklausomą
(žinoma, tik sąlyginai, juk priklausome nuo bendros idėjos ir
prenumeratorių) profsąjungų spaudą, kuo pasigirti negali, manau,
net taip mūsų garbinami pilietinės visuomenės elitas –
skandinavai.

Dar vienas geras dalykas, „išėjęs iš to blogo“, – nepriklausomas
tinklalapis lprofsajungos.lt. Didelių veikėjų noras
kontroliuoti, cenzūruoti ir visaip kitaip po padu turėti bet
kokį viešą reikalą, paskatino kurti šį projektą.

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/baime-pasiziureti-i-veidrodi

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.